Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. kovo mėnesio numeryje, kurio tema – „Čiurlionis“.
i
Atrodo, tuoj apsivemsiu, širdis plaka taip, kad tuoj ją teks išspjauti. Šiandien „vonios kambaryje“ lankiausi jau gal aštuonis kartus. Tačiau viskas, nebėra kur trauktis, stoviu už durų ir tuoj reikės eiti. „Monika Mašanauskaitė“, – pasigirsta, ir durys atsidaro. Nebeturiu pasirinkimo, privalau eiti. Kūnas prakaituoja. Rankos pavirto į du ledkalnius, kurie, panašu, niekada neatitirps. „Vargu, ar galėsiu pajudinti pirštus“, – susimąstau.
Perdėtai girdžiu kiekvieną garsą: kaip kaukši mano dailių batelių kulnai, kaip priešais mane ilga eile sėdintys svarbūs žmonės varto lapus. Džiaugiuosi, kad dėviu ryškiai mėlyną kostiumėlį. Įsivaizduoju, jog jis mane saugo lyg šarvai. Plojimai užpildo erdvę. Kodėl kažkas ploja žymiai garsiau, lėtesniu ritmu ir stipriai išsiskirdamas iš publikos? Ar kažkas nori mane išblaškyti? Streso apimtos smegenys – nesustabdomos. Jos nukeliauja į pačius tamsiausius ir labiausiai bauginančius užkaborius, net jei realių pavojų aplinkui nėra. Bandau prisiminti afirmaciją „You are a master. You are ready“ („Tu esi meistrė. Tu pasiruošusi“). Kelis kartus ją pakartoju mintyse. Nusilenkiu, atsisėdu. Jaučiu, kaip milžiniška kamera ir tiesioginė transliacija pro ją spokso tiesiai į mane, tarsi norėtų pasakyti šį tą labai svarbaus ir dar labiau sureikšminti šią akimirką. Mano mintys išsibarsčiusios, nors viską suplanavau ir ruošiausi šiai dienai metus, šiandien yra ta diena, kai kūnas nesuvaldo įtampos. Jeigu nori lipti į sceną, turi šį faktą priimti. Kartais tiesiog ne tavo diena. Daugiau niekada! Kam aš save taip kankinu! Pati pasirinkau čia būti. Atrodo, kiekviena sekundė trunka ištisas valandas… Giliai įkvepiu, iškvepiu, pakeliu rankas, pažvelgiu į kamerą, pasakau sau „metas pradėti“ ir atsiduodu neišvengiamybei, pradedu skambinti Čiurlionio preliudus tarptautiniame M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso antrajame ture. Nebežinau, kur staiga ištirpo penkiasdešimt penkios minutės, turbūt patekau į flow būseną. Kūnas taip ir liko prilipęs prie fortepijono kėdės, nors mintys net kelis kartus ragino išeiti.
2019 metais šiame konkurse pasirodžiau dviejuose turuose (iš viso yra trys), ir tai buvo viena intensyviausių scenos patirčių. Tuo pačiu labai malonu prisiminti, kokią olimpinę formą buvau pasiekusi ir kaip stipriai buvo mobilizavęsis mano kūnas. Jei ne Covid-19 ir sustojęs pasaulis, tikriausiai dar bent kelerius metus būčiau dalyvavusi panašiuose konkursuose ir ėjusi standartiniu klasikinio pianisto keliu. Tačiau atsiradus laiko pamąstymams, kūrybinis smalsumas nugalėjo ir taip atsirado mūsų duetas „Piano Phase Project“ kartu su lenkų pianiste Anna Szałucka.
ii
Šiltas rugpjūčio vakaras, sėdžiu Britų Kolumbijoje esančio Gibsons miestelio pakrantėje, 8000 kilometrų nuo Lietuvos. Šiltas vėjelis, miško kvapas ir vėstantis vakaras primena man brangią tėvynę. Galbūt dėl labai panašios geografinės platumos? Su Anna atvykome čia nufilmuoti meninio filmo „Garso meditacija“, įkvėpto Čiurlionio misticizmo ir tyrinėjančio žmogaus, kūrybos ir gamtos santykį. „Mane labiausiai nustebino tai, kad, nors ir esu kilusi iš Lenkijos, niekada apie Čiurlionį nebuvau girdėjusi. Jo muzika pasirodė įdomus romantizmo ir impresionizmo derinys – tarsi mišinys visko, kuo anuomet buvo Lietuva: daug gamtos, lietuviškumo, bet kartu ir šiek tiek lenkiškumo, artumo Rytų kultūrai, o drauge ir Europos, ypač Prancūzijos, įtakos. Man labai patinka, kaip jis savo kūryboje vaizduoja gamtą, tačiau man jo tapyba atrodo kur kas revoliucingesnė nei poezija ar muzika – būtent paveikslai man labiausiai rezonuoja“, – paklausta, ką Čiurlionis reiškia jai, atsako mano kolegė.
