Muziejaus trečiadienis. Atostogos tarpukariu: su karvėmis ir armonikomis 

Jeigu pliažo nesimato, sunku pataisyt sveikatą

Kam kišenėj maža litų, 

Tam užtenka Karmelitų

Arba kas jau badą kenčia 

Tam užtenka net ir Šančių,

Visokiausi minkštakūniai

mirko kūnus Panemunėj. 

(P. Pakštiranka. „Kokie pliažai kam patinka“. Pliažas 2 (1932)).

Artėjant vasarai, mieste ir kauniečių širdyse vis labiau ima dvelkti atostogų vėjai. Visi dėliojasi atostogų grafikus, ieško naujų poilsio krypčių, o gal atvirkščiai – bent jau mintyse kraunasi daiktus kelionei prie jau pamėgtų ir laiko patikrintų vandens telkinių, pakrančių ar pamiškėje įsikūrusių kaimo sodybų. O ir miestas rengia savo erdves intensyviam atostogų laikotarpiui: naujam sezonui ruošiami Kauno pliažai, tvarkomi miškų keliai, o miesto kavinės ir restoranai ruošia angliškus meniu, laukdami atostogaujančių turistų. O ar taip buvo anksčiau? Ar ir prieš šimtą metų miestas ir kauniečiai ruošėsi atostogų vajui?

Kaunui tapus laikinąja sostine, greitėjantis ir modernėjantis gyvenimo tempas formavo naujus kauniečių gyvenimo įpročius, kuriuos vieną kartą per metus bent vienai, dviem, trims, o geriausia keturioms savaitėms privalu buvo sustabdyti ir atkurti „geros nuotaikos kapitalą“ bei „dvasines spėkas“ ir taip pasiruošti kūnus darbingam rudens sezonui. Nereikia suklysti ir manyti, kad anuomet į atostogas žvelgta tik kaip į poilsį ar pramogas. Anaiptol, poilsio nauda sveikatai vertinta visokeriopai: „lankas negali būti nuolat įtemptas, kitaip jis nebepataisomai netenka atsparumo. Ir žmogaus jėgos turi kartas nuo karto atsileisti, kad jos nebepataisomai nesugestų“. Dėl to kiekvienam kauniečiui, tiek jaunam, tiek senam, rekomenduotos bent trumpos atostogas vasaros metu, kad nuilsintas darbo ir miesto dulkių žmogus galėtų atsigauti, o jo kūną užpildytų nauja gyvybės ir energijos banga.

Sveikatos ir geros nuotaikos šaltinius pirmiausia stengtasi užtikrinti pačiame mieste. Kiekvienais metais Kaune buvo įrengiama 8–12 paplūdimių, vadintų maudyklomis, kuriuose karštą vasaros dieną atsigaivinti ir sustiprinti fizines ir dvasines jėgas skubėdavo kiekvienas kaunietis. Ne veltui spaudoje rašyta: „Jeigu pliažo nesimato, sunku pataisyt sveikatą.“ Kitaip nei dabar, dauguma tarpukario paplūdimių buvo įrengta Nemuno bei Neries upių pakrantėse. Prieš kiekvieną vasaros sezoną speciali komisija apkeliaudavo upių pakrantes ir nuspręsdavo, kur geriausia būtų įrengti pliažą, kad kiekvienas miesto rajonas, buvęs netoli upės, turėtų patogiai pasiekiamą paplūdimį. 

Pagrindiniai Kauno centrą aptarnaujantys pliažai buvo įrengti Santakoje prie Nemuno ir Karmelitų pliažas netoli Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios. Karmelitų pliažas buvo didžiausias ir populiariausias Kauno mieste. Nugultas jis būdavo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ir pritraukdavo didžiausią vasarotojų skaičių. Patogi pliažo lokacija ir geras bei greitas pasiekiamumas autobusu ar pėsčiomis lėmė, kad paplūdimys sausakimšai užsipildydavo po pietų, kai 14 val. darbus užbaigę tarnautojai su portfeliu vienoje rankoje, o maudymosi kostiumu kitoje subėgdavo į Karmelitų pliažą. Jaunimas čia susirinkdavo ne tik pasideginti ir pasimaudyti, bet ir aktyviau pasportuoti – žaisdavo futbolą, mėtydavo „lankelius“ ar kilnodavo svarmenis. Paplūdimyje buvo bufetas, kuriame per pietus vykdavo šokiai, skaitykla, o 2 paviljonai buvo skirti saulės vonioms, atskirai vyrams ir moterims. Poilsiautojams buvo galimybė už 20 ct užmokestį rūbinėje pasilikti drabužius ar išsinuomoti maudymosi kostiumą.

Be jau paminėtų pliažų, dar bent du būdavo įrengti Vilijampolėje, 2–3 Šančiuose, kur sraunesnio Nemuno vingio dugnas nebuvo toks lygus kaip Panemunės, bet „neišblogiausių“. Žaliakalniečiams buvo patogu keliauti į paplūdimį ant Neries kranto Jonavos gatvėje. Dar vienas nedidelis Aleksoto pliažas buvo šiek tiek aukščiau Vytauto Didžiojo tilto. Šiek tiek toliau, bet lengvai pasiekiami viešuoju transportu, buvo du kauniečių itin mėgstami Aukštosios Panemunės paplūdimiai.

