„Man pasirodė, kad tai yra beprotiška avantiūra“, – apie projekto „Galerija ant ratų“ idėją pasakoja menininkė Miglė Kosinskaitė. Jau gegužės 28 d. menininkės kūrybą bus galima išvysti netradicinėje erdvėje – paveikslai atgis ant istorinio Šančių autobusų garažo. Netrukus po renginio paveikslais puošti autobusai iškeliaus ir į Lietuvos miestus. Dešimtmečius trunkantį kūrybinį kelią skaičiuojanti tapytoja atvira – parodų mieliau išvengtų, tačiau netradicinės erdvės ją traukia labiau nei ištaigingos ekspozicijų salės.
– Migle, kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas – esate menininkė, kuriai reikia vienumos, ar atvirkščiai – emocijų pasisemiate iš žmonių?
– Esu dailininkė vienišė, kuriai reikia savos erdvės ir privatumo – taip esu pripratusi per daugelį metų. Kuriu studijoje, tik vasarą išeinu į plenerus ir gamtą, pabendrauju su kitais kūrėjais. Kaip ir visi žmonės, ryte atsikėlusi, po tam tikrų ritualų, keliauju į studiją. Man svarbi dienos šviesa – nemėgstu dirbti prie elektros prietaisų, tad žiemą tas laikas labai sutrumpėja. Kiekvienas vizualaus meno atstovas fiksuoja tai, ką pamato, renka vaizdų archyvą, vieni galvoje, kiti škicuoja bloknotėliuose ar kaupia kompiuterio aplankuose. Vaizdai renkami aplinkoje, internete ar net sapnuose. Aš labiausiai mėgstu tuos kūrinius, kurie gimsta galvoje – toje tarpinėje būsenoje tarp sapno ir prabudimo. Pasąmonės iššautas, nesugalvotas, nesurežisuotas vaizdas man yra pats įdomiausias.
– Kuriate jau ne vieną dešimtmetį. Įdomu, kas labiausiai pasikeitė jūsų kūryboje nuo tada, kai pirmą kartą teptuką į rankas paėmėte jau kaip profesionali menininkė?
– Kūryboje keitėsi daug kas. Man „priklijuotas“ romantinio siurrealizmo tapytojos apibūdinimas, kurio labai nemėgstu. Žinoma, tokia buvo mano kelio pradžia – taip tapėsi natūraliai, o gal ir gyvenime buvo daugiau romantikos. Dešimt metų tapiau daug gražių damų, tad nenuostabu, kad ta etiketė taip ir prilipo. Tačiau gyvenimas bėga, ir jei užstringi ties vienu motyvu, pasidaro labai nuobodu. Kur tuomet ta laisvė, tas kūrybos džiaugsmas? Man atrodo, kad keičiuosi, tačiau taip tikriausiai atrodo visiems autoriams, nežinau, ar tą patį galvoja stebintys iš šono. Darausi dekoratyvesnė, preciziškesnė, noriu nepamesti žaismingumo, tačiau kartu siekiu, kad mintis būtų kuo švaresnė. Stengiuosi kurti taip, kad paveikslą pati norėčiau pasikabinti ant sienos.
Po tiek metų kūrybos jau labai gerai žinai, ką gali padaryti, o kas dar kelia iššūkių. Išbandau naujus dalykus, tačiau ne visada pasiseka. Kita vertus, nebebijau suklysti, atrandu sau daugiau atlaidumo, o tuo pačiu keliu ir didesnius reikalavimus.
– Nors jūsų vaizduojami subjektai keičiasi, ar yra leitmotyvų, formų, prie kurių vis sugrįžtate?
– Bandžiau įvairius žanrus, linkau į peizažą, natiurmortą, tačiau vis sugrįžtu prie gyvų veikėjų, turinčių charakterį, kurį galiu išreikšti per akių žvilgsnį, judesį. Man ne taip svarbu, ar tai žmogus, ar gyvūnas – svarbu, kad tai būtų personažas.
Kaip ir kuriant žmogiškus personažus, taip ir gyvūniškos būtybės ateina iš minčių, pamatytų dalykų, gyvenimo, interneto. Pastaruoju metu dažniau fiksuoju gyvūnus, gyvus arba ne. Pavyzdžiui, savo parodoje „Bestia Urbis“ surankiojau kolekciją personažų, kurie sukurti žmogaus rankomis ir yra įsipynę į architektūrą, miestus. Supratau, kad juos pastebiu, o kiti žmonės – nebūtinai.
Ir vaikystėje pastebėdavau detales – pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino prospekte esančius meškučius. Mama eidavo į parduotuvę, o aš laukdavau į juos žiūrėdama ir svajodama. Man tokios detalės yra atributai, be kurių miestas nebūtų toks pat. Gaila, kad žmonės praeina pro juos tūkstančius kartų ir to nepamato – kartais reikia pakelti akis
– Ar kurdama galvojate apie žiūrovą, jo santykį su būsimu kūriniu?
– Daugiau galvoju apie paveikslą, idėją ir plastinių užduočių sprendimą – kad kūrinys skambėtų, trauktų akį. Įdomu, ką žiūrovai pamato, tačiau tai yra antraeilis dalykas. Kai pati namams ar kolekcijai renkuosi paveikslą, nenoriu žinoti, ką autorius turėjo omenyje – tuomet dingsta paslaptis ir įdomumas.