„Bet kodėl taip toli, juk Lietuvoje miškai irgi labai gražūs?“ – daug kas klausia. Atsakymo sulaukiau sėdėdama ant akmens ir žvelgdama į tolį. Tą tykų vakarą pažvelgiau į švelniai banguojantį vandenį ir tolumoje besisupančius laivelius su ryškiai šviečiančiais žibintais. Ar taip gali būti? Aš matau gyvą Čiurlionio paveikslą „Ramybė“. Tą dieną man pasidarė galutinai aišku, kad čiurlioniškoji alchemija ir atvedė mane į šią vietą. Galbūt Čiurlionis savo vaizduotėje ar alternatyvioje realybėje jau buvo čia atkeliavęs, nes jo kūriniai toli gražu neapsiriboja mūsų platumų gamtos grožiu. Kuo daugiau domiuosi Čiurlionio asmenybe, tuo labiau keliu klausimą, ar mums kada nors pavyks įsigilinti į jo meno dvasingumą ir iš tiesų suprasti, apie ką jis savo kūryboje kalbėjo.
iii
Čiurlionis, Čiurlionis, Čiurlionis… Jis man ilgai buvo labai tolima, giliai praeityje nugrimzdusi kultūrinė asmenybė. Dabar suprantu, jog į jį žvelgiau ir apie jį girdėjau itin siaurame kontekste. Dar vaikystėje pradėjau groti jo muziką, tačiau dabar suvokiu, kad norint išties suprasti ir pajausti jo meną reikia būti itin brandžiu žmogumi.
„Lengviau pastatyti paminklą, pavadinti gatvę ar mokyklą Čiurlionio vardu. Bet analizuoti, ką jis kalbėjo, kodėl taip kalbėjo ir kūrė, labai sudėtinga“, – teigia Vilniaus licėjaus muzikos, meno istorijos, etikos mokytojas, ilgametis Nacionalinės moksleivių akademijos lektorius Ričardas Jankauskas.
O Jonas Mekas yra sakęs, kad „Čiurlionis – tai dievas… Jo negalima liesti… Niekas niekada neprilygs Čiurlioniui… Todėl neverta net stengtis. Netapykite… Net nepradėkite tapyti…“
Žvelgiant į Čiurlionį iš tokių perspektyvų, ši asmenybė mus gali išmokyti kur kas daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Čiurlionį galima sulyginti su Senovės Graikijos filosofais. Jie nebuvo vien minties ir žodžio meistrai, savo filosofinius tekstus jie apdainavo, mokėjo groti lyra ar kitara, vaidinti teatre, o kai kurie buvo tokie atletiški, kad net dalyvavo olimpinėse žaidynėse, žinodami, jog sveikame kūne – sveika siela. Kitaip tariant, tie žmonės žinojo „viską“. Jie nebuvo supančioti ribotumo. O Čiurlionis, pasirodo, buvo kietas plaukikas! Gaila, bet ilgaamžės sveikatos jo paties gyvenime pritrūko. Tačiau nepritrūko minties laisvės ir kūrybinio įvairiapusiškumo, ko mes, šiandienos menininkai, taip stipriai siekiame, norėdami išsipančioti iš įvairiausių dogmų ir tradicinio meno sergėtojų nubrėžtų rėmų. „Silpnybė – tai niekšybė“, – sakė Čiurlionis. Silpnybė – tai apsiriboti tik savo išmanymu. Silpnybė – tai apriboti save tik vienu kūrybiniu modeliu. Silpnybė – tai negebėjimas išbandyti kažką naujo. Čiurlioniška stiprybė – tai piešti neaprėpiamą ir sunkiai suvokiamą kosmosą ar tapyti tokią abstrakciją kaip muzika. Stiprybė – tai dar nemokant lietuvių kalbos gilintis į lietuviškąją kultūrą ir liaudies dainas. Stiprybė – tai drąsa jungti skirtingus kūrybinius žanrus – dailę, muziką ir literatūrą. Stiprybė – tai pakeisti kūrybinį rakursą. Bet ar mes esame pakankamai stiprūs Čiurlionio paveiksluose pamatyti šiuolaikinius garlaivius, pušį karalienę ar tai, kad pasaulį delnuose laiko tik vienas, baltą apsiaustą dėvintis karalius, o gal karalienė?
iv
Nors Čiurlionį visų pirma teko pažinti per muziką, visgi jo žodžio, minties ir teptuko valdymas mane žavi labiausiai. Apskritai, mene dėl skonio ginčytis sudėtinga. Bet ar mūsų skonis pakankamai išlavintas?
