Kiekvienas miestas yra gyvas organizmas, kuriame nuolatos vyksta pokyčiai. Vienus pastatus keičia kiti, užstatomos tuščios erdvės, į dar visai neseniai buvusius užmiesčio laukus nutįsta gatvių tinklai. Šį mėnesį, kai net ir pati gamta po truputį keičiasi pavasario link, pažvelgėme į lokalesnio pobūdžio transformacijas – atrinkome keletą įdomesnių savo funkciją per pastarąjį šimtmetį pakeitusių mūsų miesto pastatų.
Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto korpusas (Muitinės g. 2)
Istorikai mini ne vieną šiame sklype stovėjusių pastatų funkciją – čia gyventa pirklių, veikė bravoras, dirbo muitinė. Apie kitas buvusias kampinio pastato funkcijas buvo iškelta ne viena hipotezė – tarp jų ir ta, kad čia galėjo būti Jogailaičių rūmai ar pirmoji Kauno miesto rotušė. Dabartinei pastatų komplekso išvaizdai didžiausią įtaką padarė XIX a. antrojoje pusėje priimtas sprendimas visą kvartalą dedikuoti naujai miesto ligoninei. Tai lėmė ne vieną vėlesnę rekonstrukciją, kvartalo struktūros kaitą, o pagrindinė Kauno ligoninė čia užsibuvo iki pat 1940-ųjų, kai oficialiai veiklą pradėjo viena didžiausių nepriklausomos Lietuvos ambicijų – Kauno klinikos. Ir vis dėlto medicininė funkcija iš Rotušės aikštės kampo niekur nedingo – anksčiau užėmusi tik vieną iš korpusų, visą kompleksą perėmė psichiatrija.
Nors jau sovietmečiu ne kartą šnekėta apie galbūt ne visai racionaliai išnaudojamą vietą greta pagrindinės miesto reprezentacinės erdvės, tačiau psichiatrijos ligoninė su gerokai atgyvenusia infrastruktūra čia buvo net iki 2006-ųjų. Tada pastatas perleistas kaimynams – čia įsikūrė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto menininkai. Kurį laiką edukacinė funkcija čia vykdyta tam nepritaikytose, mažai fiziškai pasikeitusiose patalpose, kurios, tikime, įkvėpė ne vieną akademijos auklėtinį. Visai neseniai kompleksas buvo restauruotas (arch. Regina Tumpienė), o atidengtas autentiškas seniausio komplekso dalių dekoras papildė Rotušės aikštės prieigų architektūrinę kolekciją.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus (Laisvės al. 106)
1924-ieji, Laisvės alėja. Praeiviai žvelgia į dygstančius didžiulius, prabangius ir savo architektūra Kaunui ne itin būdingus trijų aukštų rūmus. Netrukus virš jų įėjimo atsiranda užrašas – Žydų bankas – ir pastatas atveria duris visuomenei. „Centralinio žydų banko kooperacijai remti“ link veda pasažas, prie E. Ožeškienės gatvės išsišakojantis į du: čia viena po kitos pradeda kurtis nedidelės krautuvėlės ir kitos įstaigos: kavinė, kirpykla, biblioteka, netgi vasaros kino teatras. Pats bankas veikė antrame ir trečiame pagrindinio pastato aukštuose – apačia buvo užleista smulkiai komercijai.
Lietuvą okupavus sovietams komercinė pastato dvasia gan radikaliai transformuota – pastatų kompleksas 1948 m. atiduotas Zoologijos muziejui, Tado Ivanausko iniciatyva lig tol veikusiam buvusiuose universiteto didžiuosiuose rūmuose. Kadangi banko ir kitų komercinių įstaigų patalpos nėra labai tinkamos tokio pobūdžio veiklai, bent keletą kartų rengti planai pastatą radikaliai rekonstruoti; 6 dešimtmečiu Laisvės alėjos tik per plauką nepapildė ne itin išraiškingas stalinistinio realizmo fasadas. Vėlesnės rekonstrukcijos istorija prasideda 7 dešimtmečio viduryje, tačiau ilgam sustoja – tik 1981-aisiais muziejus įgauna dabartinę išvaizdą (arch. Alfonsas Keturka). Senasis Žydų bankas pasislepia naujojo pastato mūruose (kai kur ekspozicijų salėse jis subtiliai atveriamas), o pasažas transformuojamas į taip reikalingą papildomą plotą.
Kauno mokslo ir technologijų parkas (K. Petrausko g. 26)
Kaune turime ir pastatų, kurie paskirtį pakeitė dar net nepastatyti. Demografinę krizę išgyvenančiame mieste 4 dešimtmečio pradžioje buvo užsimota statyti dviejų pastatų kompleksą (arch. Stasys Kudokas), skirtą savivaldybei priklausantiems pigiems butams. Tų laikų terminais šnekant, butų koloniją. Pirmiausia pakito planuota vieta – iš Žemųjų Šančių statybos atkeltos į Petro Vileišio aikštę Žaliakalnyje; o ir pastatas iš pradžių statytas tik vienas. Jau prasidėjus statybai savivaldybė sumąsto, kad čia visgi bus ne pigiai nuomojamų būstų kompleksas – verčiau išspręsti miestą kamuojančias būtinų įstaigų problemas.
