Muziejaus trečiadienis. Antanas Smetona ir didžiosios gyvenimo dilemos

Šį trečiadienį, birželio 14 d., Istorinėje Prezidentūroje atidaroma paroda „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“, skirta pasiruošti Prezidento A. Smetonos 150-osioms gimimo metinėms, kurias minėsime ateinančiais metais. Kaip mes ruošimės šio Lietuvai nusipelniusio žmogaus jubiliejui?

Tikrai ne šukuosenas kedensim ar naujas sukneles siūdinsimės. Kedensime žinias ir nusistatymus, bandysime nuo emocinės „myliu-nekenčiu“ amplitudės pereiti prie argumentų kalbos. Bandysime gilintis į istorinį kontekstą, aplinkybes, kartu perspėdami apie tiesmuko šių dienų politinio standarto (teorinio, deja) taikymo vertinant tarpukario politinį gyvenimą pavojų. 

Bet jokiu būdu nebandysime advokatauti ar teisinti ginčytinų A. Smetonos pasirinkimų. Lankytojų teismui parodoje pateikiami 17 svarbių A. Smetonos asmeninių ir politinių sprendimų, ir kiekvienas, susipažinęs su visais pasirinkimų argumentais, spręs, teisingas kelias pasirinktas, ar buvo galima ir kitaip. Žinoma, abejoti dėl asmeninių žmogaus sprendimų nėra didelės prasmės, tačiau politiniai sprendimai vis dar yra ir turi būti aptariami. 

Tiesa, reikia pažymėti, kad A. Smetonos atveju asmeninis, visuomeninis ir politinis gyvenimas taip persipynę, kad niekaip netelpa į jokius šių dienų privačių ir viešų interesų atskyrimo standartus. Bet gal ir nereikia prieš šimtą metų gyventam gyvenimui taikyti šių dienų standartų? 

Vis dėlto kai kurie A. Smetonos politiniai sprendimai galėjo sulaukti kritikos ir tarpukariu. Vienas prezidento pasirinkimas aiškiai atskleidžia, kad priimant sprendimus svarbios ne tik politinės aplinkybės, artimos aplinkos nuomonė, bet ir tvirtos paties asmens nuostatos, jo simpatijos ar turima gyvenimo patirtis. Ar žinojote, kad būtent ryžtingas ir nepalenkiamas A. Smetonos sprendimas lėmė solidžią valstybės paramą skirti teatrui, o ne taip pat prezidento dėmesio siekusiam sportui? A. Smetona jaunystėje pats vaidino lietuviškuose vaidinimuose, mėgo teatrą, todėl ir būdamas šalies vadovu nepraleisdavo nė vienos premjeros. Maža to, posėdžiuose su Ministru Pirmininku Juozu Tūbeliu užvirdavo aštrios diskusijos dėl finansavimo asignavimų Valstybės teatrui, nes pastarasis siūlydavo nepamiršti ir „valstybės iždo pajėgumo“. Tačiau prezidentas laikėsi pozicijos, kad teatras auklėja visuomenę, o tautinės tematikos spektakliai stiprina patriotizmą, be to, esą ir Valstybės teatras jau įrodė, kad geba kurti aukščiausios prabos valstybės kultūrą reprezentuojančius kūrinius. Būtent Prezidento A. Smetonos iniciatyva Valstybės teatro artistai buvo prilyginti aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams ir galėjo džiaugtis solidžiu atlygiu. Tiesa, kitos kultūros sritys – literatūra, dailė, muzika – turėjo tenkintis tik trupiniais, liekančiais nuo teatro stalo. 

Kitas ginčytinas klausimas – antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje iškilęs nacionalinės valiutos – lito – stabilumo klausimas. Ir prezidentas, ir ministras pirmininkas manė, kad, kovojant su pasaulinės ekonominės krizės padariniais, svarbiausia yra išlaikyti stabilų litą. Jų nuomone, tik stabilus litas išlaikys pasitikėjimą valstybe užsienio rinkose bei padės šalies bankuose išlaikyti gyventojų indėlius ir propaguoti taupymo politiką. Be to, buvo prisimenama neigiama pokario hiperinfliacijos patirtis. Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir Vyriausybės noras užtikrinti finansinį stabilumą savo politinių rėmėjų sluoksniams, todėl buvo nutarta jokiu būdu lito nedevalvuoti, nors tokia praktika vadovavosi daugelis kitų šalių. Kartais kaip pasigėrėtiną Lietuvos laimėjimą galime išgirsti faktą, kad didžiosios pasaulinės ekonominės krizės metu litas išliko stabiliausia valiuta, tačiau dauguma šiuolaikinių ekonomistų šį sprendimą laiko klaidingu ir žalingu šalies ūkiui. 

Nors A. Smetona istorikų apibūdinamas kaip kompromisų žmogus, tačiau ne visada ir jam pavykdavo rasti aukso viduriuką, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos liktų. 1929 m. vasarą susidarius vidinei įtampai Vyriausybės darbe, kada ministrai pareiškė atsisakantys dirbti su Ministru Pirmininku Augustinu Voldemaru, prezidentas nusprendė elgtis principingai ir pašalinti didžiausią įtampos šaltinį. Taip iš ministro pirmininko pareigų buvo atleistas artimas politinis bendražygis A. Voldemaras ir į šias pareigas paskirtas ilgametis bičiulis ir svainis Juozas Tūbelis.

