Vakarais, kai norisi atsipūsti, dažnai prisėdu K. Donelaičio ir S. Daukanto gatvių sankirtoje esančioje Vienybės aikštėje. Akis džiugina ne tik kauniečius kasdien suburianti atsinaujinusi miesto erdvė, bet ir nuolat įvairiausiomis riedėjimo priemonėmis aplink važinėjantys žmonės. Konkrečiau – ekstremalios sporto šakos BMX atstovai. Apie tai ant Vytauto Didžiojo karo muziejus laiptų ir pasišnekučiavau su Kauno ekstremalaus sporto klubo vadovu Povilu Šaučiūnu ir keletų raiderių, dažnai matytų riedant Kauno gatvėmis.
Kaip Kaune atsirado ekstremalus sportas?
Povilas Šaučiūnas: Ekstremalus sportas Kaune atsirado per mobiliojo ryšio paslaugų tiekėjus LABAS – seniau jie aktyviai organizuodavo įvairiausias varžybas. Jeigu neklystu, ir pačius pirmuosius skeitparkus Lietuvoje pastatė. Puikiai atsimenu, kad maždaug 2004 metais, kai prasidėjo mano ekstremalaus sporto kelionė, jie pamažu populiarino šį sportą. Tuo metu buvo pastatytas Santakos skeitparkas, ėmė daugėti raiderių – seniau to nebuvau matęs.
Svajūnas Širmelis: Manau, kad tuo metu tiesiog labai trūko žinių. Nebuvome susipažinę su tokia sporto šaka ar pačiu ekstremaliu sportu. Ilgainiui pamatę, kad po truputį dygsta skeitparkai, pradėjome burtis į bendruomenes.
Povilas: Pritariu. Vienu metu įvyko lūžis ir ši sporto šaka Lietuvoje gana greitai pagavo pagreitį. Pamenu, seniau būdavo tokios senos sovietinės riedlentės, tačiau rampomis niekas nevažinėjo – tai prasidėjo tik po LABAS iniciatyvų.
Ar Kaunas gali džiaugtis aktyvia ekstremalaus sporto bendruomene?
Juras Jurgelionis: Drįsčiau teigti, kad taip. Vyksta gana daug renginių – jiems visi drauge ir ruošiamės.
Povilas: Taip, ir mes patys, Kauno ekstremalaus sporto klubo nariai, stengiamės organizuoti kuo daugiau tokio pobūdžio renginių – labai norisi plėtoti šią kultūrą. Labai reikšminga ir Vienybės aikštė. Kaune važinėjančių daug, tačiau vietų treniruotis trūksta. Ypač dabar, kai tiek skeitinimas, tiek važinėjimas BMX įtraukti į olimpines žaidynes.
Mantas Armonas: Beje, Vilnius turi, jeigu neklystu, net keturis parkus. Per pastaruosius metus ši kultūra smarkiai išsiplėtė. Labai norėtųsi tokio progreso ir Kaune.
Povilai, šiuo metu esate Kauno ekstremalaus sporto klubo vadovas. Kas paskatino Kaune įkurti tokią organizaciją?
Kaip ir minėjau, ilgainiui ėmė daugėti įvairiausiomis riedėjimo priemonėmis važinėjančių žmonių, tad buvo svarbu įkurti organizaciją, kuri galėtų suburti visus entuziastus. Taip ir įvyko – 2009 metais šį sporto klubą įsteigė žymus Kauno riedutininkas Mantas Ivanauskas. Nuo 2015 metų individualiai, neturėdami oficialaus klubo, organizuodavome „Santaka Reborn“ varžybas, po kelių metų veiklos aprimo, įkūrėjas atitolo nuo šio sporto, tad 2019 metais klubo valdymą perėmiau aš. Susirinkau naują komandą ir nuo to laiko dirbu – dėl karantino nemažai dalykų neįvyko, tad tikimės dar atsigriebti.
Kaip ekstremalus sportas atsirado jūsų gyvenimuose?
Mantas: Aš iš Biržų. Kai pradėjau domėtis šiuo sportu, aplinkoje atsirado keletas bendraminčių. Nusipirkau dviratį, pradėjau važinėti, o ilgainiui prasidėjo ir pirmieji triukai. Nuo pačių paprasčiausių iki drąsesnių. Ilgainiui labai užsikabinau – nuo to laiko apie 10 metų prabėgo. Vis dar važinėju ir mėgaujuosi.
Svajūnas: Pamenu tą dieną, kai kaimynas parodė BMX dviratį. Pamėginau pašokti – labai patiko. Ilgainiui sutikau dar daugiau bendraminčių ir pamažu tai įaugo man į kraują. Dabar negaliu praleisti dienos nepasivažinėjęs. Tiesa, labai džiaugiuosi ir bendruomene – galybė labai įdomių žmonių ir visi lyg šeima. Dabar, po 12 metų beveik kasdienio važinėjimo dviračiu, supratau, kad ši sporto šaka mane išmokė užsispyrimo, nepasidavimo ir tikslo siekimo. Kartais išmokti vieną triuką gali užtrukti mėnesius. Bet nepasiduodi ir mokaisi.
