Praėjo 35 metai nuo to laiko, kai atsikurianti Lietuvos valstybė susidūrė su atviru ir nuožmiu sovietų agresijos pliūpsniu. Tą dramatišką ir permainingą sausį, kurį paženklino Lietuvos vėliavos su gedulo juostelėmis, prisimename ir giliau perprantame kalbėdamiesi su įvykių liudininkais, skaitydami atsiminimus, vartydami anuometinę spaudą, peržiūrėdami fotografijų ir vaizdo įrašų dokumentiką.
Vienas iš pirminių šaltinių, padedančių suprasti, kas vyko Lietuvoje 1991 metų sausį, – Kauno miesto muziejuje saugomi Kauno miesto tarybos budėtojų skambučių registracijos žurnalai. Apie juos rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Rokas Sinkevičius.
2011 metais, minint skaudžių ir tragiškų Lietuvai įvykių dvidešimtmetį, Kauno deputatų klubo prezidentas, miesto ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius atkurtam Kauno miesto muziejui perdavė kelis mūsų valstybingumo ir miesto istorijai svarbius dokumentus. Iš pirmo žvilgsnio tai – tik keturi paprasti didesnio formato sąsiuviniai langeliais ir linijomis. Tačiau juose 1991 metų sausį Kauno miesto tarybos Informacijos priėmimo grupės nariai fiksavo savivaldybės kontaktiniais telefonais (tuo metu – 20 78 09 ir 22 62 54, rūmų budinčiojo – 22 28 20) gaunamas žinias.
Lentelėse buvo žymimas svarbesnių skambučių laikas, paskambinusio vardas (jei prisistatė), pokalbio esmė ir tai, kur toliau buvo perduota ar kaip panaudota informacija. Labiausiai kritiškomis paromis sąsiuviniuose buvo konspektuojamos ir reikšmingesnės per Lietuvos radiją ir televiziją paskelbtos skubios naujienos. Tomis dienomis „visame pastate pastebimai pagausėjo patamsėjusiais paakiais, paraudusiomis nuo nemigos akimis veidų. Daugelį vyriškių aplinkybės privertė auginti barzdas. […] Savivaldybėje netyla skambučiai žmonių, siūlančių įvairią pagalbą. Atsiliepė daug gydytojų, transportininkų, kitų profesijų darbuotojų, įvairių kolektyvų atstovų“, rašoma „Laisvojo Kauno“ puslapiuose (1991 01 17, nr. 4, p. 3). Į šį leidinį laikinai, nuo sausio 14 d., buvo apsijungusios „Kauno tiesos“, „Kauno laiko“ ir „Tėviškės žinių“ redakcijos. Žmonės skambino, siūlydami savo pagalbą ir dalydamiesi aktualia informacija ne tik savivaldybei, bet ir „Laisvojo Kauno“ redakcijos priimamajam bei televizijos Kauno studijai. Daug skambučių sulaukdavo ir miesto tarybos organizuotas medicinos pagalbos štabas bei psichologinė tarnyba.
Viename iš Kauno miesto muziejuje saugomų budėtojų žurnalų pirmieji įrašai atsiranda sausio 11 dieną po pietų (kituose – sausio 12, 13 ir 21 d.). Būtent tą dieną sovietų kariškiai S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje (Linksmadvaryje) užėmė „Vairo“ viešbučio ir vairuotojų mokyklos pastatus, kuriuose veikė Krašto apsaugos departamento Karininkų kursai.
Nuo pat pirmųjų įrašų atsiveria nerimo ir laukimo atmosfera, suartėjus dviem priešingiems pasauliams – ginkluotų, įsakymams iš Maskvos aklai paklūstančių sovietų karių ir nuo jų agresijos primityviomis priemonėmis skubančių apsisaugoti miestiečių bendruomenės. Daugiausia skambučių – apie mieste ir apylinkėse judančią karinę techniką (stengiantis užfiksuoti transporto priemonių rūšį ir skaičių, valstybinius numerius, kiek kareivių, ką gabena), taip pat apie aviaciją. Gyventojai pranešinėjo apie sovietų karių aktyvumą prie jų dalinių Aleksote, Šančiuose ir Panemunėje.
Sausio 13-osios nakties įtampa ir tragizmas atsispindi trumpose budėtojų žinutėse: „2 03 – Vilniaus radijo stotis tyli!!!“, „2 07 – Prasidėjo radijo laida iš Kauno, iš Sitkūnų – Kreipiasi į Lietuvos žmones, konstatuoja, kad užimta Vilniaus radijo stotis“, „2 12 – Kreipiasi [Gintaras] Pukas, Kauno Tarybos pirmininkas – Visas pasaulis turi žinoti visą tiesą apie Lietuvos okupaciją. Kviečia visuotiniam politiniam nepaklusnumui“, „2 14 – Kreipiasi Kauno radi[jas] – Paskelbta ypatinga padėtis. Puolama Sitkūnų radijo stotis“, „2 15 – Įjungiamos sirenos“, „2 23 – Įsijungė Kauno radijo stotis“.
Skambučių registracijos žurnaluose yra išlikę šiek tiek informacijos, susijusios su prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusio kauniečio Tito Masiulio laidotuvėmis, vykusiomis sausio 16 dieną. Buvo sulaukta skambučio su siūlymu trumpam – tuo metu, kai jo karstas bus išnešamas iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus (12 valandą), sustabdyti gamyklų darbą.
