Praeitais metais „pandeminės užtvaros“ sutrukdė Maironio lietuvių literatūros muziejuje viešai minėti išeivių rašytojos Julijos Švabaitės-Gylienės (1921–2016) 100-ąsias gimimo metines. Tik spaudoje ir virtualia paroda prisiminėm kūrėją. Šiais metais parengta ir atidaryta paroda „Julija Švabaitė-Gylienė: Tu niekur neišėjai…“, o rugsėjo 8 dieną, kai atvyks iš Kanados ir JAV rašytojos artimieji, įvyks parodos atidarymas.
Šių eilučių autorė daugelį metų bendravo su rašytoja JAV ir Lietuvoje, buvo vežama į Maironio lietuvių literatūros muziejų jos archyvinė medžiaga, o po rašytojos mirties unikalias archyvalijas perdavė vaikai: Aušra, Jurga, Linas ir Saulius Gyliai, kuriems nuoširdžiai dėkojame.
Paroda parengta monografiniu principu, kai rodomos autentiškos nuotraukos, išlikę svarbūs dokumentai, asmeniniai laiškai, rankraščiai, knygos ir kiti memorialiniai daiktai ir per šiuos eksponatus papasakojamas J. Švabaitės-Gylienės gyvenimas Lietuvoje – Prancūzijoje – Vokietijoje – Australijoje – Amerikoje – Lietuvoje.
J. Švabaitė gimė 1921 metais gegužės 2l d. Čyčkų kaime, vėliau persikėlė į Didžiuosius Šelvius, Vilkaviškio rajone. Mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje, įsitraukė į aktyvią gimnazistų veiklą: priklausė ateitininkų draugijai, literatų ir vaidintojų būreliams. Parodoje pirmą kartą eksponuojamos nuotraukos, kuriose įamžinti J. Švabaitės vaikystės, jaunystės metai, jos tėvai bei artimieji, daug įdomių nuotraukų iš ateitininkų draugijos, literatų grupės, vaidintojų būrelio veiklos. Poetė pasakojo, kad jos kūrybinis talentas brendo ir formavosi dėl tokių rašytojų kaip P. Orintaitė, kuri jai dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą gimnazijoje. Daug valandų praleido ir su netoliese gyvenusiu rašytoju Antanu Vaičiulaičiu, kuris iš savo turtingos bibliotekos ne tik skolindavo knygas, bet ir duodavo įvairius patarimus. Svarbų vaidmenį suvaidino ir Literatų būrelio vadovas, mokytojas S. Palekas, kuris skatino kurti ir patarinėjo gimnazistams. Kartu literatų būrelyje dalyvaudavo būsimasis poetas Kazys Bradūnas, su kuriuo užsimezgusi draugystė tapo viena iš svarbiausių ir tęsėsi iki mirties. Pirmuosius eilėraščius Julija parašė besimokydama Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje, jie buvo puikiai įvertinti ir atspausdinti žurnaluose „Ateities spinduliai“ ir „Ateitis“.
Sėkmingai baigusi gimnaziją, J. Švabaitė-Gylienė įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, gavusi Katalikų veikimo centro stipendiją, išvyko studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros į Paryžių. Parodoje galima pamatyti ne tik dokumento originalą, kuris suteikė teisę dėstyti prancūzų kalbą ir literatūrą, bet ir originalias nuotraukas iš studijų metų Prancūzijoje. Vėliau, grįžusi iš Paryžiaus, derino mokytojos darbą Žemaičių Kalvarijoje ir studijas Vilniaus universitete, bičiuliavosi su rašytojais – Mamertu Indriliūnu, Broniumi Krivicku, Eugenijumi Matuzevičiumi, Vytautu Antanu Jonynu, Prane Aukštikalnyte, Maryte Bernatavičiūte, rašė eilėraščius, o leidinius „Naujoji Vaidilutė“, „Naujoji Romuva“, „Žiburėlis“, kuriuose spausdinta jos kūryba, galite išvysti parodoje.
Julija su teisininku Jurgiu Gyliu Aušros vartų koplyčioje sumainė aukso žiedus 1944 metais, tik besiartinanti antroji sovietų okupacija išstūmė jaunus žmones iš namų, todėl jie nusprendė pasitraukti į Vokietiją. Čia teko sunkiai dirbti, auginti vaikus, tačiau ir tokiomis sąlygomis rašė, skelbė savo kūrybą lietuviškoje spaudoje. 1949 metais Gylių šeima išvyko į Australiją, kur tolimame kontinente J. Švabaitė-Gylienė dėstė sekmadieninėje lituanistinėje mokykloje Melburne, bendradarbiavo laikraštyje „Mūsų pastogė“, „Tėviškės žiburiai“, dirbo įvairius fizinius darbus. Daugelis jos artimų bičiulių gyveno „mažojoje Lietuvoje“ – Čikagoje, JAV, jie rengė literatūros vakarus, kūrė lietuvišką teatrą, statė operas, organizavo parodų atidarymus ir apie viską rašė spaudoje. Julija ilgėjosi tokio aktyvaus kultūrinio gyvenimo, todėl su visa šeima nusprendė persikelti į Čikagą, kur tarsi atsivėrė jos kūrybinės versmės: rašė ir spausdino savo eilėraščius „Aiduose“, „Drauge“, „Ateityje“, „Metmenyse“ ir kt., leido knygas, dalyvavo įvairioje visuomeninėje veikloje.
Parodoje eksponuojamose nuotraukose užfiksuotos retos akimirkos iš Vokietijos DP stovyklos, gyvenimo egzotiškame Australijos žemyne, iš spalvingos veiklos Čikagoje. Galima pamatyti ne tik visas rašytojos knygas, bet ir rankraščius, išlikusius juodraštinius poezijos posmus, dienoraščius, straipsnius apie literatūrą, kūrybinius fragmentus, reportažus, parengtus „Margučio“ radijui…
Daugiau nei septyniasdešimt metų rašytoja gyveno svetur dirbdama įvairius, net ir fizinius darbus, tačiau laisvalaikį skyrė lietuviško žodžio saugai, brandindama kūrybos žodį. J. Švabaitė-Gylienė rašė: „Mano poezija išpažintinė. Tikiu, kad skaitytojas ras joje ir savo gyvenimo detalių. Jeigu ras ir supras, man buvo verta gyventi“. Esminiu kūrybos motyvu pasirinko tėvynės ilgesį, įausdama jį į visus poetinius rinkinius: „Mano eilėraščių šaltinis tai ten, kur teka S. Nėries apdainuota Širvinta, iš jos išteka mažyčiai upeliai, ten, kur Šelvė, Vilkauja, Šeimena, kur mano vaiko pasąmonėje liko Alvito ežeras, kalneliai, Ripkevičiaus šilelis…“
Rašytojos kūrybinėje skrynioje – dešimt įvairaus žanro knygų. Išleido apysaką vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973); romaną „Stikliniai ramentai“ (1985), už kurį buvo paskirta „Draugo“ premija; 2006 m. – humoristinių apsakymų knygelė „Draugų laivelis“. Tačiau mėgiamiausiu žanru nuo gimnazijos suolo iki gyvenimo pabaigos liko poezija. „Poezija – tai antrasis mano gyvenimas, tai tarytum terapija. Tačiau neturiu tos palaimintos dovanos, kad štai atsisėdi ir jau gimsta naujas eilėraštis. Tai sunkus, sunkus kelias, kartais išnešiotas vieną kitą eilutę mėnesius, metus, kol susirikiuoja į eilėraštį, ir tai nesijauti juo patenkintas. Kurti dažnai paskatina konfliktas su savimi, su aplinka, kartais koks užgaulus žodis, nusivylimas žmogumi, koks sakinys, žinutė iš laikraščio, Tėvynės ilgesys, vargonų giesmė, liaudies daina…“ Čikagoje ir Lietuvoje išėjo poezijos knygos: „Vynuogės ir kaktusai“ (1963); „Septyni saulės patekėjimai“ (1974); „Vilties ledinė valtis“ (1981); „Tu niekur neišėjai“ – 1991 m. poezijos rinktinė pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1994 m. už knygą „Žiemos erškėtis“ – Lietuvių rašytojų draugijos premija. 1996 m. J. Švabaitei-Gylienei buvo paskirta 25-oji Vilkaviškio rajono Salomėjos Nėries premija. 2002 m. išleido poezijos knygą „Kur šią naktį nakvosi“; paskutinė poezijos knyga „Ant vėlių suolelio“ išėjo 2007 metais.
Rašytojas Robertas Keturakis, aptardamas J. Švabaitės poeziją, taikliai nusakė jos esmę: „Skaitytojas šioje eilėraščių visumoje iškart bus paliestas kilnaus, gilaus, pastovaus, galima sakyti – įgimto žmogiškumo, atsirėmusio į galingą valią gyventi šviesų gyvenimą, į moralinę estetiką, kurios tikrasis vardas yra Grožis. Ir į gerumą – kaip dieviškąją dovaną ir kaip pareigą.<…> Eilėraščiais, kuriuose gyvena aukštumos muzika ir slėniuose tviskanti Dievo ašara – rasa. Šitų eilėraščių neuždengs jokie poetizmų eksperimentai, laikini kaip bet kokios išnaros, jokie postringavimai apie naivumą ar senienas, nes Julijos Švabaitės eilėraščiai yra ne tik praregėti, bet ir iškentėti. Jų paprastumas yra toji būties dalis, kurią mūsų tautosaka vadina gyvuoju vandeniu. Prie jo pakviečiama rinkinio pabaigoje: nusiprauskime stebuklingo šaltinio vandeniu akis ir veidą… Ir tamsa bus nugalėta…“
Parodą parengė muziejininkė Virginija Babonaitė-Paplauskienė ir parodų dizainerė Inga Zamulskienė. Paroda veikia gotikinėje Maironio lietuvių literatūros muziejaus salėje iki 2022 m. spalio 17 d.