Juras: Mano pradžia gal kiek kitokia. Paauglystėje ieškojau sporto, kuriame galėčiau save realizuoti. Mėginau krepšinį – atsibodo, nes treneris vis sakydavo, ką turiu daryti. Po kiek laiko pagalvojau apie šį mažą dviratį – kartą išvažiavau ir nebepaleidau. Čia atsiveria kūryba, laisvė ir noras važinėti. Dabar, kaip ir kiti, net neįsivaizduoju savo dienos be dviračio – ir taip penkerius metus.
Povilas: O aš trumpai apie skeitinimą – mano kelionė prasidėjo mokykloje, gal penktoje klasėje. Kažkas parsisiuntė kompiuterinį žaidimą „Tony Hawk“ ir tuomet visa klasė ėmė skeitint. Jeigu kam įdomu, žaidimas veikia iki šiol.
Pamenu, visą vasarą mokiausi vieną triuką, o kai galiausiai jį atlikau – pasidarė liūdna.
Kaip atrodė mokymasis važinėti?
Juras: Pirmaisiais metais man niekas nepadėjo. Draugų rate buvau pirmasis, kuris ėmė važinėti. Žinoma, buvo tokių, kurie nusipirko BMX, bet labai greit pasidavė. O mokymosi procesas turbūt labiausiai pasikeitė, kai susibendravau su Kauno raideriais. Jie mokė įvairiausių triukų, padėjo tobulėti drauge.
Svajūnas: Pirmųjų triukų mokiausi kartu su draugais – daug laiko praleisdavome analizuodami internete matytus triukus, o tada mėgindami juos atkartoti. Filmuodavome save, daug kalbėdavomės. Labai daug bendruomeniškumo.
Mantas: Mes su Svajūnu abudu esame kilę iš Biržų. Jis važinėti pradėjo truputį anksčiau, tad kurį laiką atliko trenerio pareigas. O šiaip, kaip ir daugelis, mokiausi iš interneto.
Povilas: Svarbu paminėti, kad dažniausiai tos pamokos padeda tik teoriškai. Kad išmoktum, turi šimtą kartų bandyti, bet taip pat turi suprasti, kad visus tuos šimtą kartų gali nepavykti. O tada – ir dar šimtą.
Kokių baimių turite? Teko susidurti su skaudžiomis patirtimis?
Juras: Esu dvyliktokas – labai baugu ką nors susižaloti prieš egzaminus. Tiesa, dar laisvalaikiu piešiu, tad visuomet važinėdamas labiau pasaugau dešinę ranką.
Svajūnas: Baimė aplanko kaskart, kai mėginu atlikti triuką nuo daug laiptų. Vis mąstau, kad nepavyks ar blogai nusileisiu. Pasąmonėje, atrodo, vyksta psichologinė kova su pačiu savimi – bijau, bet labai noriu triuką atlikti, tad turiu nugalėti save. Tik tuomet pavyksta. Jeigu išsigąsti triuko metu, labai tikėtina, kad per vidurį nugriūsi. O tai gali turėti pasekmių: esu susilaužęs ranką, riešą, porą kartų pasitempęs kojos raiščius. Tačiau niekuomet nebuvo minčių, kad nebegrįšiu.
Mantas: Prieš keletą metų patyriau porą rimtų traumų – prireikė metų, kad atsigaučiau ir galėčiau grįžti į sportą. Pavažinėjus nutiko dar viena trauma – nusiplėšiau kelio raiščius. Pastarąjį pusmetį jaučiuosi atsigavęs ir pamažu grįžtu į šitą sportą.
Juras: Baisiausia yra ne baimė, o fizinis nesugebėjimas atlikti triuko. Jeigu nevažinėji, raumenys pamiršta judesius ir traumos galimybės darosi daug realesnės. Mintyse žinai, ką daryti, bet rankos ima ir neklauso.
Ar tenka dalyvauti varžybose svetur?
Juras: Teko lankytis Rygoje esančiame skeitparke – tai turbūt vienas rimčiausių parkų kaimyninėse šalyse.
Svajūnas: Esu dalyvavęs varžybose Latvijoje, nors, tiesą sakant, varžytis nemėgstu, tad tenka ganėtinai retai. Mane taip pat žavi kaimyninės šalys – jų sporto lygis gerokai aukštesnis,ten viskas anksčiau prasidėjo, sportininkai turi daugiau patirties.
Mantas: Ir finansavimo daugiau – nauji parkai dygsta dažniau. Daugiau vietos tobulėti.
Svajūnas: Visados, kai važinėji su raideriais, kuriems sekasi kiek geriau negu tau, automatiškai imi save motyvuoti, greičiau progresuoti. Dėl to man patinka stebėti varžybas – po jų grįžti namo ir degi noru tobulėti.