Atvykti į Aukštosios Panemunės paplūdimius buvo galima nuo Soboro už 1 litą, o nuo Šančių – už 50 centų. Panemunės pliažai vertinti dėl gražių smėlėtų pakrančių, švaraus upės vandens. Tolimesnis paplūdimys buvo įrengtas Petrašiūnų link, ties pušynu, o dar vienas – arčiau Vičiūnų kaimo. Jame buvo vasaros sezonu veikiantis paviljonas su bufetais, per garsiakalbius leistos naujausios plokštelės ir taip kurta smagi ir nerūpestinga atmosfera. Poilsiautojų patogumui pakrantėse buvo įrengtos persirengimo kabinos, du tramplinai šuoliams į vandenį, baidarių nuomos punktas, o prie kranto švartavosi Jachtklubo jachta. Pliažas siūlė saulės vonias nudistams, kur už 20 ct nuogaliams vyrams ir moterims skirtose erdvėse galėjo pasideginti saulėje. Nors arčiau gyvenvietės buvęs paplūdimys turėjo daugiau pramogų, vis dėlto kauniečiai labiau mėgo tolimesnį, pušyno šešėlyje įrengtą paplūdimį, kurį sekmadieniais ir laisvadieniais, žvelgiant į besimaudančių žmonių mases, buvo nesunku supainioti su Palanga. Kauniečių negąsdindavo net ir galimybė sutikti karves, kurios, kaip piktintasi spaudoje: „nebodamos nei vasarotojų, nei elementariškiausių higienos reikalavimų, elgiasi labai laisvai, neretai palikdamos aiškius savo buvimo pėdsakus.“

Maudymosi sezonas įprastai prasidėdavo gegužės–birželio mėnesiais ir tęsdavosi iki pat rugsėjo. Per sezoną maudyklose apsilankydavo apie 320 tūkstančių žmonių. Spaudoje rašyta, kad vienu metu Kauno pliažuose galėjo poilsiauti iki 50 tūkst. žmonių. Siekiant užtikrinti kauniečių saugumą, buvo nustatytas legalus maudynių laikas – nuo 8 iki 20 valandos. Kad būtų dar saugiau, kiekviename pliaže budėdavo po 1–3 gelbėtojus, o šventadieniais dar po papildomą. Jie ne tik gelbėdavo skęstančiuosius, bet ir patruliuodavo prižiūrėdami, kad vasarotojai maudytųsi tik tam pritaikytose pakrantėse. Prižiūrėta viešoji tvarka, gaudyti vagišiai ir eita dorovės sargyba. Iki 3 dešimtmečio pradžios draudžiant bendrus vyrų ir moterų pliažus, prižiūrėta, kad „palaidūnai“ laikytųsi šios tvarkos. Atsiradus bendriems pliažams, žvitria akimi stebėta, kad bendruose paplūdimiuose nesimaudytų nuogaliai ir kad prisidengtų maudymosi kostiumėliais. Už šių nurodymų nesilaikymą buvo galima gauti net 1000 litų baudą arba mėnesį arešto. 

Kauniečius viliojo ne tik pliažai, bet ir netoli Kauno buvę kurortai. Panemunė žavėjo pušynu, kuriame po savaitės darbų nualinti kauniečiai suvažiuodavo su patefonais, armonikomis, „buterbrodais“ ir dainuodami bei šokdami leisdavo laiką net iki paryčių. 1933 m. Aukštajai Panemunei tapus kurortu, joje įrengti visi kurortų atributai: gydyklos-sanatorijos, kurhauzas, kavinė-restoranas, kioskai ir, aišku, vilos ir vasarnamiai nuomai. Įpusėjus vasarai, Aukštąją Panemunę užplūsdavo daugybė poilsiautojų, dėl to ieškantys ramybės kauniečiai rinkosi tolimesnius kurortus. 

Antras po Aukštosios Panemunės arčiausias kurortas buvo Lampėdžiai. Kurorto artumas lėmė, kad čia vasaroti rinkdavosi Kauno valdininkai, išsinuomodavę butus vasarai ir į juos persikeldavę su šeima. Kol vyrai iš ryto būdavo išvykę į darbą, žmonos su vaikais galėjo maudytis, vaikštinėti po jauną pušyną ar su draugėmis išgerti kavos pliažo bufete ar kurhauze, o popietėmis jau susirinkdavo visa šeima. 

12 km nuo miesto centro nutolęs buvo artistų pamėgtas kurortas Kačerginė, kuri su savo miškais ir „kopomis“ priminė Kuršių neriją ir kvietė kauniečius pailsėti vaizdingame gamtos kampelyje, kurį, kaip to meto spaudoje rašyta, buvo galima pasiekti autobusu nuo Ožeškienės vos per 15 minučių. 

Kulautuvos kurortas spaudoje buvo vadintas didžiausiu ir moderniausiu. Kurortą buvo galima pasiekti autobusu arba garlaiviu. Vasarotojai čia galėjo apsistoti vilose arba moderniame viešbutyje su lošimo kambariais, teniso kortu, verandomis ir kitais patogumais, kurių retai būta net didžiuosiuose Lietuvos kurortuose. O Kulautuvos sanatorijoje gydėsi ne tik kauniečiai, bet ir svečiai iš Latvijos, Estijos, Prancūzijos ir net Kanados. 

Daugiau apie kauniečių atostogų įpročius bei populiariausias kryptis galite sužinoti Istorinės Prezidentūros sodelyje veikiančioje didelio formato fotografijų parodoje „Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“. Paroda veiks iki spalio 31 d., sodelis atviras nuo 7 iki 22 val.