Su istoriku Domu Boguševičiumi rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ susėdome pasikalbėti apie Kauną, kuris daugeliui mūsų atrodo tolimas ir nepažintas. Įsivaizdavimai apie tai, koks Kaunas buvo XIX a., dažnai yra stereotipiniai ir paremti tais pačiais orientyrais: Soboru, tvirtove, geležinkeliu ir jo tuneliu, Adomu Mickevičiumi. O koks buvo tuometinis kaunietis? Kas jam rūpėjo?
1863 m. atidaryti Kauno geležinkelio stoties rūmai nuo Šančių pusės. 1885–1895 m. Autorius Vaclovas Zatorskis. Stanislovo Lukošiaus reprodukcija. Kauno miesto muziejus
Šiam pokalbiui Domą pasirinkau ne šiaip sau. Kartu su juo kūrėme parodos „Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“ pasakojimą. Jis kartu su dr. Rūta Janoniene gilinosi į Martyno Zaleskio ir jo kūrinio „Kauno vaizdas“ detektyvą ne tik parodoje, bet ir knygos „Šešėly ir šviesoj. Martynas Zaleskis ir Kauno vaizdas“ tekstuose. Kartu su šia nuostabiausia komanda kurdama parodą ir klausydama jų pasakojimų iš naujo pamilau XIX a. Panašu, kad dabar dauguma skrieja ant šios XIX a. bangos, jam skiriama vis daugiau dėmesio parodose, knygose ir literatūros ekranizacijose. Kaip mums jaukiai plepant šiųmetėje knygų mugėje tarstelėjo R. Janonienė, „Ir pagaliau!“
Žmogų keitęs XIX a.
O kas gali paskatinti žmogų ne šiaip domėtis 19-ojo šimtmečio visuomene, o netgi imtis jį profesionaliai tyrinėti? Kaip sako Domas, pasirinkti giliau tyrinėti XIX a. jam buvo tam tikras moralinis apsisprendimas. „XIX a., mano, ir turbūt ne tik mano akimis, yra moderniojo perėjimo į šiandienos žmogaus tapsmą laikas. Tai velniškai sudėtingų permainų laikotarpis, kai pamažu byrėjo ancien régime – senoji luominė visuomenė. Valstybiniai elitai dar manė, kad jų statusas nekintantis, o tuo metu masės jau gyveno nauju, visų pirma nacionalizmo, diktuojamu vaizdiniu.“
Kontaktai tarp lietuviškų žemių gyventojų ir Vakarų buvo pakankamai intensyvūs.
Šalia nacionalizmo, keitusio žmogaus pasaulėvoką, XIX a. buvo ir industrializacijos bei augančio mobilumo metas, smarkiai keitęs darbo ir kasdienybės sąlygas. „XIX a. žmogus buvo kur kas mobilesnis. Iki tol žmogaus judėjimo ribos buvo siauros: tarp gyvenvietės ir artimiausių regionų, turgaus, prekyvietės. Kitaip tariant, artimiausios erdvės įsivaizdavimas atrodė taip: nuo saugiausios aplinkos namuose iki mažiau saugios aplinkos kieme, dar mažiau saugios – kaime ir visiškai nesaugios už „devynių jūrų, devynių marių“. Ir štai staiga industrializacijos ir mobilumo augimas, vykstantis beveik paraleliai, suformuoja naują žmogaus pasaulėvaizdį. Būčiau linkęs manyti, kad vieną geriausių įžvalgų šia tema yra pateikęs prancūzų istorikas, medievistas Žakas Le Gofas. Jis siūlė viduramžių pabaiga laikyti XIX a. – laikotarpį, kuris radikaliai keičia ne pavienių sluoksnių ar elitų tapatybes, bet didžiųjų masių gyvensenas. Tad įvertinus visa tai, XIX a. yra velniškai viliojantis. Tai – modernaus žmogaus vaikystė.“
Išsilaisvinimo laikas
Brėžiant europinio XIX a. žmogaus perspektyvas, natūraliai kyla klausimas, koks šis laikas buvo žmogui Lietuvoje? Kaip čia vyko visuomenės virsmas? „Šiandienos žmogui, XIX a. pažinusiam iš mokyklos, tai – tautinio atgimimo vaizdinys. Vadinasi, daugeliui šis laikotarpis siejasi su Tautiniu atgimimu. Todėl, mąstydami apie XIX a., pirmiausia galvojame iš laisvės kovų ir protesto perspektyvos. Vis dėlto, žvelgiant plačiau, Lietuva buvo Europos dalis. Tas pats nacionalizmas ją pasiekė iš Vakarų intelektinės minties. Kontaktai tarp lietuviškų žemių gyventojų ir Vakarų buvo pakankamai intensyvūs. Tiesa, toli gražu ne visų sluoksnių. Tai buvo elitų migracija. O jei kalbėtume apie migraciją, apėmusią ir mases, tai jau modernaus žmogaus atsiradimas po baudžiavos panaikinimo. Nuo 1868 m. galime kalbėti apie augantį lietuvių migracijos srautą – vakarietiško, mobilaus žmogaus atsiradimą. Tai ir emancipuoto, laisvo žmogaus atsiradimas. Tik ši emancipacija turėjo skirtingus lygmenis: JAV – vergovės panaikinimas ir pilietinių teisių suteikimas; Vakaruose – moterų emancipacija; Rusijos imperijoje – baudžiavos panaikinimas ir bazinių teisių suteikimas buvusiems baudžiauninkams. Tai vienas didžiausių lūžių šiame regione.“