Juras: Pamenu, varžybose Rygoje buvo tokia rampa, kurią vadiname kempine. Išdrįsau padaryti salto. Grįžęs labai norėjau pakartoti, bet Lietuvoje, deja, tokių sąlygų neturime.
Kurios šalies ekstremalaus sporto kultūra jus labiausiai žavi?
Juras: Latvija – ten situacija šviesmečiais geresnė.
Svajūnas: Dar Estija – ten vyksta vienos didžiausių tarptautinių varžybų „Simple session“. Kaimynai tikrai stipriai pasikaustę.
Mantas: Man tai turbūt Barselona. Gatvės architektūra ir figūros ten labai palankios ekstremaliam sportui.
Svajūnas: Įdomu tai, kad ir Kaune yra panašumų su Barselona – latviai atvykę į svečius visuomet taip sako. Tiek dėl minėtos architektūros, tiek dėl didelių statulų.
Kaip tobulėjate, gerinate savo įgūdžius?
Svajūnas: Stovyklų nėra, nebent vaikams. Tobulėjame patys, savarankiškai – dažnai susirenkame, kartu važinėjame. Drįsčiau teigti, kad drauge labai gerai jaučiamės ir tai padeda augti.
Juras: Tiesa, aš vienas nenorėčiau važinėti, būtų ganėtinai liūdna.
Svajūnas: Tai bendruomeniškas sportas. Vienam būtų sudėtingiau atlikti triukus, – net nežinau, kodėl taip yra. Važinėjant su draugais, apima geros emocijos – ir viskas iškart paprasčiau.
Kuo gi vis dėlto taip traukia ekstremalumas?
Juras: Pamenu, visą vasarą mokiausi vieną triuką, o kai galiausiai jį atlikau – pasidarė liūdna. Procesas būna labai įdomus, bet sunkus – mažais žingsneliais eini į priekį, tačiau kartais dėl traumų tenka paeiti keletą žingsnių ir atgal. Žinoma, yra ir adrenalino aspektas – atrodo, kad skauda, bet šoki, atlieki triuką ir nieko nejauti.
Svajūnas: Patinka ir man tas adrenalino jausmas – mėgstu važinėti gatvėse, atlikti triukus nuo itin aukštų figūrų. Retkarčiais net rankos dreba iš baimės, bet išdrįsus užplūsta labai geras jausmas. Lyg pergalės.
Mantas: Labai gera įveikti triuko baimę – ilgainiui darosi paprasčiau mokytis ką nors sudėtingesnio.
Kokį triuką norėtumėt atlikti?
Juras: Pakartočiau jau minėtą salto. Iš pat pradžių, atsimenu, žiūrėdavau, kaip kiti darydavo, stebėdavausi, kaip tai įmanoma, tad buvo labai keista, kai pagaliau pavyko.
Svajūnas: Džiaugiuosi kiekvienu triuku, kurį atlikau naujoje vietoje, ar tokiu, kurio dar niekas kitas mano aplinkoje ar aš pats nebuvau iki tol atlikęs.
Mantas: Man turbūt labiausiai įsimena tie triukai, kai leidžiuosi nuo daug laiptų, jungiu skirtingas kombinacijas ir ilgai užtrunku tai atlikdamas.
Svajūnai, esi įkūręs jutubo kanalą, kuriame turite vaizdo įrašų seriją, pavadinimu „Sketchi“. Koks šio kanalo tikslas?
Svajūnas: Mačiau, kad Amerikoje daug raiderių kuria tokio formato vaizdo įrašus – kadangi pats filmuoju, taip pat ir įvairiausius BMX triukus, drauge su keletu bendraminčių nusprendėme įgyvendinti tai ir Lietuvoje. Pirminė mintis – kad turėtume ką prisiminti, tačiau labai svarbus ir šios sporto šakos populiarinimo aspektas. Tiesą sakant, esu sutikęs vaikų, kurie sakė, kad nusipirko BMX pamatę mūsų kurtus vaizdo įrašus.
Kada artimiausi renginiai, kuriuose galėtų dalyvauti susidomėję ekstremaliu sportu?
Povilas: Dėl karantino planų smarkiai sumažėjo. Buvo baugu ką nors planuoti. Dabar svarstome apie didesnes gatvės varžybas „Kaunas Street Jam“ rugpjūčio mėnesį – labai raginame sekti naujienas mūsų socialiniuose tinkluose.
Svajūnas: 2012 ir 2013 metais Kaune vasaros pabaigoje varžybos vykdavo gatvėje – būdavo didžiausios Lietuvoje. Vienu metu važinėdavo 100 BMX dviratininkų. Ilgainiui organizatoriai dingo, tad nieko nebevyko. Dabar visi drauge norime atgaivinti legenda tapusį „Kaunas Street Jam“. Ten ir kviečiame susimatyti.