Priimti tokį sprendimą A. Smetonai nebuvo lengva – juk A. Voldemaras ilgametis bendražygis, turintis kariuomenės palaikymą, gerai įsigilinęs į Lietuvos vidaus ir užsienio politikos problemas, turėjęs svarbių ryšių užsienio šalyse. Tačiau pasirenkant J. Tūbelio kandidatūrą taip pat buvo svarių argumentų: jis turėjo ilgametės darbo Vyriausybėje patirties, buvo panašių politinių pažiūrų, konstruktyviai dirbo ir gerai sutarė su visais paskutiniojo XIV Ministrų Kabineto, kuriame dirbo finansų ministru, nariais, o svarbiausia – buvo kuklus, nemėgo būti dėmesio centre, todėl nė nemanė varžytis dėl valdžios su prezidentu. Bičiulį pakeitė svainis – tokia rokiruotė šiandien niekaip neatlaikytų kritikos, būta jos ir tarpukariu, tačiau tuo metu kandidato patikimumas ir kompetencija užgožė nepotizmo faktą.

Vienas politinis sprendimas šiandien nesukelia daug diskusijų, atvirkščiai – patvirtina Lietuvos kaip drąsios šalies įvaizdį. 1933 m. prezidentui teko kartu su Vyriausybe spręsti, ar ginti Lietuvos interesus Klaipėdos krašte ir nuteisti Klaipėdos krašte prieš Lietuvą veikiančių nacistinių organizacijų narius, ar ir toliau stengtis palaikyti draugiškus santykius su svarbiausia ekonomine partnere Vokietija ir užmerkti akis prieš antilietuvišką veiklą. 

Nuo 1918 m. Vokietija buvo pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė ir valstybė, su kuria buvo stengiamasi palaikyti glaudžius politinius ryšius. Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė beveik 51 proc., o importas iš Vokietijos – 81 proc. viso Lietuvos importo. Pagal 1923 m. pasirašytą prekybos sutartį, lietuviams Vokietijoje buvo taikomas didžiausio palankumo principas laivininkystės, pramonės ir prekybos srityse. Tačiau Lietuvos ir Vokietijos santykiai smarkiai pašlijo 1933 m. Vokietijos vadovu tapus Adolfui Hitleriui, pradėjusiam revanšistinę politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu. Nuo 1933 m. suaktyvėję nacistinių organizacijų veiksmai Klaipėdos krašte – steigiami smogikų būriai, išpuoliai prieš lietuvius ir žydus, antilietuviška propaganda bei rengiami planai ginklu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos – kėlė didžiulį susirūpinimą Prezidentui A. Smetonai. 

1934 m. vasario 8 d. pasirašęs įstatymą „Tautai ir valstybei saugoti“, prezidentas suteikė pagrindą valstybei pradėti didžiulio masto teismo procesą prieš Klaipėdos krašto nacistines organizacijas, istorijoje žinomą kaip Noimano ir Zaso byla. Atlikus kratas nacistinių organizacijų būstinėse buvo suimti jų vadovai, ir 1934 m. gruodžio 14 d. prasidėjo teismo procesas, sulaukęs didžiulio dėmesio, jį stebėjo iš įvairių šalių atvykę korespondentai, o minios smalsuolių stengėsi įsigyti bilietus ir savo akimis pamatyti teisiamus hitlerininkus. Teismo procesas truko keletą mėnesių, buvo atskleistas siekis ginkluoto sukilimo keliu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti prie Vokietijos. Šis teismo procesas vertas „Pirmojo Niurnbergo“ vardo, nes tuo metu Lietuva pirmoji Europoje surengė didžiulio masto teismą prieš nacistų ardomąją veiklą. 

Dar kartą laviruoti tarp nacistinės Vokietijos interesų Lietuvai teko 1939 metais. Kovo 20 d. Prezidentas A. Smetona kartu su Vyriausybe turėjo susirinkti ir apsvarstyti Vokietijos reikalavimą perduoti Klaipėdos kraštą. Prieš savaitę Vokietija okupavo Čekiją, ir tai sukėlė didelę nerimo bangą ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje. Prezidentas ir Vyriausybės nariai jautė baimę, ir daug svarstyti nebuvo ką: didžiosios Europos valstybės nežadėjo paramos, o kariuomenės vadas pranešė, kad Lietuva Vokietijai negalėtų priešintis nė trijų dienų. Ramindami save, kad Klaipėdos krašto praradimas bus skausmingas, tačiau dar ne visos valstybės netektis, prezidentas kartu su Vyriausybės nariais kovo 22 d. sutiko perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. 

Atidesnio įvertinimo reikalauja ir politinės pastangos nepakliūti į nacistinės Vokietijos mezgamas pinkles 1939 m. rugsėjį, kai Lietuvai buvo pasiūlyta žygiuoti į Vilnių ir iš Lenkijos atsiimti Vilniaus kraštą. Nors dalis visuomenės būtų tai palaikę, nes beveik dvidešimt metų trukusi propaganda „mes be Vilniaus nenurimsim“ užaugino plačias gretas pasirengusiųjų kovoti dėl Vilniaus, tačiau A. Smetona nusprendė tvirtai laikytis dar 1939 m. sausio 10 d. paskelbto šalies neutraliteto ir jokiu būdu „neiti su Hitleriu obuoliauti“. Šį sprendimą prezidentas argumentavo tuo, kad toks žingsnis būtų nemoralus Vokietijos užpultos Lenkijos atžvilgiu, o Lietuva, tapusi agresorės Vokietijos bendrininke, sulauktų ir tarptautinės bendruomenės pasmerkimo.

Dar dramatiškesni pasirinkimai A. Smetonos laukė 1940 m. birželio 14–15 dienomis. Tačiau apie šiuos ir kitus nelengvus pasirinkimus daugiau sužinosite užsukę į parodą „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“ Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune.