Mindžikuodama neilgoje, bet pandeminių įpročių ištęstoje eilėje norėjusių patekti į nedidelį, apsauginėmis tvorelėmis įrėmintą plotą Vienybės aikštės centre, mąsčiau. Pirmiausiai apie tai, kad esu privilegijuotas žmogus.
Užaugau geroje vidutinės klasės šeimoje – tėvai išsiskyrė tik man baigus mokyklą ir išsikrausčius į Vilnių. Esu pirmoji karta, kurios mokykloje privalomai nemokė rusų kalbos (nors ją pramokau dar iki pirmos klasės, ir tuo esu labai patenkinta). Apie tai, kad ne visos šeimos tokios, kaip mūsų, sužinojau iš mamos iškart po to, kai mudviejų mėgtas atlikėjas Freddie Mercury mirė nuo AIDS. Paauglystėje Šilainiuose į galvą iš kojos už lenarus gavau vos kartą. Seksualinį priekabiavimą darbovietėje – vienoje savo pirmųjų – irgi patyriau vos kartą. Na, dar sykį chirurgas leido sau garsiai pasidžiaugti, kad bent jau dėl anginos operacijos privertė mane išsiverti auskarą iš liežuvio, bet abu juokdamiesi sutarėme nesutarti. Bet argi mano patirtys reiškia, kad skaudesnės neegzistuoja?
Su mylimu žmogumi tuokėmės viename gražiausių Kauno pastatų, rotušėje, o apie savo laimę visiems pranešėme skambindami varpu. Mūsų santuoka suteikia man ne tik statusą visuomenėje, bet ir daug teisių, įskaitant informaciją apie mano partnerio sveikatos būklę jam patekus į ligoninę. O dabar, 2021-ųjų liepą, nuo saulės spindulių vaitojant asfaltui, stoviu eilėje į diskusiją (skambant lengvai house muzikai ta eilė priminė vartus į muzikos festivalį – net ir kuprinę paprašė atsegti) apie tai, ar jau pagaliau visiems aišku, kad Lietuvoje turi pakakti vietos visiems ją mylintiems ir čia gyventi, kurti, dirbti norintiems žmonėms. Diskusiją, sukėlusią daugiau diskusijų iki šiol, nei bet kuris kitas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos punktas. Kaip taikliai pastebėjo jos dalyvis, „Kaunas 2022“ Komunikacijos skyriaus vadovas Mindaugas Reinikis, jei dar buvo negirdėjusių apie tai, kad kitąmet Kaunas taps Europos kultūros sostine, dabar jau tikrai žino visi. Bet kokia kaina?
Eilė man priminė dar ir prieš 11 metų Vilniuje įvykusias pirmąsias „Pride“ eitynes, kuriose su bendradarbiais nusprendėme dalyvauti būtent dėl to, kad miesto valdžia taip ilgai mindžikavo ir drovėjosi. Ar krovėsi politinius taškus. Visgi vieno dešimtadalio piliečių teisės nėra mažiau svarbios už likusių devynių dešimtadalių, ir tą tuomet įrodė teismas. Juk net ir „vienas procentas“, kaip save vadina dalis baikerių, turi absoliučią teisę į susirinkimus. Taigi tuomet „Vilnius Pride“ įvyko, nedidelė mūsų grupelė į Upės gatvę (aha, Gedimino prospektas ir tūkstančiai dalyvių radosi jau vėliau) buvo vežama autobusais, o žygiavome aptverti tvoromis. Protestavusiųjų prieš mus buvo daugiau. Nes jų ir yra daugiau. Ir į jų teises niekas nesikėsina.
„Su laiku“. Ar jaunimui pavyks sukurti LGBT+ draugišką kultūrą?“ – taip tiksliai pavadintas įvykis, subūręs keliasdešimt „gyvų“ klausytojų ir transliuotas net keliose žiniasklaidos priemonėse. Transliuotas ir jau aprašytas mano kolegų, kurie pasistengė atrinkti esmines dalyvių – tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedros Katedros docentė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė, „Kaunas Pride“ iniciatyvinės grupės narė Viktorija Kolbešnikova, publicistė, profesinių sąjungų konsultantė Emilija Švobaitė, Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius ir jau pristatytas M. Reinikis – citatas. Visgi renginys svarbus ne tik dėl blaivių minčių – ne tiek apie kultūrą, kiek apie demokratiją ir buvimą Europos dalimi – bet ir dėl savo įvykimo fakto.
Įvykyje susipynę keli aspektai, ir tas mazgas įrodo, kad pasiektas kritinis taškas – vienuolika metų vėliau nei Vilniuje ir dešimtimis vėliau nei JAV. Diskusija apie pamatinių žmogaus teisių vietą kultūroje nenuleista iš viršaus, neužsakyta – jaunimo festivalio „Per_kūnija“ programą sudarė tie, kuriems ji dedikuota. Tie, kurie auga kartu su Kaunu. Vadinasi, jaunoji karta mato ir girdi, kad realus gyvenimas ir realios gyvenimiškos problemos nesutampa su tuo, ką jie skaito ar regi deklaruojant viešai.
Scenos, kurioje vyko diskusija, fone vis šmėžavo geriausio kadro ieškojusi jaunavedžių porelė su fotografu.