Čia turėjo įsikurti vietos ambulatorija, dalis savivaldybės archyvo, iš Šančių atkelta pulkininko Ryano vardo akušerijos ligoninė, vaikų darželis, savivaldybės Socialinės apsaugos skyrius, taip pat keletas butų savivaldybės įstaigų personalui. Didele dalimi medicininė pastato paskirtis padiktavo ir jo paskirtį šaliai praradus nepriklausomybę – rūmuose įsikūrė venerologijos dispanseris, čia kurį laiką veikęs ir po 1990-ųjų. 2003 m. į rekonstruotas patalpas atsikelia dar nuo 1998 m. veikiantis seniausias šalies verslo inkubatorius, KTU regioninis verslo parkas, nuo 2015 m. tapęs naujo Kauno mokslo ir technologijų parko dalimi.
Kauno technologijos universiteto II-ieji rūmai (Gedimino g. 50)
Vienas didžiausių pastatų, Nepriklausomybės metais iškilusių miesto centre, nebuvo sumanytas kaip studentų kalvė. 3 dešimtmetyje jaunai valstybei labai reikėjo vietos, kur būtų galima masiškai ir nebrangiai spausdinti svarbius leidinius – pradedant įvairiais blankais, baigiant pašto ženklais ir banknotais. Valstybės spaustuvė savo patalpose neišsiteko, o ir techniškai buvo, švelniai tariant, visoms reikmėms nepritaikyta. Tad buvo palaimintas naujų įstaigos rūmų pastatymas; tam 1923 m. buvo netgi surengtas vienas pirmųjų Lietuvoje architektūros konkursų. Laimėtojo Heinricho Fišerio projektas buvo adaptuotas vietos architektų ir netrukus pradėjo dygti didžiąją kvartalo dalį užimsiantis pastatas, turėjęs ne tik patenkinti visas valstybės spausdinimo reikmes, bet ir priglausti „Lietuvos“ dienraščio redakciją bei dalį Finansų ministerijos.
Spaustuve rūmams ilgai būti neteko, o pilnas numatytų technologijų kompleksas čia neatsirado; lietuviški litai taip pat nebuvo atspausdinti. Netrukus po rūmų pastatymo prasidėjo diskusijos apie pastato atidavimą prieš keletą metų įsikūrusio Lietuvos universiteto reikmėms. 1927 m. prasidėjusi vidaus rekonstrukcija (arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) užbaigiama 1929-ųjų mokslo metų pradžioje: čia įkurdinami universiteto didieji rūmai su mokslo kalvės administracija, biblioteka, dalimi fakultetų; patalpos numatytos netgi keletui universitetinių muziejų. Universitetinę funkciją pastatas išlaikė iki mūsų dienų; čia tebeveikia ir Kauno technologijos universiteto biblioteka. O kaip dėl anuomet taip akcentuotų spausdinimo reikmių? 1928 m. apjungus Valstybės spaustuvę su tuomet dar naujos „Švyturio“ spaustuvės pajėgumais, įkuriamas „Spindulys“.
Kauno „Akropolis“ (Karaliaus Mindaugo g. 49)
Jei skaičiuotume žmogiškuoju amžiumi, kitų metų balandį Kauno „Akropolis“ sulauks pilnametystės. Kartu bus užaugusi ir kauniečių karta, kuri miesto centrą be šio prekybos centro turbūt sunkiai įsivaizduoja. Savo laiku „Akropolis“ sulaukė nemažai kritikos dėl urbanistiškai netoliaregiško sprendinio tokio dydžio prekybos centrą įkurdinti miesto centre ir dėl kai kurių išorės architektūrinių sprendimų. Tačiau vienaip ar kitaip tai bene didžiausia vientisos teritorijos transformacija (arch. Algimantas Kančas, Gediminas Jurevičius) Kauno istorijoje, apimanti buvusius pramoninius kvartalus ir net porą istorinių gatvės atkarpų.
Per daug nesigilinant į tai, kaip „Akropolį“ pavyko įausti į istorinį miesto audinį, visgi naujojoje struktūroje originaliai integruoti senieji pastatai, liudijantys apie čia buvusį vieną pirmųjų Kauno pramonės kvartalų. Dar nuo XIX a. antrosios pusės šioje teritorijoje veikė su metalo pramone siejamos įmonės, o nuo amžių sandūros šią istorinio Karmelitų rajono dalį valdė pramonininkai Tilmansai – čia buvo gaminami sraigtai ir vinys. Kvartalas tapo po Pirmojo pasaulinio karo radikaliai pasikeitusios miesto pramonės liudininku: nuo 3 dešimtmečio čia įsikūrė bene svarbiausias miesto lengvosios pramonės branduolys – „Litekso“ ir „Kauno audinių“ fabrikai, nulėmę teritorijos pobūdį ir visu sovietų okupacijos laikotarpiu.
