1924-ieji. Šveicarijos sostinėje Berne vyksta pirmoji tarptautinė telegrafo agentūrų konferencija. Prie vieno stalo – 22 šalių delegatai vyrai ir viena moteris. Tai – Lietuvos telegramų agentūros ELTA vadovė Magdalena Avietėnaitė. Tuo metu, kai diplomatija ir atstovavimas valstybei buvo laikomi išskirtinai vyrų sritimi, ji jau kalbėjo Lietuvos vardu tarptautinėje erdvėje.
2023 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune veikė paroda „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“. Šios parodos medžiaga ir naujausi istoriniai tyrimai jau vasario mėnesio pabaigoje skaitytojus pasieks to paties pavadinimo knygoje, kurioje diplomatės M. Avietėnaitės palikimas atgyja kaip istorinis pasakojimas apie moterį, kūrusią Lietuvos kultūrą ir diplomatiją.
Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ apie šią asmenybę ir jos reikšmę Lietuvai pasakoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fototekos, dokumentacijos ir leidinių skyriaus Muziejinės dokumentacijos rinkinio kuratorė Kristina Stankaitė ir rinkinio kuratorė Laimutė Baltakojė.
Naujas tyrinėtojų žvilgsnis
M. Avietėnaitė į Lietuvos diplomatijos ir kultūros istoriją įžengė 1920-aisiais, kai nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos valdžia atsigręžė į Amerikos lietuvius, kviesdama prisidėti prie modernios Lietuvos kūrimo. Kultūrinės diplomatijos srityje Lietuva taip pat žengė pirmuosius žingsnius. Jaunos valstybės prisistatymas Vakarų pasauliui buvo svarbi užsienio politikos sritis, kur ypač reikėjo tokių žmonių, kaip Magdalena, – drąsių ir mokančių improvizuoti profesionalų, kurie besąlygiškai mylėtų savo Tėvynę.
M. Avietėnaitė – viena iš kultūrinės diplomatijos ir modernios komunikacijos pradininkių Nepriklausomoje Lietuvoje. Šios moters rankose kultūra tapo galimybe jaunai valstybei apie save prabilti pasauliui! Pasitelkusi to meto komunikacijos priemones, M. Avietėnaitė kūrė ir įgyvendino modernios ir europietiškos Lietuvos įvaizdį. Už šią veiklą ji buvo įvertinta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – apdovanota Belgijos Karalystės Karūnos ir Prancūzijos Garbės legiono ordinais, Niujorko miesto garbės piliečio aukso medaliu.
Paminėtų faktų turėtų užtekti, kad M. Avietėnaitės vardas būtų gerai žinomas kultūros ir diplomatijos istorijoje. Deja, ilgametis šios moters įdirbis ilgai buvo suprantamas gana siaurai, vien kaip tikrųjų diplomatų ar kultūros profesionalų nutarimų vykdytojos. Tačiau šiandienos tyrinėtojų žvilgsnis iškelia naujas temas M. Avietėnaitės veikloje. Tad kaip šios diplomatės biografiją perskaitome šiandien? Kokie akcentai svarbiausi?
Pasaulio pilietė, bet amžinai – lietuvė
Magdalena Pranciška Elena Avietėnaitė gimė 1892 m. gruodžio 22 d. Brazavo kaime, Kalvarijos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, kaimo daraktoriaus Adomo Avietėno ir Magdalenos Paulionytės šeimoje. Caro okupuotoje Lietuvoje tėvai nematė ateities, tad ryžosi ieškoti oresnio gyvenimo už Atlanto. Išvykę į Jungtines Amerikos Valstijas, Avietėnai laimingai susikūrė namus Vusterio mieste (Worcester) Masačusetso valstijoje.
Magdalena ir jau Amerikoje gimusi jaunesnioji sesuo Izabelė skleidė savo talentus laisve alsuojančioje aplinkoje. Tėvai sunkiai dirbo ir dėjo visas pastangas, kad mergaitės įgytų išsilavinimą, tačiau dukras mokė, kad gabumus ir talentus skirtų ne savo naudai, bet kilniems tikslams. Lietuvybės puoselėjimas buvo visos šeimos rūpestis.