Nesu tikra, ar renginio idėja radosi jau paskelbus apie planus organizuoti „Kaunas Pride“ eitynes ateinantį rugsėjį, ar iki tol, bet abi šios siužetinės linijos tiek žiniasklaidoje, tiek daugelio mintyse tapo vieniu. Iš pradžių nesuteiktas leidimas „Kaunas Pride“ dalyviams žygiuoti Kauno centre, tada – pasigirdo kalbos apie festivalio „Per_kūnija“ programos cenzūrą. Todėl kiek netikėtai prajuokino – ne mane vieną – D. Kolomyckio „idėja fiks“ – eitynes įtraukti į oficialią „Kaunas 2022“ programą. Nes kol kas tai tiesiog idėjinis sutapimas.
Čia pasigedau tvirtesnės, o gal drąsesnės kultūros sostinės atstovo M. Reinikio reakcijos – argumentai apie tai, kad atviri kvietimai partnerystėms jau pasibaigę, o finansai – padalinti, skambėjo biurokratiškai, juolab kad V. Kolbešnikova čia pat patikino, kad jos komandai labiau reikia teisių ir palaikymo. Susimąsčiau – kolegiškai suprantu M. Reinikį, atstovaujantį itin didelei komandai, ne privačiai iniciatyvai, o viešajai įstaigai, tačiau galbūt į tokį renginį deleguoti komunikacijos specialistą, o ne programos sudarytoją ar bet kurį kitą, su projektu esantį nuo pat pirmos dienos, nebuvo pats geriausias sprendimas?
Žinoma, taip pat verta padiskutuoti, ar dera moderatoriui diskusijoje, kurioje iš esmės visi atstovauja tai pačiai pozicijai, taip provokuoti dalyvį – pavyzdžiui, kviesti „išsiskalbti mundurą“, nors ne Šiuolaikinės sostinės programos kūrėjai ir vykdytojai tą mundurą dėvi. Ar būtinai išvardinti būsimus renginius, kuriuose bus ginamos žmogaus teisės. Na, juk akivaizdu, kad paminti jų niekas specialiai neplanuoja. Kaip ne kartą minėta, kultūros sostinės titulas teikiamas Europos Komisijos, ir europinės vertybės yra šio titulo pamatas. Vertybės, su kuriomis sutikome dar prieš 17 metų, stodami į ES, ir ne, tai nebuvo tik „popieriukas“. Tad rodėsi, jog atpirkimo ožys pasirinktas ne tas.
Ne kartą per tą kaitrią valandą Vienybės aikštėje teko išgirsti minčių apie tai, kad iš esmės nėra apie ką diskutuoti. Anot E. Švobaitės, jau vien dėl to, kad demokratijoje, kuri suponuoja, kad užtikrinamos visų piliečių teisės, tokių diskusijų tikslą suvokti sunku. Tuo tarpu V. Kolbešnikova teigė, kad diskutuoti galima tada, kai diskutantai yra lygiavertėse pozicijose, ko dabar nėra: „Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia būti LGBTQ+. Kol nesusitarsime dėl galimybės reikšti savo lytiškumą, tol nebus diskusijos.“ Išties bene dažniausiai internetinėje erdvėje regimas šūksnis – „Ko jie čia demonstruojasi“, ar kažkaip panašiai. Bet, ironijų ironija, scenos, kurioje vyko diskusija, fone vis šmėžavo geriausio kadro ieškojusi jaunavedžių porelė su fotografu.
Viena vertus, malonu buvo ilgajam savaitgaliui įsibėgėjant miesto centre matyti ne tik tuos, kurie diskusiją inicijavo ir kuriems asmeniškai ji aktuali, bet ir „tradicinės“, elitinės kultūros atstovus, o ir patį LR Kultūros ministrą Simoną Kairį. Tiesa, be kostiumo. Su akiniais nuo saulės. Susidomėjusį, ne tiesiog atsižymėjusį, jog buvo – nors tikrai neprivalėjo.
Kita vertus, pasigedau, kad ir kaip keistai tai skambėtų, alternatyvių nuomonių. Žinoma, džiugu, kad sceną įrėminusių apsaugos darbuotojų vaidmenys tuo ir baigėsi, nebuvo jokių provokacijų ar ekscesų. Visgi neapleidžia mintis – kur tie šimtai komentatorių, randančių laiko lieti neviltį ir pyktį po visais įrašais apie šį renginį, „Kaunas Pride“, „Kaunas 2022“ ambasadorius ir apskritai bet ką, kas vyksta šiek tiek ne taip, nei jų namuose? Galbūt visgi nedrąsu tai, kas prieštarauja ne tik žmogaus teisėms, bet ir etikos normoms, reikšti viešai? Hm… Gal tai reiškia, kad rugsėjo 4-ąją net apsieisime be provokacijų? Ne taip jau ir svarbu, kurioje gatvėje, nors, žinoma, norisi Laisvės alėjoje, kurios pavadinimas įkvepia ne mažiau, nei Vienybės aikštės, ir už kurios remontą mokėjome juk visi. O šią festivalio „Per_kūnija“ rėmuose vykusią diskusiją, nors nesukėlusią didesnių perversmų, galima pavadinti kritiniu tašku.
Nes mes esame visur. Kaip privilegijuotoji, privalau prisidėti pasakydama bent tiek.
