1934 metų rugpjūčio 26 dieną įvyko pirmoji Lietuvos Aeroklubo (LAK) lėktuvo katastrofa – lūžus lėktuvo ANBO-II sparnams žuvo civilinis lakūnas, Aeroklubo sekretorius Vaclovas Juodis. Daugiau apie šią asmenybę ir jos nuopelnus rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininkas Saulius Štulas.
Vaclovas Juodis gimė 1906 m. Utenos apskrities Aluntos valsčiaus Mokylių kaime, ūkininko, knygnešio Juozapo Juodžio ir Antaninos Raupelytės-Juodienės šeimoje. Baigė Utenos pradžios mokyklą ir progimnaziją, o 1924 m. – Ukmergės valstybinę gimnaziją. Ją baigęs įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, technikos fakulteto architektūros skyrių. Studijuodamas dirbo Susisiekimo ministerijos Vandens kelių rajone, išrinktas technikos studentų „Plieno“ vyrijos senjoru.
Sėkmingai derindamas studijas su darbu, V. Juodis išlaikė visus egzaminus ir ruošė diplominį darbą. Susidomėjęs aviacija 1932 m. baigė Lietuvos Aeroklubo aviacijos teorijos kursus ir pradėjo mokytis skraidyti su trečiąja Aeroklubo civilinių lakūnų grupe. Be jo šioje grupėje skraidyti mokėsi dvarininkas Vaclovas Tomkevičius (1931 m. savo dvare pasistatęs lėktuvėlį „Avionette“ ir nesėkmingai bandęs skraidyti), LAK reikalų vedėjas Kazys Pūras, advokatas Juozas Krygeris, Antanina Liorentaitė ir J. Jautokaitė. 1934 m. Vaclovas Juodis išrinktas LAK tarybos ir valdybos sekretoriumi.
Skraidyti trečiąją LAK civilinių lakūnų grupę mokė instruktorius atsargos karo lakūnas leitenantas Kazys Lisauskas. Jei nelydavo ir nebūdavo rūko, grupė Aleksoto aerodrome susirinkdavo ryte, mokymai vykdavo 2–3 valandas, tada mokiniai keliaudavo į miestą – į studijas ar tarnybas, o po jų vėl traukė į aerodromą, kur skraidydavo iki saulėlydžio. Mokytis teko Antano Gustaičio konstrukcijos lėktuvu ANBO-II.
Mokomąjį lėktuvą ANBO-II A. Gustaitis suprojektavo pradėjęs studijas Paryžiaus aukštojoje aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokykloje. Konstruktoriaus sumanymu mažesnis, pigesnis ir ekonomiškesnis dvivietis lėktuvas turėjo pakeisti iki tol Lietuvos karo aviacijoje naudotus vokiškus I-ojo pasaulinio karo mokomuosius. 1927 m. paruoštus brėžinius A. Gustaitis siuntė Lietuvos karo aviacijos dirbtuvėms, kur lėktuvas, per vasarą prižiūrimas atostogų grįžusio konstruktoriaus, buvo pastatytas. Spalį iš Čekoslovakijos gavus bei lėktuve sumontavus variklį „Walter NZ 60“, lapkričio 10 d. Antanas Gustaitis jį pirmą kartą pakėlė į orą. Po bandymų priimtas lėktuvas 1928–1930 m. naudotas jauniesiems Karo aviacijos lakūnams mokyti. Susidėvėjus drobei ir varikliui, ANBO-II Karo aviacijos dirbtuvėse atliktas kapitalinis remontas, ir lėktuvas, Karo aviacijos viršininkui generalinio štabo pulkininkui Stasiui Pundzevičiui sutikus, 1931 m. perduotas Lietuvos Aeroklubui. ANBO-II Aeroklube sėkmingai tarnavo keturis sezonus, juo buvo paruoštos ir išleistos II ir III civilinių lakūnų laidos.
1934 m. vasarą ANBO-II buvo likęs vieninteliu Aeroklubo lėktuvu – (1933 m. įsigytas DH-60 „Gipsy Moth“ buvo remontuojamas po avarijos futbolo stadione). Rugpjūtį LAK lakūnai su ANBO mokėsi atlikti paprastas aukštojo pilotažo figūras. Tarp mokinių buvo Vaclovas Juodis.
Skraidymams neretai į dvivietį lėktuvą lakūnai pasikviesdavo paskraidyti kolegą, mechaniką arba aerodrome apsilankiusį svečią. Rugpjūčio 26-ąją Vaclovas Juodis atliko du skridimus su instruktoriumi, trečiajam skrydžiui pasikvietė jaunąjį aviacijos entuziastą, dažną aerodromo svečią, gimnazistą, sklandytoją Jurgį Steikūną. Kadangi Aeroklubas teturėjo vienintelį parašiutą, Vaclovas Juodis atidavė jį keleiviui o pats pasiskolino parašiutą iš Karo aviacijos.