Maksimiljono Fajanso litografija pagal Aloyzo Miserovičiaus piešinį Kauno priemiesčiai. Aleksotas, 1856 m., popierius, litografija. Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE
Kaip ir visoje Europoje, regione vyko ir išsilaisvinimas iš kilmės rėmų. Brėždamas Lietuvos visuomenės emancipacijos liniją, Domas akcentuoja atsiradusį pokytį individo savęs įgalinime: „pamažu šiame regione galime kalbėti apie asmeninę, privačią, kūrybinę iniciatyvą. Tai užčiuopiama gana anksti, ir tokie žmonės kaip Simonas Daukantas mūsų atmintyje įrašyti kaip „save kuriantys žmonės“. Prie jų priskirčiau ir Motiejų Valančių. Tai valstiečių vaikai, kurių tėvai rūpinosi vaikų ateitimi, neretai pasirūpindami netikrais bajorystės dokumentais, leidusiais vėliau studijuoti. Po truputį formavosi demokratinis karjeros modelis neprivilegijuotuose sluoksniuose. Po baudžiavos panaikinimo matome masinį valstiečių ir smulkiosios bajorijos plūstelėjimą į save kuriančią, dažniausiai iš intelektinės veiklos gyvenančią vidurinę klasę. Visi lietuviško tautinio atgimimo intelektualai – būtent šie viduriniosios klasės žmonės: išsilavinę, iniciatyvūs, kuriantys naują valstybę. Aišku, save sukūrusio XIX a. žmogaus kelias galėjo būti labai įvairus: verslininkas, menininkas, medikas, teisininkas ir pan. Tai jau nebuvo vien elitų prerogatyva.“
Koks velnioniškai geras filmo scenarijus susidėliotų, kai pagalvoji.
Tuo metu senieji elitai, savo statusą grindę kilme ir agrarine ekonomika, pamažu užsisklendė – jiems sunkiai sekėsi konkuruoti su naujai kylančia vidurinės klasės jėga ir Rusijos valdininkais.
Savo likimo kalvis
Save sukūręs žmogus – savitas XIX a. fenomenas ir svarbi sąvoka, tinkanti suprasti ir dailininko Zaleskio asmenybę bei jo kūrybinį kelią. Domui rengiant parodos turinį teko giliau juo pasidomėti, pamėginti suvokti, koks tai galėjo būti žmogus.
Martynas Zaleskis, Autoportretas, apie 1840 m., drobė, aliejus. Nacionalinis muziejus Varšuvoje
„Martynas Zaleskis ir būtų tas tipas, susiformavęs XIX a. pirmoje pusėje, romantizmo ir moderniųjų kultūros verčių sankirtoje. Zaleskis augo labai nepasiturinčioje aplinkoje Krokuvoje, o per karjerą iškilo iki profesoriaus, prestižinių užsakymų vykdytojo statuso. Tokį kūrėją gerbė ir vietos aristokratija, ir imperinė valdžia. Ne mažiau įdomi ir aplinka, kurioje jis formavosi: patirtos laisvės netekties nuotaikos po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Napoleono karų ir kunigaikščio Juzefo Poniatovskio žygdarbių atgarsiai. Jis brendo 1830 m. sukilimo terpėje ir galiausiai pats ją įamžino savo darbuose. Visa tai jam darė tiesioginę įtaką kaip temų laukas. Tai žmogus, gebėjęs daryti karjerą, laviruodamas tarp tautinių idealų ir viešųjų reikalavimų, kad išliktų aktualus Varšuvos dailės rinkoje ir kultūriniame elite. Jei bandytume įsivaizduoti, kas tai per tipas, mano akimis, tai – nepaprastai sumanus savęs kūrėjas. Žmogus, nepatyręs reikšmingų sukrėtimų, pažeminimų, represijų ar tremties, bet gebėjęs patenkinti savo laikmečio poreikius per pasirinktą vedutisto, taigi miestovaizdžių tapytojo, praktiką, temas, simbolinių vietų ir aplinkų fiksavimą. Gal