Muziejaus trečiadienis. „Aš tik tau širdies gelmes atversiu“

Aš tik tau širdies gelmes atversiu,

Kaip aš niekad, kaip aš niekam nesakiau.
(1934-III-20 Katarsis)

Šios eilutės – iš 1937 m. Valstybine literatūros premija apdovanoto Jono Aisčio eilėraščių rinkinio „Užgesę chimeros akys“. 

Minint poeto, eseisto J. Aisčio (1904–1973) 120-ąsias gimimo metines, prasminga atkreipti dėmesį į J. Aisčio ir rašytojo Antano Vaičiulaičio bendrystę, skatinusią J. Aistį kurti ir skelbti savo kūrybą. Tuo rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ užsiima Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė.

Jauno pradedančio poeto kūrybą nuo pat pirmojo rinkinio „Eilėraščiai“ (1932 m.) itin vertino skaitytojai, palankiai jis buvo minimas spaudoje: „Reikia tikėtis, kad Kossu-Aleksandravičius, lyg tylioji marių gelmių perlūdė, besidarbuodamas greitu laiku duos mūsų literatūrai naujų brangių perlų.“ Straipsnį pasirašė „Z. D.“ Tokia recenzija džiaugėsi ir pats J. Aistis: „Niekad aš neužmiršiu to šaunaus recenzento, kuris taip gražiai 1932 „Vaidilutėje“ pagyrė mano „Eilėraščius“.“ 

Apie J. Aisčio įsiliejimą į kūrėjų gretas prisimena poeto bičiulis Antanas Vaičiulaitis: „Anomis dienomis Kaune buvo visas būrys garsių rašytojų: dar gyvas buvo Maironis, Vaižgantas, kūrė Vincas Krėvė, Putinas, Binkis, Sruoga ir visas būrys kitų. Ir štai laikinojoj pasklido gandas, kad atėjo naujas, nepaprastas poetas.“

dideli darbai ir dideli žmonės yra labai paprasti.

Pats Jonas Aistis apie savo – kūrėjo – įkvėpimo šaltinį laiške Bernardui Brazdžioniui 1947 m. liepos 15 d. pasakojo: „Mūsų trioba buvo piliakalnio Kokalnio papėdėje, nuo kurio matės Nemunas, čia pat sodyboje tekėjo upelis Praviena. Vakaruose šilas, siaurėjo apaugę kalnai, gi rytuose pats miestelis. Ta gamta, paliegusio senio pasakos, tėvo knygos, kurių gausumu visa apylinkė stebėjos, bus man daug prisidėję. <…> Rašyt eilėmis pradėjau 1926 m. sausio ar vasario mėnesį („Caca lialia“ – pirmasis). 1927 m. „Ateitis“ atsispausdino „Gegutėlę“. Nuo to laiko aš jau rašto neapleidžiau.“ Pasirašinėjo Jonas Aleksandravičius įvairiais vardais: iki 1940 m. – slapyvardžiais Kossu Aleksandravičius, nuo 1940 m. – Kuosa Aleksandriškis, nuo 1952 m. oficialia pavarde pasirinko Jonas Aistis.

Eilėraščių rinkiniai „Eilėraščiai“ (1932), „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ (1937) ir eseistikos knyga „Dievai ir smūtkeliai“ buvo išleisti Lietuvoje. Už pažintį su „Sakalo“ knygų leidyklos direktoriumi Antanu Kniūkšta J. Aistis dėkingas A. Vaičiulaičiui. Prisiminimų knygoje „Apie laiką ir žmones“ rašytojas mini, kad A. Vaičiulaitis paskatino surinkti tuomet parašytus eilėraščius ir palydėjo į susitikimą su A. Kniūkšta. Apie eilėraščių rinkinį „Imago mortis“ poetas prisimena: „Kniūkšta atsakė: „Gerai, galime išleisti“. Ir daugiau apie tai nekalbėjome. <…> Tai ir buvo tas didysis Kniūkšta, rašytojų prietelius ir globėjas, išleidęs per tūkstantį knygų. Jis neklausė sąlygų, nei leidžiamos knygos apimties, tik nuvedė spaustuvėn, patarė pasirinkti rašmenis ir popierį ir mudu paliko tartis su darbininkais. Tai ir buvo mano „Imago mortis“. / Tik vėliau man paaiškėjo, kad dideli darbai ir dideli žmonės yra labai paprasti.“

Būtina paminėti, kad J. Aistis dar prieš karą išvyko iš Lietuvos, nes mokslus tęsti nusprendė Prancūzijoje. Anketoje, pildytoje Lietuvių enciklopedijos redakcijai, apie išsilavinimą J. Aistis rašė: „Aušros gimnazija (1927); Grenoble Universitetas (1940); ir tame pat universitete įgytas hum. mokslų daktaro laipsnis.“ Lietuvai antrąkart patekus į okupantų gniaužtus, jis, kaip ir daugelis lietuvių rašytojų, persikėlė gyventi į JAV. Ten ir toliau tęsėsi dviejų kūrėjų – J. Aisčio ir A. Vaičiulaičio – draugystė. 1942 m. spalio 30 d., tikėtina, pasirodžius eilėraščių rinkiniui „Be tėvynės brangios“, A. Vaičiulaičiui laiške rašė: „Už knygelės leidimo rūpesčius aš Tau ir žodžio nerandu padėkoti. Tu gi jomis visomis rūpinais, pradėdamas galbūt geriausia: „Imago Mortis“.“

