Rugpjūčio 16 ir 17 d. tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ metu „Girstučio“ kultūros centre įvyks šokio spektaklio „Mikado“ premjera. Tarptautinę komandą subūręs pasirodymas tyrinėja žmonių santykius ir būsenas, kai vis daugiau mūsų kasdienybės veiksmų persikelia į virtualią erdvę. Apie šį kintantį tarpusavio ryšį bei santykį su aplinka, efemeriškos virtualybės perteikimą šokiu ir spektaklio unikalumą kalbėjomės su „Mikado“ choreografais Vittoria de Ferrari Sapetto ir Andrea Valfre bei Šeiko šokio teatro įkūrėjomis Agnija Šeiko ir Goda Giedraityte.
Fiziškai perteikti neapčiuopiamybę
Spektaklį kuriantys choreografai V. de Ferrari Sapetto ir A. Valfre pasakojo, kad „Mikado“ dramaturgijos užuomazgos pradėjo ryškėti dar prieš pandemiją. Stebėdami supantį pasaulį, jie pradėjo ieškoti būdų kūnu išreikšti kintančios mūsų visuomenės, bendravimo modelius, kuriuos neabejotinai paveikė šiuolaikinės technologijos, o kovidinė realybė dar labiau užaštrino idėjos svarbą. Taip atsirado pagrindinis spektaklio rekvizitas – kovos menų lazda. Choreografai įžvelgia daugialypį šio elemento prasmių spektrą: „Mąstėme, kokie objektai veikia kaip žmogaus išplėtimas. Šiandien turime telefonus, tačiau senovėje buvo naudojamos lazdos. Žmonės visada turėjo jiems gyvybiškai svarbius įrankius, ir nors savo forma telefonas bei lazda yra skirtingi, jie atlieka paralelias kontakto mezgimo, pasaulio pažinimo funkcijas“, – aiškino V. de Ferrari Sapetto. „Tai veikia ir kaip kontrastas, nes su lazda tu gali sukurti kontaktą tik fiziškai būdamas čia ir dabar, o technologijos leidžia veiksmą atlikti be konkrečios fizinės lokacijos. Vis dėlto fizinis buvimas šalia suteikia kontaktui žmogiškumo, organiškumo“, – kolegės mintis pildė A. Valfre.
Spektaklio pavadinimas „Mikado“ – tai nuoroda į japonišką žaidimą, kuriame daugybė lazdelių yra suguldoma ant stalo ir žaidėjas turi jas vieną po kitos ištraukti nesugriaudamas likusiųjų. „Su lazdomis spektaklyje mes kuriame tinklą, kuris turi savo taisykles, funkcijas, tėkmę ir tobulai funkcionuoja, tačiau, pabandžius ištraukti vieną dalį, jis pradeda byrėti. Kaip „Mikado“ žaidime pajudinus vieną detalę gali nieko nenutikti arba viskas gali sugriūti, taip ir mintimis klaidžiodami virtualybėje mes nepastebėdami veikiame pasaulį vos jį sujudindami, o kartais sukeldami drastiškus pokyčius“, – pasakojo choreografė. Taip kūrėjai sugretina archajiškos visuomenės ir socialinių tinklų principus, tuo pačiu pastebėdami ir vizualias paraleles tarp lazdomis susijungusių kūnų bei kompiuterių, baterijų magistralių.
Turbūt tik po keleto dešimtmečių galėsime išvysti dabartinės mūsų kasdienybės pasekmes.
„Spektaklyje naudojamos lazdos yra tarsi žmogaus prototipas – visuomenė kaip lazdų ryšulys. Lazda gali tave pritraukti ir atstumti, paglostyti ir pasipriešinti. Čia mes kalbame apie kintančius žmonių ryšius, apie virtualumo ir fizinės realybės konfliktą, kritinio mąstymo stoką, naujos erdvės socialiniuose tinkluose susikūrimą“, – apie spektaklio idėją pasakojo Šeiko šokio teatro prodiuserė G. Giedraitytė. „Mikado“ komanda sutaria, kad spektaklis nesiūlo konkrečių atsakymų, tačiau kelia klausimus apie mus supančią aplinką ir jos pokyčius. „Mes gyvename tokiu laiku, kai ypač sunku prognozuoti, kas laukia toliau. Turbūt tik po keleto dešimtmečių galėsime išvysti dabartinės mūsų kasdienybės pasekmes. Manau, kad tai reflektuoti yra mūsų kaip menininkų atsakomybė“, – aiškino V. de Ferrari Sapetto.
