Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojama paroda „Prieš… ir po 100 metų“, skirta Kauno meno mokyklos 100 metų jubiliejui.
Praėjo šimtas metų nuo pirmosios valstybinės aukštesniosios meno mokyklos – Kauno meno mokyklos – įkūrimo. Dėl ypatingų istorinių permainingų aplinkybių ji keitėsi, bet kūrėjų idėja – aukštoji dailės mokykla Lietuvai – buvo įgyvendinta. Šimtą metų evoliucionavusi, dabartinė dailės švietimo sistema parengia ne tik menų bakalaurus ir magistrus, bet ir menų daktarus. Neįkainojama Kauno meno mokyklos vertė – nuolat gyva jos atmosfera, polėkis ir įvaizdis – paveikė ne vieną menininką. Juk šios mokyklos dėstytojai ir studentai yra pirmieji ir tikrieji daugelio dabartinių menininkų mokytojai.
Justinas Vienožinskis, Adomas Galdikas, Antanas Samuolis, Viktoras Vizgirda, Juozas Mikėnas, Viktoras Petravičius, Stasys Ušinskas, Antanas Gudaitis ir kiti buvo Nepriklausomos jaunos valstybės meno vizionieriai. Jų asmenybės dažnai atrodo kaip didingi paminklai, kuriais grožimasi iš tolo; jų kūrinius įprasta matyti atskirai istorinėse muziejų parodose. Šį kartą šalia jų matysime ir šių laikų VDA Kauno fakulteto menininkų (dėstytojų, buvusių studentų) kūrybą, puikiai įvertintą per pastaruosius dešimtmečius ir saugomą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose.
Arūno Vaitkūno, Laimos Drazdauskaitės, Audronės Petrašiūnaitės, Prano Griušio, Eimučio Markūno, Aušros Vaitkūnienės, Alekso Andriuškevičiaus, Rolando Rimkūno, Evaldo Mikalauskio, Rimvydo Mulevičiaus, Alfonso Vauros ir jaunesniosios kartos menininkų, VDA baigusių dabar, darbai bendrose muziejaus salėse sugretinti su Kauno meno mokyklos laikų dailininkų. Ką toks gretinimas reiškia?
VDA Kauno fakulteto dėstytojai, kuruodami šią šimtmečio parodą, pasirinko atverstos knygos simboliką. 100 metų dailės istorija sutrūkinėjusi, kai kas išplėšta, ir ji dar nebaigta – kaip nuolat skaitoma knyga lapas po lapo, viliantis surasti kažką naujo. Išties taip galima suvokti šią parodą ir lengviau įvardyti pagrindinę mintį: koks buvo tas institucinio vizualiojo meno šimtmetis Kaune?
Įvadinėje dalyje (I salė) – pirmieji mokytojai, kurie paveikė ne vieną menininkų kartą per šį amžių: su jų kūriniais buvo polemizuojama, diskutuojama, jais buvo sekama ilgais okupuotos Lietuvos dešimtmečiais. Parodos viduryje (II Siauroji salė) – archyviniai dokumentai, fotografijos iš Kauno meno mokyklos laikų ir filmas apie renovuotą VDA Kauno fakultetą, dabartinį jo gyvenimą. Šiandieną fakultete ugdomi ne tik vizualiųjų menų kūrėjai – jame yra ir dizaino architektūros studijos.
Baigiamojoje dalyje (III salė) matysime darbą ne vieno dėstytojo, menininko, nuo Nepriklausomybės atgavimo laikų kūrusio akademijos vizualiojo meno branduolį Kaune, kuriems buvo brangi Kauno meno mokyklos įtaka, ir tai jie atskleidė savo kūryba.
Net ir jaunesnioji menininkų karta, baigusi VDA (kai kurie ir dėsto savo Alma Mater) – Andrius Zakarauskas, Petras Lincevičius, Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Sandra Kvilytė, Povilas Ramanauskas, Darius Rakauskas, Rosanda Sorkaitė, Milda Gailiūtė – tapyba polemizuoja su Kauno meno mokyklos pradininkais: konceptualiai permąstydami šimtmečio žanrą – peizažą, kitaip suvokdami ekspresyvumo jėgą, naujai deformuodami motyvą arba specialiai jį užslaptindami: tai matome muziejaus salėse.
Šimtmečio istorija tęsiasi: savo knygą menininkai nuolat pildo – juk joje trūksta daugelio žinomų dailininkų kūrinių ir naujausių meno pavyzdžių. Šį kartą VDA Kauno fakultetas nubrėžė tokią pasakojimo giją, kuri svarbią akademinę vizualiojo meno atkarpą parodė iš savo pozicijų. Galbūt dar niekas nesibaigia, atvirkščiai – tik prasideda. Panašiai kaip kartą Kauno meno mokyklos laikais veržlūs dailininkai, atidarę Ars parodą, tarė: „Gerai numanom, kokiais žvilgsniais mus sutiks. Bet vis dėlto pradedam.“
Prasidėjus antram institucinio meno šimtmečiui, organizatoriai linki, kad šiandienos menas sulauktų kuo daugiau žvilgsnių (kad ir kritiškų), nes tik taip pildysis ši knyga, tik taip nesibaigs diskursai apie meną.
