Šį šventinį „Muziejaus trečiadienį“ Kauno miesto muziejaus muziejininkas dr. Rokas Sinkevičius kviečia pavartyti prieš pusę amžiaus mokyklos kraštotyrinio būrelio pildytus albumus, kuriuose netrūksta raudonų atspalvių ir įvairių sovietmečio veikėjų biografijų. Jie byloja ne tik apie nuo mūsų tolstančių dešimtmečių įvykius, bet ir apie anuometinę okupantų primestą ideologiją, kurios propagandai ši medžiaga taip pat buvo naudojama.
Sovietinio režimo reliktams – kaip ir kadaise carizmo – tebejaučiame antipatiją. Tačiau jie lieka svarbūs, nors ir vertintini kritiškai, istoriniai liudijimai. Taip yra tiek dėl medžiaginių savybių, apipavidalinimo, nuotraukose sustingdytų anuometinių reiškinių ar normų, tiek dėl skurdžių prasitarimų ar nutylėjimų, kurių ieškome skverbdamiesi pro ideologinių formuluočių šydais uždengtus tekstus.
Su problema, kokius dar neseniai mūsų kraštą varginusios okupacijos artefaktus saugoti, susiduria ir muziejininkai. Vis dėlto kai kurie iš šių artefaktų yra pakankamai išskirtiniai ir iškalbingi, kad būtų nurašyti visiškai užmarščiai. Neseniai Kauno miesto muziejaus fondai priglaudė įvairią medžiagą, kurią XX a. 7–9 deš. surinko Kauno 15-osios vidurinės mokyklos kraštotyrininkų būrelis, vadovaujamas mokytojos Vandos Ambrazevičienės. Kruopščiai ir sistemingai pildyti albumai, rankraščių ir nuotraukų rinkiniai pasakoja apie buvusius abiturientus, aplinkinių įmonių, fabrikų, hidroelektrinės istoriją, „darbo žymūnus“ ir „spartuolius“, taip pat apie komunistinių vaikų ir jaunimo organizacijų – komjaunuolių, pionierių – veiklą. Dažnu atveju ši medžiaga prisiliečia ne tik prie mokyklos, bet ir viso rajono istorijos. Ne vieną dešimtmetį buvę niekam nereikalingi albumai greičiausiai jau seniai būtų atsidūrę tarp makulatūros ar šiukšlių konteineriuose, jei ne juos išsaugojusi ir muziejui perdavusi Petrašiūnų istorijos entuziastė, buvusi mokyklos muziejaus vadovė Genovaitė Mikėnaitė.
Trumpai peržvelkime albumus, kuriuose ypač ryškiai įsispaudusios pirmojo okupacijų dešimtmečio (XX a. 5 deš.) žymės, kai visuomenei vis labiau buvo diegiamas paklusnumas, kolektyvizmas ir suvienodintas mąstymas.
Skaisčiai raudonos dirbtinės odos viršelių albume „Petrašiūnų komjaunimo istorija“ šios organizacijos ištakos vedamos iš tų laikų, kai ji Lietuvoje veikė nelegaliai, diriguojama iš sovietinės Maskvos. Nurodoma „komjaunimo gimimo diena Petrašiūnuose“ – 1931 m., kai į popieriaus fabriko statybas dirbti atvykęs Vaclovas Viršila (slapyvardis Volga) sudarė pirmą vietinę kuopelę ir tapo jos sekretoriumi. Pora iš sąraše minimų pirmųjų narių žuvo per karą (vienas iš jų – „prie Girstupio upelio, vykdydamas komjaunuolišką užduotį“), dar vienas – „asmens kulto laikais“ (t. y. buvo sudorotas jo paties palaikytos santvarkos). Atsiminimuose paprastai nurodomi lietuviai, o kitų tautybių asmenys dažnai lieka neįvardyti. Pavyzdžiui, stiklo fabrike veikusiai komjaunimo kuopelei „vadovavo nežinomas žydų tautybės asmuo ir dvi moterys slapyvardėmis Ženė ir Onutė“.