M. Avietėnaitės talentai atsiskleidė dar mokykloje, ją mergina baigė su pagyrimu. Matydamas dukros gabumus, tėvas nebijojo rizikuoti – užstatė šeimos namus, paėmė paskolą ir išleido dukrą studijuoti į Šveicariją. 1914 m. Magdalena baigė Humanitarinių ir socialinių mokslų fakultetą Ženevos universitete ir įgijo Licence ès Lettres Modernes laipsnį, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas keitė Magdalenos planus. Mergina nebetęsė studijų Europoje ir sugrįžo į Vusterį. Vietos lietuvių bendruomenėje iš karto pasižymėjo savo darbais: 1914–1920 m. dirbo Vusterio lietuvių laikraščio „Amerikos lietuvis“ redaktore, buvo išleidusi lietuviams skirtus anglų, prancūzų, vokiečių kalbų gramatikos vadovėlius, dvi istorines knygas, organizavo kultūrinius renginius, mokė vakariniuose kursuose. Atsiradus progai sugrįžti į Lietuvą ir tarnauti savo valstybei, nedvejodama pasinaudojo galimybe. Išlikusios istorinės nuorodos, kad dėl galimybės dirbti savo valstybei nutrūko Magdalenos ir rumunų aristokrato Mihai‘aus Șerbano meilės istorija.
1920 m. į Lietuvą atvykusi M. Avietėnaitė iš karto buvo įdarbinta Užsienio reikalų ministerijoje. Jaunos moters gabumai atsiskleidė iš karto, tad greitai ji gavo daug rimtesnių užduočių ir jau 1924 m. buvo paskirta į vadovaujančias pareigas: tapo Lietuvos telegramų agentūros ELTA vadove, 1926 m. – Spaudos biuro vedėja. 1938-aisiais pasiekė aukščiausią karjeros tašką – paskirta Spaudos ir informacijos departamento direktore. Per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį M. Avietėnaitė buvo viena iš labai nedaugelio moterų, valstybės tarnyboje dirbusių aukščiausiu lygmeniu. Daugelį metų būtent jos užduotis Užsienio reikalų ministerijoje buvo generuoti idėjas, kaip tarpukario Lietuva turėtų prisistatyti pasauliui.
Per dvidešimt karjeros metų Užsienio reikalų ministerijoje M. Avietėnaitė vykdė, o vėliau pati inicijavo Nepriklausomos Lietuvos komunikacinę politiką. Rengė ir užsakinėjo lietuvių bei užsienio autorių teminius straipsnius Lietuvai aktualiais klausimais (pvz., dėl Vilniaus ar Klaipėdos krašto teritorinės priklausomybės), rengė oficialius informacinius leidinius apie Lietuvą, organizavo užsienio diplomatų ir žurnalistų vizitus Lietuvoje, nuolat palaikė kontaktus su užsienyje veikusiomis Lietuvos pasiuntinybėmis. Svarbi būtent M. Avietėnaitei pavesta užduotis ministerijoje buvo koordinuoti Lietuvos prisistatymą bei stendų rengimą tarptautinėse parodose. Lietuvos sėkmę pasaulinėse parodose Paryžiuje 1937 m. („Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“) ir Niujorke 1939 m. („Rytojaus pasaulis“) didele dalimi lėmė M. Avietėnaitės indėlis.
Visą savo intelektualinį potencialą, lyderystę ir drąsą M. Avietėnaitė nukreipė valstybės kūrybai, o okupacijos metais – kovai už nepriklausomybę.