kas nors šiandien svarstytų, ar jis nebuvo tiesiog prisitaikantis „prasisiekėlis“, bet tam neturime įrodymų. Juolab kad nėra ir reikšmingos kritikos. Priešingai – Zaleskis buvo pripažintas, gerai vertinamas tiek amžininkų, tiek vėlesnių tyrėjų. Jų vertinimu, jis atsiduria greta Bernardo Bellotto, ankstesnio laiko Varšuvos vedutisto. Kaip Varšuvos dailininkas, jis paliko didelį įspūdį tyrėjams. Vadinasi, tautinis panteonas Zaleskio neišstūmė: nei amžininkams, nei paveldėtojams nebuvo ir neturėjo būti abejonių dėl jo vertės tiek lenkiškame, tiek – mūsų atveju – lietuviškame kontekste.“
Kintančio laiko fiksuotojas
Zaleskio indėlis į Lenkijos dailės istoriją yra ryškus ir neginčytinas. Mums jis ir jo darbai vis dar mažai žinomi – be reikalo. „Zaleskis per kelias savo veiklos kryptis įamžina momentinį XIX a. Lietuvos vaizdą. Ypač kalbant apie Vilnių – jo Vilniui skirti paveikslai fiksuoja romantinio, „pomickevičinio“, tarpsukiliminio Vilniaus akimirką. Tai laikotarpis, kuris mūsų vaizduotėje yra gerokai išsitrynęs. Mes lengviau įsivaizduojame pirmąjį XIX a. trečdalį su aktyviu Vilniaus universiteto intelektiniu gyvenimu, neblogai įsivaizduojame ir sukilimus, bet laikas tarp sukilimų, nors istoriografijoje tyrinėtas, savo naujų išgyvenimo strategijų paieškomis nublanksta kaip nepakankamai herojiškas. Tačiau būtent tos strategijos ir yra pačios įdomiausios: kaip gyventi kasdien, kai kova pasibaigė? Šį laiką Zaleskis ir vaizduoja savo vilnietiškuose darbuose.“
Martynas Zaleskis. Kauno vaizdas, apie 1845–1846 m., drobė, aliejus. Lodzės meno muziejus
O koks buvo Zaleskio vaizduojamas Kaunas? „Į Rusijos imperijos sudėtį patekęs Kaunas funkcionavo kaip pakankamai provincialus miestas, gyvenęs savo buvusio statuso prisiminimuose. Statuso, kuris smarkiai sumenko XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios konfliktų bei kitų priežasčių nulemto miesto mažėjimo metu. Iki pat III ATR padalijimo, nepaisant to, kad miestas gyvavo, jis jau nebebuvo toks reikšmingas kaip XVI a. Vargu ar kas XIX a. pradžioje Kauną būtų pavadinęs Kauno respublika, kaip kadaise. Vis dėlto, XIX a. viduryje Zaleskis vaizduoja Kauną, kuris jau pakeitęs savo administracinį statusą. 1843 m. įkūrus Kauno guberniją, miesto statusas išaugo – Kaunas tapo gubernijos centru. Ar tai reiškė, kad miesto gyvenimo kokybė iškart pakito? Žinoma, kad ne. Kauno gubernijai, kaip ir kitoms imperijos gubernijoms, buvo taikomi tipiniai projektai, pagal kuriuos organizuota urbanistinė plėtra. Zaleskis fiksuoja Kauną būtent gubernijos pradžios momentu. Ne tą vaizdą, su kuriuo miestas išeina iš gubernijos į XX a. antrąjį dešimtmetį, o tą, su kuriuo į ją įžengiama. Tą etapą, kurį iš esmės menkai pažįstame. Tai pereinamojo laiko Kaunas – logistinio ir urbanistinio virsmo išvakarių miestas.“
Koks velnioniškai geras filmo scenarijus susidėliotų, kai pagalvoji. Ne veltui XIX a. taip traukia kino kūrėjus, o skaitmeninio turinio platformos pilnos šiam laikotarpiui skirtų filmų ir serialų. Gal tikrai laikas nuo laiko reikia atsigręžti į šį modernaus žmogaus vaikystės tarpsnį, kad suprastume, kas visgi esame?
Daugiau apie XIX amžių – Kauno miesto muziejaus organizuojamame nemokamų paskaitų cikle „XIX a. kultūros pasakojimai“ (daugiau informacijos)
- „Ankstyvieji fotografiniai Kauno peizažai”. Lektorius dr. Dainius Junevičius, balandžio 9 d., 18.00 val. Kauno rotušė;
- „Romantizmo gastronominė kultūra: pokyčių metas”. Lektorius prof. dr. Rimvydas Laužikas, gegužės 28 d., 18.00 val. Kauno rotušė;
- „Tarp tikrovės ir iliuzijos: XIX a. Lietuvos teatro kultūra”. Lektorius prof. dr. Helmutas Šabasevičius, lapkričio 5 d., 18.00 val. Kauno rotušė.