Kitas rankraštis kontrastingai juodais viršeliais – apie nacių okupacijos metus (1941–1944). Jame aprašomos naujų okupantų represijos prieš sovietinius aktyvistus, vietos žydų tragedija, jaunuomenės gaudymas priverstiniams darbams Vokietijoje, karo belaisvių laikymo sąlygos. Jau pirmomis karo savaitėmis „visos žydų tautybės šeimos buvo iškeldintos iš savo butų (gana daug buvo atbėgusių iš Klaipėdos ir kitų vietovių) ir patalpintos ant Nemuno kranto lūšnose bei tvartuose, netoli geležinkelio (kur dabar Medžio apd. kombinatas) taip vadinamame gete“. Rugpjūčio 31 d. visi jie buvo nuvaryti už „Bituko“ fabriko ir ten smėlynuose sušaudyti. Šiek tiek atskleidžiama ir karo metų kasdienybė, antai susisiekimas tada buvo paralyžiuotas, autobusai iš Kauno nekursavo. Žmonės „molingu kalnu… ir Nemuno šlaitais giliai išmintu takeliu eidavo iki Aukštųjų Šančių į Kaišiadorių gatvę, vėliau Tunelio gatve pasiekdavo stotį“.
Dar vienas rankraštis ryškiai raudonais viršeliais skirtas 15-osios vidurinės mokyklos pionierių draugovės, kuriai 1966 m. gegužės 9 d. suteiktas I. Černiachovskio vardas, istorijai. Ji daugiausia paremta trumpais buvusių komjaunuolių ir pionierių vadovų atsiminimais ir laiškais, surinktais į atskirą aplanką. Remiantis jais, galima teigti, kad per pirmąją sovietų okupaciją veikė vos vienas pionierių būrys, kuriam priklausė 30 moksleivių. Net ir praėjus dešimtmečiui organizacijos vadovybė, panašu, turėjo dėti nemažai pastangų, stengdamasi į pionierius įtraukti daugiau vaikų. Nurodoma, kad 1949 m. į šią organizaciją mokykloje priimta apie 50 narių. 1951–1957 m. vyr. pionierių vadove dirbusi V. Kerševičiūtė teigė, kad narių skaičius tuo metu išaugo nuo 110 iki 320, tačiau „reikėjo nemažai pastangų padėti, kad visi pionieriai visada tvarkingai nešiotų kaklaraiščius“. Pionieriai dalyvaudavo išvykose, ekskursijose, turėdavo rinkti metalą, makulatūrą, tačiau maloniausias darbas, pasak jų vadovės, būdavo vaistažolių rinkimas: „Mėgstamiausios vietos buvo I-ųjų ir II-ųjų Varnių apylinkės, kur dabar tyvuliuoja Kauno jūros vandenys.“ Pionierių kambario sienas papuošė didelis „pionieriškas ženklas, padarytas iš keleto tūkstančių sraigių kriauklelių“, surinktų Nemuno pakrantėse.
Nekokiu populiarumu tuo metu pasižymėjo ir mokyklos komjaunimo organizacija. 1949 m. progimnazijos pirminės komjaunimo organizacijos sekretoriumi išrinktas ir vyr. pionierių vadovu paskirtas V. Klustaitis teigia, kad jam vadovaujant „buvo priimta virš trisdešimt mokinių į šlovingas komjaunimo eiles. Atsižvelgiant į tuos pokario laikus, tai nemažai.“ Vienos buvusios mokyklos komsorgės ir vyr. pionierių vadovės laiške į akis krenta dviprasmybė: kelissyk pabrėžusi ir didžiosiomis raidėmis išskyrusi „darbą“, „meilę“, „pasišventimą“ „savo kraštui – TĖVYNEI“, ji taip ir neįvardija tos tėvynės pavadinimo. Galima pastebėti ir tai, kad nors visuose surinktuose atsiminimuose minimas Leninas – jo kampelis, citatos, – niekur nebelikę Stalino vardo, kuris neabejotinai šmėžavo visur šio sovietų diktatoriaus valdymo metais.