Visą gyvenimą Magdalena buvo veikli kultūrinių ir visuomeninių organizacijų narė: priklausė Aukštąjį mokslą baigusių moterų draugijai, Lietuvos katalikių moterų draugijai, Šv. Zitos draugijai, klubui „Moterų seklyčia“, Lietuvos žurnalistų sąjungai, Lietuvos turizmo sąjungai, Lietuvių-švedų draugijai, Lietuvių-anglų draugijai, Lietuvių-prancūzų draugijai, Lietuvos skautų sąjungai, Lietuvos liaudies šokių ir Lietuvos kanklininkų, XXVII knygos mėgėjų draugijoms. Yra išlikusių vertingų jos tekstų apie moters vaidmenį visuomenėje ir kultūroje. Visą savo intelektualinį potencialą, lyderystę ir drąsą M. Avietėnaitė nukreipė valstybės kūrybai, o okupacijos metais – kovai už nepriklausomybę.
„Pramušti“stiklo lubas
Tarpukario Lietuvoje moterų galimybė realiai veikti politikoje buvo apribota to meto kultūrinių nuostatų ir susiklosčiusių socialinių standartų. Diplomatijos sferoje dar griežčiau buvo laikomasi nusistovėjusių protokolo taisyklių. Moters statusas diplomatinėje tarnyboje dar nebuvo moderniai permąstytas, taigi ir nepriimtinas. Tad, nepaisant profesionalumo ir vizionieriško mąstymo, 1930 m. M. Avietėnaitei nepavyko „pramušti“ stiklo lubų – Lietuvos diplomatai neišdrįso žengti reikšmingo žingsnio, galėjusio tapti sensacija visoje Europoje. Tąkart Lietuva galėjo būti pirmąja valstybe, kurios vienu iš reziduojančių diplomatų būtų moteris.
Stiklo lubų (angl. glass ceiling) metafora apibūdina nematomus dirbtinius barjerus, ribojančius karjeros augimą, ypač moterims ir mažumų grupėms. Ši sąvoka dažniausiai vartojama socialiniuose moksluose, lyčių studijų ar organizacijų tyrimuose.
Archyviniai šaltiniai liudija, kad tuometis užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius delegavo siūlymą dešimtmetį ministerijoje dirbančią M. Avietėnaitę perkelti į I sekretoriaus pareigas vienoje iš diplomatinių atstovybių Paryžiuje, Londone, Romoje ar Vašingtone. Nesant pasiuntinio, būtent sekretorius atlikdavo chargé d’affaires (pranc. reikalų patikėtinio) funkcijas, t. y. vadovaudavo atstovybei, kai nebuvo įgaliotojo ministro. Įprastai kandidatūros siūlymai sulaukdavo mandagaus diplomatų pritarimo, tačiau tąkart reziduojantys diplomatai nesiryžo priimti sprendimo, kuris, kaip baimintasi, būtų galėjęs pakenkti Lietuvos užsienio politikos prestižui. Bronius Kazys Balutis iš Vašingtono rašė: „Ar mums, kaipo naujai ir mažai Valstybei, tinka ir dera mėginti sudarinėti naujus tarptautinius precedentus? – Diplomatinė tarnyba daugiaus negu kas kita yra tradicijų padaras. Jaunai, kaip Lietuva, Valstybei laužyti nusistovėjusias tradicijas be aiškiai visiems suprantamų ir pateisinamų priežasčių yra, mano supratimu, geriausiam atvejyj ne kas kita, kaip tuščios pastangos būti „originaliu“ […]. Aš nežinau nei vieno tokio precedento, kaip kad mūsų dabar sumanytasai, jeigu neskaityti bolševikų labai nenusisekusio mėginimo su Madam Kolontai. Teisybė-pereitą vasarą pasklidusieji čia gandai, kad Turkų Ambasadoje žadama paskirti antru ar trečiu sekretorium turkę merginą, baigusią Chicagos Universitetą, sukėlė čia nemažą sensaciją, bet galų gale paskyrimas neįvyko.“
Tai, kad M. Avietėnaitė nebuvo paskirta į I sekretoriaus pareigas, perkopia asmeninę biografiją. Šis istorinis faktas iliustruoja XX a. 3–4 deš. moterų lygiateisiškumo klausimą Vakarų Europos diplomatijos tradicijoje. Ir nors 1930 m. M. Avietėnaitei nepavyko „pramušti“ stiklo lubų, šiandien skaitydami jos biografiją galime įžvelgti kultūrinių nuostatų ir socialinių konstruktų pokyčio pradžią diplomatijoje, kai moterys žengė tvirtus žingsnius siekdamos tapti visateisėmis savo valstybės valdymo dalyvėmis.