 Vėlesnė J. Aisčio kūryba – „Be tėvynės brangios“ (1942), „Nemuno ilgesys“ (1947), „Sesuo buitis“ (1951), „Apie laiką ir žmones: atsiminimai“ (1954), „Kristaliniam karste“ (1957), „Milfordo gatvės elegijos: politinė eseistika“ (1969) – spausdinta išeivijoje. Ne vien originalioji kūryba buvo rašytojo orbitoje, jis prisidėjo prie rinkinių, almanachų sudarymo: 1951 m. kartu su A. Vaičiulaičiu sudarė ir išleido „Lietuvių poezijos antologiją“, 1952 m. paruošė ir išleido Kazio Binkio eilėraščių rinkinį „Lyrika“, 1954 m. kartu su Stepu Zobarsku sudarė ir išleido literatūros metraštį „Gabija“. 1954 m. balandžio 17 d. poetui avangardistui Antanui Rimydžiui rašė: „Beje, Antanai, aš gi tą metraštį redaguoju („Gabiją“). Aš pusę metų gyvenau ir man nerodei eilių, nors Osmolskis ir kiti tvirtina, kad turi, kuo aš taip pat neabejoju, bet to maža. Man reikia bent vieno, bent trumpiausio Tavo eilėraštuko. Ir jei aš sakau, kad man reikia, tai jau tikrai reikia. Ir nesigink, kad neturi, nes vis tiek nesu linkęs patikėti.“

1948 m. įvyko Amerikos lietuvių rašytojų suvažiavimas, įkurta draugija, ir J. Aistis išrinktas JAV rašytojų draugijos pirmininku. Tų pačių metų gruodžio 3 d. rašytame laiške Algirdui Gustaičiui atsiskleidžia pirmininko veikla: „Turiu garbės pranešti, kad nario mokestį gavau ir pasiunčiau kasininkui. / Ta pačia proga noriu pranešti Jums, kad pradedama rinkti medžiaga ruošiamam rašytojų almanachui, kuris turėtų pasirodyti ateinančių metų pirmaisiais mėnesiais. / Prašyčiau atsiųsti man savo kūrybos.“

Straipsnyje „Širdies gilusis balsas. Iš J. K. Aleksandriškio „Poezijos“ rinkinio“ Antanas Vaičiulaitis rašė: „Jau prieš dešimtį metų šitas poetas buvo ėmęs garsėti, kaip vienas iš gabiausių jaunesnėj kartoj; jo poezija paviliojo savo skambumu, savo muzikalumu, kalbos turtų giliu pažinimu, o ypač tuo nuoširdumu, tuo jausmo stiprumu, tuo didžiai sielvartingu žmogaus dvasios, jos kančių pareiškimu. Prieš skaitytoją atsiskleidė poeto siela – atsiskleidė gyva, nemeluota, tokia graudi ir artima. Šitas jausmo gilumas ir mokėjimas tą jausmą kažkaip savaip, labai švelniai ir jautriai, išsakyti buvo vienas iš būdingųjų J. K. Aleksandriškio (arba: J. Kossu-Aleksandravičiaus) lyrikos bruožų. Kas tą lyriką skaitė, ne vienas yra taręs sau: „Tai krauju rašyta…“ 

Pats J. Aistis bičiuliui A. Vaičiulaičiui 1937 m. gruodžio 26 d. rašė: „Apie mane: visi kaip į būgną muša: liūdnas, pesimistas… O man priešingai atrodo, kad mano žodyje pirmu kart mūsuose taip nuskamba džiaugsmas, o tyras, kaip kūdikio juokas, kaip rasa, tik žinoma, ne linksmumas. Tačiau taip tik man atrodo…“

Tiesa, vėlesniais gyvenimo Amerikoje metais J. Aistis labai suartėjo su poetu B. Brazdžioniu ir ne kartą širdgėlą išliejo laiškuose, skriejančiuose į Los Andželą Kalifornijoje. Tikėtina, kad B. Brazdžionis ir A. Vaičiulaitis buvo tie žmonės, kuriems galėjo atverti visas – tiek kūrybines, tiek asmenines – širdies gelmes.

A. Vaičiulaitis apie J. Aisčio kūrybą taikliai atsiliepė straipsnyje, kurio juodraštis saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje: „Ir vargiai kas taip vaiskiai benusakys šią Jono Aisčio lyriką, visą šį grožį, kurį jis padėjo prie mūsų slenksčio kaip kad jisai pats yra padaręs šiais žodžiais: 

Aš iš margo svieto smulkmenų, detalių:

Lauko, pievų, miško, skliauto ir žvaigždžių

Susikūriau svietą – pasakišką šalį.

Pats nepasidžiaugęs, perdaviau žodžiu.“