Apskritai nemėgstu rengti parodų ir, jei galėčiau, jų vengčiau. Parodai prisiruošiu tik tada, kai reikia arba kai man patinka erdvė. Viena geriausiai pavykusių mano parodų įvyko Alytaus sinagogoje, kita – Dubingių karčemoje, troboje. Kartais ir maža erdvė, esanti toliau nuo miestų, gali suskambėti geriau nei pagrindinės ekspozicijų salės sostinėje.
– Gyvenate ir kuriate Kaune. Miestas jums suteikia įkvėpimo, ar kartais šurmulys vargina?
Prisipažinsiu, kad kai prieš 37 metus persikėliau į Kauną, jo nekenčiau. Tuomet, išvažiavus iš bohemiškos Vilniaus aplinkos, patyriau kultūrinį šoką – turėjo prabėgti daug metų, kol atradau savo erdves, savo žmones. Dabar Kaune man labai gera.
Daug metų tvirtinau, kad esu visiška miestietė, asfalto vaikas, o architektūra ir senamiestis – man labai svarbūs. Tikriausiai taip ir buvo, kol neįsitaisiau sodybos – dabar gera pabėgti nuo miesto ne tik vasaromis, bet ir visais metų laikais. Įsikūriau ten studiją tapybai, kol kas dar mažai naudojausi, bet, tikiuosi, prisijaukinsiu.
– Būtent Kaune prasidės ir projektas „Galerija ant ratų“, kurio centre – jūsų kūryba. Kaip jautėtės, kaip reagavote gavusi šį netradicinį pasiūlymą?
– Apie šią idėją išgirdau prieš keletą metų – paskambino „Kautros“ vadovas ir papasakojo apie projektą. Man pasirodė, kad tai yra beprotiška avantiūra. Negalėjau suprasti, kodėl projektui pasirinkta būtent aš. Kadangi šiek tiek žinau, kaip „Kautra“ reiškiasi per architektūrą, kaip palaiko progresyvias idėjas, ir man tai patinka, sutikau. Tačiau giliai širdyje galvojau, kad nieko nepavyks – sumanymas man atrodė pernelyg utopiškas. Dabar juo jau tikiu (juokiasi).
– Kaip atrinkote, kokie darbai atsidurs ant Šančių autobusų garažo fasado ir pačių autobusų?
– Nelengva užduotis buvo iš viso archyvo atrinkti, kokie kūriniai bus rodomi. Konkretaus prašymo išrinkti tam tikrus kūrinius nebuvo – su dizainere ir projekto organizatoriais sėdėjome prie archyvų ir rinkome tinkamiausius paveikslus. Nutarėme, kad tai turi būti gyvi personažai, tačiau ne žmonės. Savaime gavosi, kad pagrindiniu motyvu tapo gyvūnų tema iš įvairių laikotarpių – maždaug dešimties mano kūrybos metų.
Turėjau progą gyvai apžiūrėti ir net pasivažinėti pirmuoju autobusu, pamatyti praeivių reakcijas. Paveikslas ant autobuso atrodo visai kitaip nei kūrinys ant sienos – tai kažkas naujo, kitoks mastelis, kuris iki šiol man atrodo kiek siurrealus. Toks autobusas buvo atvažiavęs manęs paimti į parodos atidarymą. Prisipažinsiu, kad visa situacija atrodė kaip sapnas.
– Renginio metu jūsų kūriniai bus animuoti, perkelti ant istorinio pastato fasado: kaip ši patirtis keičia tradicinę kūrybą ir koks jausmas savo darbus matyti kitame pavidale?
– Labai laukiu šio vakaro, kai pati pirmą kartą pamatysiu animacijas ant pastato fasado. Man labai patinka šis žanras, aš net įkalbinėjau sūnų eiti mokytis panašių technologijų, bet jis pasirinko tapybą. Noriu pamatyti, kaip mano personažai ims judėti, transformuotis ir kurti jau savarankišką istoriją.
– Kokios reakcijos labiausiai norėtumėt ir palinkėtumėte keliautojams ir renginio lankytojams?
– Būčiau laiminga, jei atsirastų praeivių, kurie stabteltų, pasižiūrėtų, o tai pakeltų nuotaiką, sukeltų nuostabą ir taptų tam tikra atrakcija. Noriu tikėti, kad jei man smagu dalyvauti projekte, tai ir kitiems bus smagu pamatyti darbus naujoje erdvėje. Kaip yra pasakęs bičiulis menininkas Andrius Miežis, ką tik iškeliavęs anapilin: „Menas neišgelbės pasaulio, bet padės jį ištverti“. Labai tikiuosi , kad mūsų projektas būtent toks.
Menininkės Miglės Kosinskaitės kūriniai vizualiu pasakojimu atgis jau gegužės 28 d. 22 val. Šančių autobusų garažo teritorijoje. Siekiant užtikrinti kokybišką renginio patirtį, dalyvių skaičius teritorijoje bus ribojamas. Renginio organizatoriai kviečia registruotis iš anksto arba stojant į gyvą eilę. Pakeliauti skirtingais meno darbais papuoštais autobusais galės visi norintys – pirkdami bilietus keleiviai galės pasirinkti norimą maršrutą ir autobusą.