Magdalenos Avietėnaitės veikla reikšminga ne tik tarpukario, bet ir Antrojo pasaulinio karo bei okupacijos metų Lietuvos istorijai. Diplomatų atsiminimuose liudijama, kad 1940 m. ji dalyvavo slapta išgabenant dokumentus iš likviduojamos Užsienio reikalų ministerijos ir prisidėjo gelbstint Lietuvos aukso atsargas, iš kurių sovietų okupacijos metais gyveno Lietuvos Diplomatinė Tarnyba. Nacių okupacijos metais bendradarbiavo leidžiant pogrindinį laikraštį „Į laisvę“ ir dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) – pasipriešinimo nacių ir sovietų režimams lietuvių organizacija, veikusi Lietuvoje ir išeivijoje 1943–1992 metais) veikloje. 1944 m. rugpjūtį pasitraukė į Vakarus ir apsistojo Berlyne, vėliau glaudėsi Perkeltųjų asmenų DP (angl. Displaced Persons) stovykloje. Ten dirbo paprastus fizinius darbus, mokė kalbų, 1945 m. dalyvavo atkuriant Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veiklą ir ėjo Generalinio sekretoriaus pareigas, kartu su į Vakarus pasitraukusiais Lietuvos akademikais dalyvavo steigiant Pabaltijo universitetą (Pabaltijo universitetas, Baltiečių universitetas (angl. Baltic University, vok. Baltische Universität) – Baltijos šalių (Lietuvos Latvijos ir Estijos) Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių įsteigta aukštoji mokykla Vokietijoje veikusi 1946–1949 m ir teikusi diplomuoto specialisto ir magistro laipsnius; nespėjusius baigti šios aukštosios mokyklos studentus priėmė į kitų valstybių aukštąsias).
Tylusis gyvenimo etapas
2024 m. pavasarį Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų pasiekė svarbi archyvinė medžiaga apie M. Avietėnaitę, kurią perdavė Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA). Šis archyvas įkurtas 1944 m. lietuvių Šv. Pranciškaus parapijos kunigo, lietuvybės puoselėtojo, prelato Pranciškaus Mykolo Juro iniciatyva. Archyve buvo kaupiama medžiaga, susijusi su Lietuva: knygos, organizacijų dokumentai, atskirų asmenų archyvai, etnografinės vertybės, tautodailės kūriniai. Pradžioje surinkta medžiaga buvo saugoma įvairiose atsitiktinėse patalpose, vėliau prelato P. M. Juro prašymu Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų vargdienių vienuolyno žemėje Putname buvo pastatytas specialiai archyvui skirtas pastatas. Šiame vienuolyne paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Magdalena Avietėnaitė, čia po jos mirties liko ir jos asmeninis archyvas.
Dar sovietmečiu į Čiurlionio muziejų pateko dalis M. Avietėnaitės palikimo. Atgavus nepriklausomybę, dalį išsaugotų vertybių muziejui perdavė diplomatės dukterėčia Valentina Gustainytė. Šie eksponatai iliustravo M. Avietėnaitės gyvenimą iki pasitraukimo į Vakarus 1944 metais. Iš ALKA gauta medžiaga unikali, iki šiol Lietuvoje niekur nepublikuota, papildanti biografines žinias pradedant veikla Perkeltųjų asmenų DP (angl. Displaced Persons) stovykloje 1944 m. iki pat mirties Putname 1984 metais.