Aš visuomet įtariai žvelgiau į meno kritiką. Dažnai atrodo, jog norėdamas objektyviai įvertinti atlikimą ar meno kūrinį privalai pats būti prisilietęs prie to meno „gamybos“. Jei kalbi apie pianizmą, turi pats groti, jei apie kompoziciją, turi pats gebėti kurti muziką, jei apie dailę – pats tapyti. Kai pačiai teko rimtai prisiliesti prie Čiurlionio muzikos ir kurti jo simfoninės poemos „Miške“ aranžuotę keturioms rankoms fortepijonui, susidūriau su daugybe statiškų muzikinių epizodų, kurie dažnai orkestre skamba įtaigiai, o tuos epizodus perkėlus ant fortepijono labai akivaizdžiai pasigirsta judėjimo trūkumas. Nepaisant to, daugybė momentų simfoninėje poemoje „Miške“ yra tiesiog genialūs – pavyzdžiui, įžanga. Kaip įmanoma sukurti muziką taip, kad ji tikrai priešaky iškeltų miško ošimo vaizdinį?
Čiurlioniui buvo nelengva. Kilęs iš ir subrendęs mažuose XIX a. pabaigos Lietuvos miesteliuose, nutolęs nuo svarbiausių to meto kultūrinių Europos centrų – Paryžiaus ir Vienos, jis neturėjo galimybių pamatyti ir patirti to, ką kasdien koncertų salėse girdėjo ir meno galerijose regėjo jo amžininkai iš Vakarų Europos. Nepaisant to, jo sąmonės plotis ir gylis leido tapti itin plačių pažiūrų menininku. Čiurlionis mokėsi mitologijos, fizikos, filosofijos, astronomijos, mineralogijos, domėjosi Rytų menu, šalia harmonijos bei kitų muzikinių disciplinų. Skaitė veikalus apie meno pažinimą, religiją bei žmogaus psichologiją. Taigi, ar mes, šiuolaikiniai, „žinojimo“ prisotinti ir itin racionalūs žmonės, galime suvokti Čiurlionio meną, kupiną dieviškos ramybės ir harmonijos? Ar galime pajusti tą kosminę vienybę ir užmegzti tokį glaudų ryšį su gamta, nežemiška energija ir dvasingumu, kokius tapė ir jautė Čiurlionis?
v
Mielas, nors labiau norisi sakyti – didingas, Čiurlioni,
sveikinu Tave su 150-uoju gimtadieniu! Nors tau kūniško gyvenimo daug duota nebuvo, Tu lig šiol mane mokai ir stebini. Esu dėkinga, kad Tavo kūrybos dėka nukeliavau į Kanadą ir ten turėjau laiko ir erdvės ją pažinti arčiau ir giliau. Ar žinai, kodėl būdama ten tiek daug laiko praleidau miške? Ogi dėl to, kad būtent Tavo simfoninė poema „Miške“ man davė pirmąjį impulsą šiam gyvenimo projektui. Dėkoju Tau, kad atsiuntei viziją ir suteikei stiprybės sukurti meninį filmą „Garso meditacija“, kuriame, kaip Tu mėgai, sujungėme muziką, dailę ir literatūrą! Dėkoju už Tavo žodžius, primenančius, kad „…debesys pridengė žemę. Ten vyksta žemiški dalykai: maišatis, triukšmas, nerimas. Tyla“. Šie žodžiai nuramina ir harmonizuoja. Ačiū, kad nuolatos primeni, jog buitis ir praktiškumas tėra maža mūsų gyvenimų dalis, kad turime žvelgti plačiau ir nebijoti susidurti su mistiškumu, dvasingumu, ribotu savo pačių suvokimu. Nietzsche tikriausiai suklydo: Dievas nemirė. Bent jau Tavo kūryboje tai tikrai.
Sveikinu Tave ir žinok, kad mes dar tik mokomės Tave pažinti. Linkiu Tau likti gyvam amžinai, kad platus pasaulis Tave atrastų ir pažintų!
Monika, 2025 m.
P. S. Šiame laiške rasi ir mano pirmąjį eilėraštį „Judėjimas“. Į mane tikrai trenkė kūrybinis žaibas. Kol kas jis blykstelėjo tik vieną kartą ir daugiau nesugrįžo.
Judėjimas
Aš tikiu vienintele tiesa
Po ilgos tamsos pakils šviesa
Sklęsiu virš debesų
Gyvenimo ritmu
Garsai vilties lydės mane
Kartu su muzika, vandens Žeme
Miškas, neuronai, žvaigždės, tinklai
Ką man daryti, kaip viską apjungti ir pamatyti?
Nei baiminuos, nei abejoju,
Tampu gyvenimo būgnu
Nežinomo, neatrasto, neatskleisto
Štai ko aš siekiu
Mūs didybė pranoksta tiesias linijas
Teisybė kuria upėse vagas
Girdžiu, ausies būgnelį glosto man nežinomybė,
O dvasią įkvepia nuobodulys
Įsileidžiu juos ilgai, giliai kelionei
Nelieka baimės manyje
***
Pianistės Monikos Lozinskienės atliekamos simfoninės poemos „Miške“ galima pasiklausyti „Spotify“ arba „YouTube“ platformoje įvedus „Monika Lozinskienė – In the Forest“.
Pamatyti Čiurlionio įkvėptą Kanadoje kurtą filmą „Garso meditacija“ galėsite 2025 m. balandžio 4 d., penktadienį, „Romuvos“ kino centre. Bilietai jau parduodami.