Kontaktas ir atstumas
„Mikado“ pasitelkiamos lazdos atkeliauja iš kovos meno kinomichi, kurį spektaklio choreografai praktikuoja jau daugelį metų. Kaip pastebi V. de Ferrari Sapetto, kovos menuose kiekvienas žingsnis turi konkrečią funkciją – gintis arba atakuoti, o šokyje nėra tokio konkretumo. Išlieka judesio pojūtis, bet nėra užbrėžto tikslo, tad plastikos galimybės tampa begalinės. „Kinomichi yra unikalus kovos menas. Čia nejuntamas tikslas kuo greičiau nugalėti varžovą – sporto plastika yra gerokai minkštesnė ir organiškai gali būti pasitelkiama šokiui, padedant choreografijoje išryškinti kontakto svarbą“, – apie kovos menų ir šiuolaikinio šokio sintezę pasirodyme pasakojo A. Valfre.
Ši tarpdisciplininė prieiga leidžia šokio trupei atrasti naujus judėjimo drauge būdus ir akcentuoja spektaklio idėjinį pamatą. Choreografai pabrėžia šokio plastikos organiškumą, scenos kuriamos drauge, dažnai kyla iš improvizacijų, tačiau naujo įrankio įvaldymas ir tobulas vienas kito pajutimas yra nemenkas iššūkis. „Spektaklyje bus keletas solo pasirodymų, tačiau didžioji dalis choreografijos fokusuojasi į grupę ir reikalauja iš šokėjų ne tik savo, bet ir kito žmogaus kūno suvokimo. Tai atstoja ir visuomenės modelį, nes kaip individas tu gyveni su daugybe žmonių aplink ir turi sekti tam tikromis taisyklėmis“, – mintimis dalijosi V. de Ferrari Sapetto. Brėždamas choreografijos ir šiuolaikinių technologijų paralelę mintį pratęsė A. Valfre: „Pastebėjome, kad susijungę lazdomis šokėjai pasijunta laisvi, panašiai laisvės jausmą mums suteikia socialinės medijos. Tu esi tinkle, kuris turi savitą rėmą, tačiau jautiesi laisvas jame judėti kaip nori, išlaikydamas ryšį su turimu įrankiu.“
Kontaktas ir atstumas spektaklyje tampa kertiniais elementais ne tik kuriant choreografiją, bet ir reflektuojant šiandienę visuomenę. Įdomu tai, kad kinomichi lazdos ilgis – maždaug pusantro metro – primena saugų atstumą, kurį teko išlaikyti tarp žmonių pandemijos įkarštyje, ieškant būdų žmogiškąjį ryšį puoselėti virtualioje erdvėje. Taip „Mikado“ reflektuoja apčiuopiamą fizinį atstumą tarp kūnų ir drauge nurodo efemerišką erdvę, kuri mus skiria virtualiame pasaulyje. „Lazda vizualiai įkūnija momentą, kai mes negalime priartėti vienas prie kito bendraudami nefizinėje erdvėje. Virtualybė spektaklyje skleidžiasi per poetiškus įvaizdžius, atstumą bei artumą tarp kūnų“, – aiškino Šeiko šokio teatro įkūrėja ir direktorė A. Šeiko.
Skirtingos patirtys
Dar vienas „Mikado“ unikalumas – tai didelė ir marga kūrybinė komanda. Spektaklį scenoje kurs Šeiko šokio teatras, šokio trupė „Nuepiko“, septyni šokėjai iš įvairių Europos šalių, atrinkti atviro konkurso metu, bei Kauno miesto ir rajono bendruomenės. „Nuo pat pradžių turėjome tikslą suburti tarptautinę spektaklio trupę, nes, mūsų nuomone, tai atliepia Europos kultūros sostinės idėją vienam kūrybiniam veiksmui suvienyti skirtingus menininkus. Norime, kad spektaklis reprezentuotų įvairias kultūrines bei šokio patirtis, stilistikas ir plastikas“, – aiškino G. Giedraitytė.