Septyni albumai skirti buvusio Pažaislio valsčiaus (nuo 1945 m. – Petrašiūnų valsčiaus) stribams (okupacinio režimo vaizduotiems „liaudies gynėjais“). Juose surinktos autentiškos nuotraukos ypač vertingos partizaninio pasipriešinimo istorijai, nors ir parodomai čia iš okupantų ir jų talkininkų pusės. Vienas iš šių albumų – apie būrio vadą leitenantą Antaną Sūnelaitį, kuris 1947 m. liepos 26–27 naktį žuvo operacijoje kartu su kitu stribu Ivanovu iš Pabiržės (Paberžiai šiauriau Neveronių?). Likusiems šešiems šiuose albumuose įamžintiems būrio kovotojams pavyko sulaukti saugesnių jiems laikų.
1975 m. iš buvusių Petrašiūnų stribų ar jų šeimų narių surinkta medžiaga leidžia šio būrio stribų biografijas patyrinėti kiek nuosekliau. Žinoma, ji aprėpia tik mažą dalį – 1945 m. balandžio mėn. Pažaislio valsčiuje turėjo būti 29 stribai (LYA, f. 1, ap. 3, b. 49, l. 72–74). Dauguma iš įamžintųjų albumuose buvo kilę iš Pažaislio valsčiaus ar bent vaikystę praleidę Petrašiūnuose, baigę vietos pradinę mokyklą. Vienas – persikėlęs iš Žaslių valsčiaus ir prieš karą dirbęs stiklo fabrike „Elnias“. Bent du pradėjo kolaboruoti su okupantais dar pirmosios sovietų okupacijos metais: vienas įstojęs į komjaunimą, kitas dirbęs milicijoje.
Pusė į „naikintojų“ (rus. istrebiteli), kaip jie pirmaisiais metais oficialiai buvo vadinami, gretas įsijungė dar 1944-ųjų pabaigoje, kiti – 1945-aisiais ir išbuvo maždaug vienus–trejus metus. Apie šio būrio darbus analizuojamuose rankraščiuose menkai teužsimenama: vos vienu sakiniu paminėta, kad jis dalyvavo Garliavos valsčiaus „nubuožintų“ ūkių (atimtų iš labiau pasiturinčių gyventojų) „derliaus nuėmimo apsaugoje“.
1944 m. įstojęs į būrį stribas atsiminė, kad viršininku tuo metu buvo Kolesnikovas. Kiek vėliau įstoję minėjo, kad „būrio vadu buvo Antanas Talkevičius, tiesioginis viršininkas buvo Gubanovas“, „tiesioginiu viršininku pradžioje buvo Nikitinas, vėliau Orentas“. Dar vėliau būriui vadovavo A. Sūnelaitis.
Bent pusei iš šių kelių stribų vėliau dar teko tarnauti sovietų armijoje. Ne vienas dirbo įvairiose Petrašiūnų įmonėse (elektrinėje, „Bituko“ plytų gamykloje, J. Janonio vardo popieriaus fabrike, transporto įmonėje), statant HES. Vienas dvidešimtmetis, 1947 m. išėjęs iš stribų, dirbo poroje žemės ūkio mokyklų kiemsargiu, po to, baigęs mechanizacijos mokyklą – įvairiose vietose vyr. mechaniku. Vienas po tarnybos sovietų armijoje buvo ilgam įdarbintas priešgaisrinėje tarnyboje. Du perėjo į miliciją. Albume įklijuota autobiografija, sanatorijos knygelė ir Kauno VRM poliklinikos garnizono gydytojų išduotas ligos liudijimas atskleidžia, kad susirgęs tuberkulioze vienas iš jų ne tik gydėsi Kauno tuberkuliozės dispanseryje, bet ir gavo kelialapį į Vidaus reikalų ministerijos sanatoriją „Kremency“ Karpatuose. Atleistas iš milicijos, persikvalifikavo į šoferius, tačiau ir čia jam nepasisekė – žuvo autoavarijoje.
Nors ir fragmentiška bei persmelkta propagandos, tokia medžiaga neabejotinai bus pastebėta ir įvertinta okupacijų ir pasipriešinimo istorijos tyrinėtojų. Panašu, kad didžioji šio archyvo dalis sulaukė mūsų dienų. Tačiau kiek panašių kraštotyrinių būrelių surinktų eksponatų įvairiuose Lietuvos provincijos kampeliuose galėjo būti palikta dūlėti apleistose uždarytų mokyklų patalpose, į kurias dabar užsuka nebent nelegalūs „stalkeriai“?
