Kovo 14 d. (penktadienį), 18 val. galerija „Meno parkas“ kviečia į jaunųjų kūrėjų Lauros Matukonytės ir Emilijos Višinskaitės parodos „Užtrunka, kol pajuntame“ atidarymą.
Paroda „Užtrunka, kol pajuntame“ kviečia lėtu žvilgsniu tyrinėti aplinkoje sutinkamus kūnus, kaip jausmų tarpininkus, per medžiagas, formas ir sujungtas dalelių sistemas. Menininkės svarsto, kaip transformuojasi peršviečiamas popierius ir porolonas į sau neįprastą formą, apsinuogina ir kviečia į artimą santykį. Medžiagos metaforiškai prilyginamos bendrai vyraujančių patirčių ir jausmų sluoksniui: įtampai, nerimui, nuovargiui. Ši paralelė atsiskleidžia apgaulingais, nepatogiais ir peršviečiamais kūnais.
Erdvėje pasitinkančios popierinės skulptūros yra fikcija, specifinė „moters patirtis“ meninei praktikai įdarbinant buities elementus: kepimo popierių ir siuvimo mašiną. Laurą Matukonytę neramina nuolatinė šiuolaikinio žmogaus savęs cenzūra. Jausdama aplinkoje tvyrančią įtampą ji dekonstruoja įvaizdžio galią, sukurdama popierinius kūnus, kurie bando būti savimi, tikri. Subtilūs popieriaus sluoksniai išlaiko pažeidžiamas ir trapias struktūras, kurias stebint iš skirtingų rakursų, atsiveria įvairialypiškumas. Nuogumo konotacijomis apgaubiamos sklandančios formos primena utopinės architektūros ir neįgyvendinamų kostiumų junginius. Tarp karkaso ir paviršiaus atsiveria ertmės, užpildytos to, ką mes išgyvename.
Apnuoginama dirbtinė medžiaga – porolonas, sąveikaudamas su konstrukciniais elementais erdvėje tarp sienų ir grindų kviečia reflektuoti supantį komfortiškumą. Emilija Višinskaitė pasitelkdama poroloną – kaip dabartinės sintetiškumu grįstos aplinkos atspindį, nagrinėja šiuolaikybės būsenas: (ne)saugumą ir įtampą. Svarsto, kaip jis savo minkštumu kviečia prisiliesti, įdubti, bet kuria ir apgaulingą patogumo patirtį. Suveržiamos ir laisvai egzistuojančios formos virsta įtampos žymėmis, sugertos patirties pėdsakais. Pramonės įrašuose skelbiama – porolonas suteikia palaikymą ten, kur reikia, ir leidžia atsipalaiduoti bei pailsėti. Klastingas švelnumas gali kelti „nenatūralumo“ pojūtį mums to nejaučiant. Medžiaga dažniau sutinkama kaip paslėpta, vidinė daiktų konstrukcijos dalis, šįkart ji atveriama pažeidžiamumui, estetinio ir emocinio patogumo kriterijų tyrinėjimui.
Kūrybinės menininkių patirtys, sąveikaudamos tarpusavyje, erdvėje kuria įkūnytą kompoziciją. Medžiagų paviršiai rodos minkšti, švelnūs, kiti – šiurkštesni, nuolatinė galima jų transformacija kviečia stebėtoją žvilgsniu užtrukti ir pajusti nerimastingais jausmais persmelktų kūnų svorį. Skirtingų objektų idėjos per popieriaus ir porolono sluoksniškumą savaip priglunda, paliečia ir kalba.
Laura Matukonytė (g. 1984) – tarpdisciplininė kūrėja, šiuo metu studijuojanti šiuolaikinės skulptūros magistro programą Vilniaus dailės akademijoje, kurioje anksčiau įgijo kostiumo dizaino bakalauro laipsnį. Dirbdama dizaino srityje, savo meninėje praktikoje ji tyrinėja popieriaus galimybes formos kūrimui, nagrinėja šiuolaikinės visuomenės problemas – tapatumo vystymosi pažeidimus, priklausomybę nuo įvaizdžio, balanso siekį šių dienų gausoje. Nuo 2023 m. dalyvauja grupinėse parodose, tarp jų – „Sambūris“ Galaunių namuose bei „Juoda/Balta“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Drobė“.
Emilija Višinskaitė (g. 1998) – jaunosios kartos menininkė, Vilniaus dailės akademijoje įgijusi scenografijos bakalaurą toliau tęsia magistro studijas Skulptūros katedroje. Kūrybinė išraiška varijuoja tarp objekto, instaliacijų ir scenografijos kūrimo įvairiose erdvėse. Kūrybinėje praktikoje domina supančios aplinkos, industrinių medžiagų poveikio žmogaus būsenoms ir sintetiškumo temos. Šiuo metu dirba scenografijos ir edukacijos srityje.
Parodos kuratorė: Emilija Globytė
Parodos technikas: Joris Žebrauskas
Parodą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba.
Paroda veiks iki balandžio 13 dienos. Tuo pat metu galerijoje bus eksponuojama Aušros Kaziliūnaitės ir Alekso Andriuškevičiaus kūryba.