Apsikeitimas patirtimis, skirtingų kultūrų pažinimas bei naujų kontaktų užmezgimas – tai didžiulė vertybė. „Norint tobulėti naujų patirčių injekcijos yra būtinos. Pirmuoju mūsų kūrybinio darbo etapu pastebėjome, kad šokėjai jautėsi pakylėti ir įkvėpti šio proceso bei galimybės dirbti su naujomis idėjomis, kurias atsinešė kiekvienas trupės narys“, – pasakojo A. Šeiko. Apsikeitimas patirtimis „Mikado“ atveju neapsiriboja vien profesionaliais šokėjais – spektaklyje dalyvauja ir mėgėjai. Kūrybinė komanda sutaria, kad tai abipusiškai naudinga patirtis, padedanti bendruomenei geriau pažinti savo kūną ir įkvepianti šokio profesionalus.
Svarbu atrasti skirtingus būdus nuskaityti realybę, nes tai, ką mes matome, nebūtinai yra vienintelė tiesa.
Taip pat su „Mikado“ dirba pasaulinio lygio šviesų dizaineris Giacomo Gorini bei kompozitorius Giorgio Ferrero – ilgamečiai choreografų partneriai iš Italijos, kurių indėlis leidžia dar labiau akcentuoti kertinius pasirodymo elementus bei kurti naujus prasminius bei patyriminius sluoksnius. Spektaklio trupę papildo ir cirko artistas bei kovos menų specialistas, prisijungę atrankų metu. „Nedažnai tenka kurti tokio masto tarptautinius projektus su penkiolika profesionalių šokėjų ir aukščiausio lygio profesionalų komanda iš užsienio. Šokio pasaulyje – tai pilno metro filmas. Manau, tai ypač aktualu lavinant šokėjų bei choreografų įgūdžius, patirtis ir profesionalumą“, – mintimis dalijosi A. Šeiko.
Atrasti savo naratyvą
Žiūrovas yra kviečiamas ateiti į šokio spektaklį be išankstinių nusistatymų ir be lūkesčio rasti vientisą naratyvą ar žemėlapį. „Šiuolaikinis šokis Lietuvoje jau nėra naujiena ir mes pasitikime savo žiūrovu. Tikime, kad jis perskaitys pagrindinius spektaklio simbolius bei idėjas. Net jeigu interpretuos šokį savaip, tai nėra blogai. Galbūt per savo patyrimus atras kitokias prasmes nei kūrėjai, atsivers kiti klodai, kas yra įdomu bei prasminga“, – pasakojo G. Giedraitytė. Choreografai žada, kad „Mikado“ pakvies auditoriją į idėjinę kelionę – žiūrovas atras scenų, kur galės juoktis ir nubraukti ašarą, tačiau labiausiai kūrybinė komanda tikisi, kad spektaklis viena ar kita forma išliks žmonių sąmonėje.
„Kaip kūrėjai mes norime paskatinti žmones kelti klausimus apie tai, kas vyksta pasaulyje, ir skatinti juos pačius ieškoti atsakymų. Svarbu atrasti skirtingus būdus nuskaityti realybę, nes tai, ką mes matome, nebūtinai yra vienintelė tiesa. Siekiame suteikti galimybes į viską pažvelgti iš skirtingų kampų. Manau, kad tai itin svarbu, nes šiais laikais žmonės neranda laiko sustoti ir reflektuoti“, – mintimis dalijosi V. de Ferrari Sapetto. Choreografai minėjo, kad jiems patiems be galo įdomu stebėti žiūrovų reakcijas – tai veikia kaip savotiškas socialinis ir psichologinis tyrimas. Vis dėlto jie abu griežtai purto galvą paklausti, ar spektaklis turi vieną konkrečią žinutę. Požiūrį į santykį su žiūrovu gražiai įprasmino A. Valfre mintis: „Mes kviečiame žmones klausti savęs, koks yra jų santykis su kitu žmogumi, visuomene ir pasauliu. Bandome atidaryti duris naujoms idėjoms, tačiau nesiūlome vieno atsakymo ar mąstymo būdo.“
