Laiko persmelktos knygos, šūsnys naujų ir senų dokumentų, daug lentynų, nė vienos tuščios, ir gausus darbo stalas – taip atrodo dr. Dainiaus Genio darbo vieta Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centre.
Rusų fizikas, kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, 1975 m. Nobelio taikos premijos laureatas, pirmiau išgarsėjo kaip vandenilinės bombos išradėjas, dirbęs Sovietų Sąjungoje. Sunerimęs dėl savo atradimo pasekmių žmonijos ateičiai, jis ėmė viešai kalbėti apie branduolinio ginklavimosi varžybų pavojų.
Žmogaus teisių aktyvisto, disidento vardu pavadintas centras įkurtas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jaunimo mėgstamoje vietoje – Studentų skvere. ,,Jeigu norime gyventi taip, kaip iš tiesų norime, turime elgtis atitinkamai ir už savo teises kovoti. Jei galvosime, kad tam tikra tarnyba ar valdžia už mus ką nors iškovos, – taip nebus“, – nuskambėjo nuoširdus Dainiaus patarimas besikalbant apie žmogaus teises ir demokratiją.
Apie Andrejaus Sacharovo žygdarbius ir jo vardu pavadintą centrą sociologas dr. Dainius Genys papasakoti sutiko geranoriškai ir šiltai. Pašnekovas Sacharovo centre pradėjo dirbti vos jį atidarius. 2017 m. gruodį šis centras atvėrė duris ir ėmėsi puoselėti bei garsinti Sacharovo palikimą. Viena iš priežasčių, kodėl centras atidarytas Vytauto Didžiojo universitete, – demokratijos, žmogaus teisių ir laisvės temos čia tyrinėjamos jau seniai.
Pašnekovas džiaugiasi, kad A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras, nors skaičiuoja dar tik ketverius metus, renginių gausa jau tikrai gali pasigirti. Čia ne tik kaupiama informacija ir archyvai iš įvairių pasaulio šalių, bet ir atliekami moksliniai tyrimai, analizuojama Rytų Europos regiono ir posovietinių šalių situacija per žmogaus teisių prizmę. Taip pat aktyviai įsitraukiama ir į akademinę veiklą, kiekvienais metais organizuojamos dvi tarptautinės konferencijos: gegužės mėnesį Sacharovo konferencija Vilniuje, o rugsėjį – Leonido Donskio konferencija Kaune. Taip pat rengiami įvairūs lyderystės seminarai, kuriuose gausiai dalyvauja į Lietuvą atkeliavę tarptautiniai studentai. Pašnekovo teigimu, centras maloniai bendradarbiauja ir priima siūlomas idėjas, įtraukia jas į savo programą, aktyviai dirba su praktikantais. „Turim ir leidybinę kryptį, publikuojam ataskaitas, dabar, Sacharovo šimtmečio proga, leidžiam specialų žurnalo „Darbai ir dienos“ numerį. Jis bus skirtas Sacharovo palikimui, idėjoms ir susijusioms recenzijoms apie šių dienų reiškinius“, – džiaugiasi pašnekovas.
Kai visuomenėje trūksta tarpusavio meilės, empatijos, kai nesusikalbama, tada labai lengva spekuliuoti ir manipuliuoti sąvokomis
„Sacharovo vardas pats didelis, sąsajos su Lietuva irgi ryškios. Bene žinomiausias faktas, kad 1975 metais jam buvo skirta Nobelio taikos premija, tačiau valdžia neišleido jos atsiimti. Užuot likęs namuose, jis atvažiavo į Vilnių, kur tuo metu vyko jo draugo Sergejaus Kovaliovo teismas, bet į jį taip pat buvo neįleistas. Kelias dienas (kol vyko teismas) Sacharovas ateidavo prie durų ir laukdavo – taip išreikšdamas pagarbą. Žinoma, ten būriuodavosi ir Lietuvos veikėjai, disidentai, kurie vėliau, Sacharovo paskatinti, įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę, turėjusią nemažą įtaką lietuvių sąmoningumo ir demokratiškumo ugdymui. Jis nuolat pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, rėmė disidentus Lietuvoje ir kitur. Turbūt tai viena iš jo savybių, kurios labiausiai imponavo tiek tuometiniams veikėjams, tiek ir dabar.
