Ankstų liepos 20-osios rytą kauniečius žadino jau antrus metus Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos organizuojamos miško maudynės. Aštuntą valandą ryte prasidėjusiose maudynėse dalyvavo dvidešimties žmonių būrelis. Praėjusiais metais miško maudynės buvo organizuojamos Santakos parke, šiais metais norintys buvo kviečiami sąmoningam pabuvimai Kalniečių parko gamtos apsuptyje. Kadangi apie tokią gamtos terapiją išgirdau pirmą kartą, tad nusprendžiau ją išbandyti.
Terapiją vedė profesionali miško maudynių terapeutė Eva Guobė, kuri kiek daugiau nei prieš metus baigė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto organizuojamas miško terapijos studijas. Gidė sako, kad gamta į jos gyvenimą atėjo su metais keičiantis požiūriui, tad jos požiūris į gamtą pasikeitė maždaug prieš šešerius metus.
Mintimis grįžau į mokyklos laikus, kuomet klasėje gamindavome rožių puokštes iš surinktų spalvotų klevo lapų.
„Gamta yra terapeutas, o mes, gidai, esame durininkai, kurie turi raktus ir gali atrakinti žmonėms duris į gamtą“, – tokia fraze miško maudynes pradėjo E. Guobė. Ji kvietė susirinkusius užsimerkti, įsiklausyti į tai, kas vyksta aplink, išgirsti tolimiausius ir artimiausius garsus, į kuriuos dažnai neatkreipiame dėmesio. Įsivaizduoti, kad esame mažas gyvūnas. Išgirdus tai pirmiausia į galvą atėjo mintis, kad esu skruzdė. Bandžiau įsivaizduoti, kaip ji, tokia mažytė, jaučiasi tokiame dideliame pasaulyje.
Šios terapijos tikslas – lėtas, sąmoningas buvimas gamtoje, patiriant visus penkis pojūčius – regą, klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį. Miško maudynės įprastai vyksta miške, tačiau kauniečiai, vasarojantys mieste, buvo pakviesti į parką, į artimiausią gamtos erdvę tarp daugiabučių. Gidė pasakojo, kad, pasak mokslininkų, po gamtos terapijos susireguliuoja žmogaus kraujospūdis, mažėja streso hormonų kiekis, dažniausiai pagerėja nuotaika ir miego kokybė, atsiranda daugiau motyvacijos darbui, gerėja koncentracija ir kūrybiškumas, tad svarbu kažkurią dienos dalį paskirti artimiausiam gamtos lopinėliui, kuris nereikalauja tolimos išvykos.
Vienas įdomiausių gidės kvietimų buvo 10-15 minučių pabūti šalia gamtos sutvėrimo, pavyzdžiui, medžių, vandens, paukščių. Pasirinkau akmenį šalia Kalniečių parko tvenkinio, prisėdau ant jo ir ėmiau stebėti būrį balandžių, kurie šildėsi saulės spinduliuose. Buvo labai įdomi patirtis, nes niekada neatkreipiau dėmesio į tai, kad pašvietus saulei, balandžių plunksnos tviska įvairiomis spalvomis. Vėliau, prie tvenkinio atėjus moteriai su vaiku ir pradėjus maitinti paukščius batonu, aplink tvenkinį suskrido dar daugiau paukščių – varnos, žvirbliai, kirai, atplaukė antys. Pastebėjau, kad tarp balandžių ir varnų yra keistas ryšys, atrodė, kad balandžiai varnų vengia, lyg ir prisibijo. Šis kvietimas leido atsipalaiduoti, pamiršti kasdienes veiklas ir be jokių rūpesčių būti čia ir dabar bei išties lavinti pastabumą.
Uoslės lavinimui gidė davė kitą pratimą – rasti penkis skirtingus dalykus gamtoje ir juos pauostyti. Surasti penkis dalykus buvo nesudėtinga, nes gamtoje jų apstu – medžių kamienai, šakelės, medžių lapai, sudžiūvę lapai, gėlės, kankorėžiai, spygliai, samanos ir daug kitų – visi jie turi skirtingą kvapą. Pradėjus uostyti nuo medžio nukritusius ir jau apdžiūvusius lapus, iškart mintimis grįžau į mokyklos laikus, kuomet klasėje gamindavome rožių puokštes iš surinktų spalvotų klevo lapų. Ši terapijos dalis ne tik suaktyvino uoslę, tačiau mintimis grąžino į vaikystės mišką.
Po patyriminės terapijos visi susirinkusieji susėdo ratu, pasidalijo savo mintimis apie gamtą, dalyviai sakė, kad po terapijos jaučiasi atsipalaidavę, nurimę. Gidė vaišino visus karšta žolelių arbata ir savo pačios gaminta eglių spyglių gira, kuri, beje, labai skani. Manau, kad gamtos terapija išties padeda šiuolaikiniam skubančiam žmogui įsijausti į gamtą, išmokti įsiklausyti įvairiausių garsų, užuosti kvapus, kurių dažnai neužuodžiame ir pastebėti dalykus, kurių prieš tai nepastebėjome.
Daugiau apie vasaros skaityklas Kauno parkuose ir veiklas jose.