M. Avietėnaitės archyvą sudaro laiškai ir atvirlaiškiai (didžiausia dalis), Lietuvos Raudonojo kryžiaus ir kitų organizacijų dokumentai, memorandumų nuorašai, pranešimų tekstai, įvairūs užrašai, spaudiniai, asmeniniai ir finansiniai dokumentai, fotografijos. Iš dokumentų galime atkurti faktines žinias apie jos gyvenimo įvykius, iš laiškų daugiausia galima sužinoti tai, kuo gyveno jų rašytojai, nes pačios Magdalenos rašytų laiškų yra labai nedaug, tačiau ir iš jai siųstųjų bei keleto jos laiškų juodraščių galime susidėlioti štrichus apie Magdalenos asmenybės bruožus, sveikatą, veiklą, kitų požiūrį į ją.
1944 m. pasitraukusi iš Lietuvos, ji įsikūrė Vokietijoje, karo pabėgėlių stovykloje, įsitraukė į atkurto Lietuvos Raudonojo kryžiaus veiklą, buvo išrinkta jos generaline sekretore, talkininkavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui, vėliau, 1947 m., Petro Klimo žmonos Bronislavos Mėginaitės-Klimienės kvietimu apsigyveno Prancūzijoje, Klimų viloje „Svėdasai“. Ten gyvendama ji ieškojo galimybių grįžti į JAV, kur praleido dvidešimt vaikystės ir jaunystės metų, nors buvo gavusi įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje Broniaus Kazio Balučio pasiūlymą atvykti dirbti į Edinburgo universiteto biblioteką, vis dėlto pasirinko Ameriką.
Iš Ketinimų deklaracijos, pateiktos JAV Teisės skyriui deklaruojant savo atvykimą į šalį, sužinome, kad į Ameriką ji atvyko 1948 m. kovo 18 d. iš Prancūzijos. Apie tai, kaip jai sekėsi grįžti ir įsitvirtinti Amerikoje, nemažai sužinome iš jos laiškų buvusiam JAV pasiuntiniui Lietuvoje Owenui Noremui juodraščių ir užpildytų įsidarbinimo formų. Nors dauguma jos pažįstamų buvo įsitikinę, kad, turėdama tokią patirtį ir kompetencijas, ji lengvai ras sau vietą Amerikoje, tačiau viskas buvo daug sudėtingiau. Laiškuose O. Noremui M. Avietėnaitė rašė, jog dėl to, kad negrįžo į JAV iki 1946 m. spalio, ji buvo netekusi Amerikos pilietybės, o įsidarbinti be jos buvo labai sunku. Ieškodama mokytojos ar bibliotekininkės darbo, Magdalena užsiregistravo penkiose agentūrose, nors ir labai trūko mokytojų, bet visur atsirado papildomų kliūčių; mokyklos nenorėjo samdyti moterų, vyresnių nei 40 metų. Dauguma mokyklų net neatsakė į prašymus, kitos atrašė, kad kvalifikacija puiki, bet jau priėmė kitą žmogų. Ne vienas jos aplinkos žmogus ragino ją pabandyti įsidarbinti Vašingtono Kongreso bibliotekoje, tačiau net ir su asmeninėmis rekomendacijomis įtakingiems asmenims šios darbo vietos negavo. Ji jautriai išgyveno, kad darbo negavo ne dėl kvalifikacijos trūkumo, bet dėl antraeilių dalykų. „Negaliu įsidarbinti. Mano mokiniai gali, bet aš negaliu“, – skundėsi ji viename iš laiškų.