Ši asmenybė niekada nestatė savęs į pirmą vietą, visuomet skleidė humanistines idėjas, o savo autoritetą išnaudodavo suteikdamas paramą kitiems. Jeigu matydavo, kad kas nors skriaudžiamas ar kas nors negero vyksta, pagal galimybes važiuodavo, šaukimus išleisdavo ir panašiai. Iki persekiojimo Sacharovas priklausė siauram, uždaram Sovietų Sąjungos elito ratui. Turėjo galimybę tiesiogiai kalbėtis su Nikita Chruščiovu – tais laikais tai buvo gana įspūdingas dalykas. Ir tą autoritetą jis sugebėjo išnaudoti geriems tikslams, o ne savo gerovei kurti. Sulaukęs dėmesio iš visuomenės, žiniasklaidos ar kitų valstybių, jis visada, šiuolaikiniais terminais kalbant, papasuodavo kamuolį atgal. Vienas iš pavyzdžių: 1988 m. Gorbačiovas paskambino Sacharovui į Gorkį, kur šis buvo ištremtas septyneriems metams, ir pasakė: jau galit grįžti. Sacharovas padėkojo už rūpestį ir pasinaudodamas proga pasakė, kad Gorkio mieste kali jo draugai, kovoję už žodžio laisvę, jų bylos yra sufabrikuotos, todėl paprašė ištaisyti šią neteisybę. Kitas po ilgų ir sunkių tremties metų būtų tik apsidžiaugęs ir pakuotųsi daiktus namo, bet jis visada atkreipdavo dėmesį į kitų padėtį“, – tokiais pasakojimais apie Sacharovą dalinosi centre dirbantis Dainius Genys.
Klausydamasi šių istorijų susimąsčiau apie pasaulį, kuriame gyvename šiandien. Kaip gali būti, kad turėdami tokių pavyzdžių, kaip žmonės kovojo už lygybę ir laisvę, šiandien išėję į gatvę neretai galime pasijusti kaip karo lauke. Karo, kuriame emociškai ir psichologiškai smurtaujama prieš kitokį. Paklausiau ir Dainiaus, kaip jis vertina šiomis dienomis jaučiamą visuomenės susipriešinimą. Pašnekovas pripažino, kad žmogaus teisės galėtų ir turėtų būti tas bendras komunikacijos pagrindas, kurio šiandien taip trūksta tarp susidariusių stovyklų. „Problema ta, kad žmogaus teisių koncepcija yra skirtingų pusių pasigauta ir labai savitai interpretuojama, ne visada atsižvelgiant į kitos pusės interesus. Kai visuomenėje trūksta tarpusavio meilės, empatijos, kai nesusikalbama, tada labai lengva spekuliuoti ir manipuliuoti sąvokomis“, – teigė D. Genys.
Pasidomėjau, kas skatina ir įkvepia dirbti šioje srityje: kaupti Sacharovo palikimą, dirbti su tokia gausybe dokumentų, kalbėti ne visiems patogiomis temomis, kelti problemas ir analizuoti kiekvienam iš mūsų tokią jautrią ir trapią žmogaus teisių temą. „Paties Sacharovo pavyzdys yra įkvepiantis. Pasakojimai apie tai, kaip jis gyveno ir su kokiais rūpesčiais bei iššūkiais susidūrė, kaip išlaikė moralinį integralumą ir nepalūžo, nepaisant užklupusių bėdų, – tai sudrebina tavo vidų. Supranti, kad, kitaip nei šiuolaikinių komiksų herojus, gal ir neturi supergalių, bet supergalia yra nuoširdus rūpestis žmonijos likimu, kilni moralinė kultūra, persmelkianti tavo vidų ir kasdienius apsisprendimus. Sacharovo ryžtas, tvirtybė, pasiaukojimas už kitus, negalvojant apie save ar savos idėjos iškėlimą aukščiau kitų, yra pavyzdys, kuris buvo aktualus tada ir išlieka aktualus šiandien.“