Pakilęs į 1100 m aukštį V. Juodis įvedė lėktuvą į suktuką, po dviejų apsisukimų išlygino lėktuvą į pikiravimą ir ketvirčiu išvirkščios kilpos nukreipė lėktuvą skristi žemyn galva 500 m aukštyje lygiagrečiai žemei. Piloto klaida – išvirkščia figūra, kurios apkrovoms lėktuvas nebuvo apskaičiuotas, ir, galbūt, ketverius metus intensyviai eksploatuoto lėktuvo medžiagų nuovargis, lėmė, kad tuo momentu lūžo lėktuvo sparnai ir juos remiantys spyriai. Lėktuvas pradėjo nevaldomas kristi. Jurgis Steikūnas šaukė pilotui: „Šok! Šok!“, bet likus 150–120 m jam teko iššokti vienam. Vaclovui Juodžiui likus 30 m iki žemės pavyko išsilaisvinti iš lėktuvo nuolaužų, bet parašiutas tokiame aukštyje nespėjo išsiskleisti.
Rugpjūčio 27 d. Vaclovas Juodis buvo pašarvotas Aeroklubo angare. Garbės sargyboje vieni kitus keitė Aeroklubo lakūnai, studentų draugijos „Plienas“ nariai. Atsisveikinti neskaitant giminių ir artimųjų susirinko LAK atstovai su pirmininku prof. Zigmu Žemaičiu, Karo aviacijos lakūnai su viršininku plk. ltn. Antanu Gustaičiu, VDU studentai ir dėstytojai su Technikos fakulteto dekanu prof. Silvestru Grinkevičium. Palydėtas trijų lėktuvų skrydžio Vaclovas Juodis rugpjūčio 28 d. palaidotas centrinėse Kauno miesto (Karmelitų) kapinėse.
Deja, nėra duomenų, kad 1959 m. sovietiniams okupantams naikinant Karmelitų kapines Vaclovo Juodžio palaikai būtų kur nors perlaidoti.
Sovietiniais metais įgijęs autoritetą ir radęs būdą pro cenzūrą prastumti kai kuriuos nepriklausomos Lietuvos aviacijos gyvenimo epizodus, rašytojas Jonas Dovydaitis keletoje publikacijų paminėjo ir Vaclovą Juodį bei ANBO-II katastrofą. Tarp jų buvo apybraižos „Raudonplaukis“ (apie J. Steikūną, knygoje „Aerodromo apysakos“, V., „Vaga“, 1967 m.); „Kai lūžta sparnai“ (J. Keleivio slapyvardžiu žurnale „Sparnai“, 1970 m. Nr.2), „Sūpuoklėse su mirtimi“ (nepaminint pačio V. Juodžio, knygoje „Sparnuoti vyrukai / Lakūnų portretai“, V., „Vaga“, 1974). Artėjant Atgimimui apie tai rašyta Vėjūnės Inytės straipsnyje „Debesų keliais“ (laikraštyje „Kauno tiesa“, 1988-07-03) – apie Jurgio Steikūno brolį, mediką ir aviamodeliuotoją Arnoldą.
Vaclovo Juodžio atminimą savaip pagerbė jo sesers Eugenijos sūnus, technikos mokslų daktaras, urbanistas Vaclovas Vytautas Šeštokas. Knygoje „Keliai, transportas, miestai“ (V., „Mokslas“, 1976) dėdės nuotrauką lėktuve ANBO-II įdėjo kaip iliustraciją skyriui apie orinį susisiekimą ir paminėjo katastrofą skyriuje apie transporto avarijas.
Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje šis įvykis paminėtas Gyčio Ramoškos straipsnyje „ANBO-II – pirmasis lietuviškas mokomasis lėktuvas“ Lietuvos aviacijos muziejaus metraštyje „Plieno sparnai“ Nr. 5 (K., „Plieno sparnai“, 1998), ir G. Ramoškos knygoje „Lietuvos aviacija“ (K., „Šviesa“, 2009), Sauliaus Lukšio, Rimvydo Mintauto, Jono Monkevičiaus knygoje „Palūžę sparnai“ (V., Viliaus Užtupo leidykla, 1997), Viktoro Ašmensko knygoje „Lietuvos Aero Klubas 1927–1940 m.“ (V., Krašto apsaugos ministerija, 2007), internetiniame aviacijos istorijos entuziastų portale „plienosparnai.lt“, kitose publikacijose.
2025-ieji – lėktuvo ANBO ir Lietuvos aviacijos kūrėjų metai. Šią didingą progą minėdamas, Lietuvos aviacijos muziejus rugsėjo 11 d. kviečia į parodos „Nuo brėžinio iki dangaus: ANBO (at)gimimas“ atidarymą. Parodoje bus galima iš arti susipažinti su Antano Gustaičio gyvenimu ir kūryba – nuo pirmųjų idėjų iki skrydžių aplink Europą, nuo mokomųjų ANBO iki galingų žvalgybinių ANBO, kurie savo techninėmis charakteristikomis išdidžiai vijosi užsienyje gamintus lėktuvus.
Vis dėlto ši paroda – ne tik apie Antaną Gustaitį ir tarpukarį. Joje pirmą kartą po pertraukos bus pristatyta ir ANBO atgimimo istorija: kaip entuziastų grupė, pasivadinusi ANBO eskadrile, pasitelkdama archyvines fotografijas, tarpukario brėžinius ir šiuolaikines technologijas, prikėlė skrydžiui legendinį Antano Gustaičio lėktuvą ANBO-II.