Iš užpildytų įdarbinimo formų sužinome, kad nuo 1948 m. gegužės 15 d. M. Avietėnaitė šešias savaites dirbo JAV lietuvių pagalbos fonde, vertė įvairius dokumentus, vėliau, ieškodama nuolatinio darbo, privačiai mokė kelis anglų vaikus. Nuo 1949 m. pusantrų metų dirbo Van Antverpeno katalikų koledžo bibliotekoje vyriausiąja bibliotekininke. Čia jos alga siekė 50 dolerių per savaitę, vėliau pakilo iki 60-ties. Tuomet neilgai dirbo Detroito universiteto bibliotekoje, vėliau 4 mėnesius – sociologijos dėstytoja Anhursto kolegijoje. Galiausiai jai pavyko įsidarbinti prestižiniame Manhatanvilio Švč. Širdies koledže bibliotekininke. Koledžo bendruomenė labai vertino jos darbą, o pati M. Avietėnaitė – galimybę čia dirbti. Koledže ji dirbo 11 metų – iki 1964-ųjų, kada išėjo į pensiją. Tai, kad ji čia buvo labai mylima, galime sužinoti iš daugybės atvirukų ir koledžo studentų, kolegų laiškų. Ypatingą ryšį su šia mokymo įstaiga gražiai iliustruoja jos pačios laiško juodraštis lietuvių gydytojui, visuomenės veikėjui, jos bendradarbiui Lietuvos Raudonajame kryžiuje Domui Jasaičiui: „Vienuolika metų, praleistų Manhettanvilyje, buvo mano patys geriausi, po Lietuvos netekimo, ir man buvo sunku su ta kolegija atsiskirti. Bet ir tai dirbau 5 metus ilgiau, nei kolegijos statutas numato. Aš visus ir viską ten mylėjau […].“
Išėjusi į pensiją M. Avietėnaitė apsigyveno Putname, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų globojamuose namuose, nes, kaip pati sakė, yra pasiilgusi grynai lietuviškos atmosferos. Čia ji mokė seseris užsienio kalbų, tvarkė vienuolyno biblioteką ir ALKA archyvą. Gyveno nedideliame bute senojoje kapeleonijoje, vėliau pastoge dalijosi su našle tapusia bičiule Magdalena Draugelyte-Galdikiene, dailininko Adomo Galdiko žmona.
Gyvendama Jungtinėse Valstijose M. Avietėnaitė nebuvo aktyvi išeivijos organizacijų narė, bet dėl savo kompetencijų, išsilavinimo, darbo patirties ir asmeninių savybių nuolat sulaukdavo daugybės oficialių ir asmeninių prašymų skaityti paskaitas, rašyti straipsnius, versti, redaguoti tekstus, pateikti pastabas, pasisakyti. Siūlymų ir prašymų būta daugiau, nei ji galėjo aprėpti, bet kiek pajėgė prisidėjo prie bendro tikslo skleisti žinią apie pavergtą Tėvynę Lietuvą.
Iš gausybės jai siųstų laiškų matome, koks platus žmonių ratas ją supo. Daugeliui ji padėjo savo žiniomis, skvarbiu protu, išmintimi, kalbų mokėjimu, ne vienam ir finansiškai, siųsdama siuntinius. Pirmiausia, tai buvo jos sesers šeima, ištremta į Sibirą, o vėliau, grįžusi į Lietuvą, rėmė ir kitus savo pažįstamus bei bičiulius. Daug laiškų prasideda padėkomis už jos apgalvotas ir kokybiškai supakuotas siuntas. Magdalena buvo mylima dėl geros širdies, žmogiškumo, mokėjimo bendrauti, jaunatviškumo.
Paskutiniais gyvenimo metais sveikata suprastėjo, nusilpo regėjimas. Mirė M. Avietėnaitė 1984 m. rugpjūčio 13 d., palaidota Putnamo vienuolyno kapinėse.
Savo testamente ji išreiškė valią, kad visą turtą palieka vienuolynui, pabrėždama, kad taip nusprendė ne dėl meilės stokos savo seseriai Izabelei, o dėl to, kad manė, jog tai atneš daugiau naudos. Ir po jos mirties iš vienuolyno buvo siunčiami siuntiniai giminaičiams į Lietuvą.
Diplomatės M. Avietėnaitės archyvinis palikimas liudija, kad šios moters veikla – svarbus kultūros, istorijos ir diplomatijos tyrimų objektas. Daugelis biografinių faktų perkopia asmeninės istorijos tematiką ir yra reikšmingi kanoniniam Lietuvos istorijos pasakojimui. M. Avietėnaitės darbai ir pasiektos profesinės aukštumos pranoko savo laiką!