Sovietų agresijos akivaizdoje Kauno miesto taryba suformavo Informacijos priėmimo grupę, kuriai vadovauti paskirtas deputatas Povilas Andrulis. Tomis dienomis ir savaitėmis ši grupė atliko svarbų vaidmenį informacijos priėmimo, tikrinimo, sklaidos ir veiksmų koordinavimo grandinėje. Ją pasiekdavo daug pradinės informacijos, reikalingos organizuojant svarbiausių objektų apsaugą. Teko derinti autobusų, maisto ir karštos arbatos klausimus, taip pat padėti spręsti problemas, kai reikėjo pakviesti atvykti daugiau žmonių, deputatų, pakoreguoti budėjimo grafikus, ir kt. Antai, sausio 12-osios rytą buvo gauta užklausa dėl maisto budintiems prie Telefono ir telegrafo stoties pastato (Taikos pr. 54, vėliau priklausiusio „Telekomui“). Buvo prašoma ir kitokios pagalbos – pavyzdžiui, padėti į Vilnių, į žuvusiųjų laidotuves vykusiems telšiškiams, kurių autobusas „LAZ“ sugedo prie IX forto.
Patriotiškai nusiteikę lietuviai rodė iniciatyvą ir siūlė įvairią pagalbą – paramą, nakvynę. Įmonių atstovai skolino savo sunkiasvorę techniką barikadoms. Kiti rūpinosi savanorių telkimu. Sausio 15-osios vakare paskambinęs Afganistano karo veteranų sąjungos pirmininkas Rimantas Ruzas (jam po mirties 2003 m. suteiktas Kauno miesto garbės piliečio titulas) pakvietė Afganistano karo dalyvius susirinkti prie Vytauto Didžiojo universiteto. Šis skelbimas buvo perduotas televizijai. Iš kitų skambučių įrašų sužinome, kad įmonėje „Koordinatė“ (buvusioje staklių gamykloje) su direktoriaus žinia buvo padaugintas Kauno stačiatikių kunigo-vienuolio Ilarijono (Alfejevo) kalbos tekstas, kurį šios įmonės darbuotoja S. Oleinikovienė su vyru platino sovietų kareivių tarpe.
Savivaldybės budintieji telefonu sulaukė įvairių nuoširdžių patarimų. Baimintasi galimo cheminio ginklo panaudojimo – viena skambinusi moteris ragino einančius budėti žmones turėti raiščius ir užsirišti juos ant burnų dujų panaudojimo atveju. Kita patarė į budėjimus atsivesti tarnybinius šunis. Vienas gyventojas siūlė iš „švelerių“ (metalinių lovių) virinti „ežius“ tankams stabdyti. Kitas dalijosi sumanymu į produktų, siunčiamų į Sovietų Sąjungą, pakuotes dėti objektyvios informacijos apie Lietuvą santraukas. KTU profesorius Šilinskas pasiūlė būdą, kaip techniškai sutrikdyti sovietų kolaborantų užimto Vilniaus vietinio radijo darbą.
Eiliniai gyventojai pranešinėjo apie kelių būklę ir juose įrengtus sovietų karinius postus. Aktyvesnį jaunimą net teko įspėti, kad mieste atvirai nesekiotų paskui kariškių transportą, nes šie grasino be perspėjimo panaudoti ginklą. Visus ypač neramino karinių kolonų judėjimas pro Sitkūnus, sovietų karių pasirodymas prie kitų saugomų objektų. Pavyzdžiui, sausio 21 d. Vaižganto gatvės gyventoja pranešė, kad šioje gatvėje įrengtus „įtvirtinimus apžiūrinėjo 5 kareivukai ir 1 karininkas. Nusileido stoties link. Po to dar 2 kareiviai smalsavo“.
Nuolat buvo kartojama informacija apie pasitaikančius prievartinius lietuvių jaunuolių gaudymus į sovietų armiją. Buvo fiksuojamos žinios apie kariškių sukeltas avarijas, pagrobtus taksistus. Pranešus apie netikėtus karinės technikos manevrus, kiekvienąsyk bandyta perprasti, ar kariškiai tik patruliuoja, demonstruodami galią, ar galbūt jau juda užimti paskutinių nepriklausomybės ir laisvo žodžio bastionų. Dalis bauginančių pranešimų nepasitvirtino. Pavyzdžiui, sausio 14-osios naktį pranešta apie tankus, judančius iš Sargėnų Sitkūnų radijo stoties link. Tačiau po keliolikos minučių žurnale padarytas prierašas: „taksistai patikrino – nieko nerasta!“
Savivaldybės darbuotojams teko atsakinga užduotis – atsijoti tikras žinias nuo gandų ir dezinformacijos. Kai kada neapsieita be civilinės saugos ir laboratorijų specialistų, pavyzdžiui, pranešus apie „rūgštų rūką“ prie Telefono ir telegrafo stoties arba apie graužiantį akis skystį, galimai chlorpikriną, kuris buvo išpiltas prie įėjimo į televizijos redakciją S. Daukanto gatvėje. Baimintasi provokacijų iš sovietų kariškių pusės. Vienu atveju patikrinus paaiškėjo, kad skambinęs žmogus tiesiog sirgo psichine liga. Po sausio 13-osios suaktyvėjo įvairūs parašų rinkėjai – dalis jų galėjo būti prosovietiškai nusistatę, kai kada pakišdavę pasirašyti tuščius lapus.
Peržiūrėdami Kauno miesto muziejuje saugomų žurnalų įrašus ir papildydami bendrą vaizdą tuometės spaudos bei kitais šaltiniais, galime įsivaizduoti, kokia nelengva misija teko Kauno savivaldybei tomis įtemptomis savaitėmis, kai kauniečių patriotizmo dėka Kaunas vėl buvo tapęs „Lietuvos nepriklausomybės ramsčiu, o Sitkūnai – Lietuvos laisvės balsu“ (Arūnas Dambrauskas, Laisvasis Kaunas, nr. 1, 1991 m. sausio 14 d., p. 3).
