Rūpintojėlis turi šį tą itin lietuviško, apibūdinančio ir mūsų būdą, ir praeitį: pastarųjų poros šimtų metų mūsų šalies istorija puikiai telpa į vienišo, susimąsčiusio ir chaoso išvarginto prisėdusio žmogaus atvaizdą. Nors panašius turi ir kitos tautos, mūsuose jis įsitvirtinęs kaip vienas esminių (religinių) simbolių, atpažįstamas tiek jauno, tiek seno. Kalbamės su Adolfu Teresiumi, rūpintojėlių (ir ne tik) sukūrusiu bene daugiausiai šalyje. Tautodailininku, skulptoriumi, mokytoju, o gal tiksliausia – dievdirbiu, aukščiausios prabos.
Nėra turbūt nieko labiau įkvepiančio nei kūrėjai, su kuriais bendraudamas nespėji gaudyt aistros išraiškų. Dar prieš važiuodamas pas pašnekovą, peržiūrinėdamas viešai prieinamas jo nuotraukas, matau: bendrausiu su žmogumi, iš kurio veido nedingsta šypsena.
Atvykus prie medžio darbais nusėto kiemo, būtent toks ir pasitinka: su reklamos verta šypsena, jaunatviškai guvus ir itin mandagus tvirtų rankų vyras. Jau eidamas pro duris suprantu, kad išvažiuodamas eilinį sykį svajosiu nebe rašyti, o mokytis pašnekovo amato.
Tik istorija ne tokia ir linksma
Nors netoli Kauno, Garliavoje, Adolfas gyvena jau tiek metų, kad kauniečiu vadintis tikrai gali, bet jo šaknys – Žemaitija, Kelmės rajonas. Pats menininkas sako, kad susiformavo jau čia: atvyko vedęs, dirbantis, bet kūrybiškai dar nerimtas. „Galvoju, kada aš surimtėsiu. Turbūt kai surimtėsiu – nebedirbsiu. Kol man dar įdomu, smalsumo genamas kuriu, žaidžiu. Ir taip jau 40 metų “, – pokalbį apie savo jaunystę pradeda tautodailininkas.
O jaunystė nebuvo lengva. Darau prielaidą, kad į Kauną dievdirbys atvyko studijuoti arba jau po paskyrimo, gal į kokį dailės kombinatą, tačiau klystu. Adolfas – savamokslis, kurio pasirinkimas kurti smarkiai susijęs su tuometinės blogio imperijos priespauda.
Pašnekovas yra ne tik įvairių kultūrinių apdovanojimų bei premijų laureatas. 2007 m. jis taip pat pripažintas laisvės kovų dalyviu. Jo biografijoje daug kūrinių, skirtų kitiems kovotojams, partizanams, rezistentams.
„Pirmiausia nebuvo meno, reikėdavo pataisyti, parestauruoti. Dalykus, kurių nenorėjoleisti tvarkyti, pavyzdžiui, koplytstulpius. Buvome užribyje. Žinojom, kad už kiekvieną veiklą tarkuos apačią. Ir tarkavo“, – pirmuosius medžio darbus prisimena A. Teresius.
Žmogus vs santvarka
„Ką tik po armijos, kokių 20 metų, pirmą kartą susidūriau. Buvo toks kryžius Lazdijų rajone, Šlavantuose, teko jį prižiūrėti, žinojom, kad griaus. Daug važinėdavome iš aistros. Vieną dieną atvykę pažiūrėti radom tik pusę“, – surimtėjęs prisimena.
Vienas dalykas vedė prie kito ir galiausiai pašnekovas su draugais buvo saugumiečių suspardyti, riešus papuošė antrankiai, o prie karštos kaktos buvo prispaustas šaltas ginklo vamzdis. Situaciją palengvino tai, kad kartu su jais buvo kunigas.
„Buvo aštru, bet tuo tikrai nebaigėme. Adrenalinas? Ne. To reikėjo šaliai. Per visą Lietuvą drįstančius taip elgtis tikriausiai būtume suskaičiavę ant rankų pirštų. Vėliau buvo kratos, sulaikymai. Dėl to ir universiteto neragavau, amato nesimokiau“, – tęsia Adolfas.
Idėjų šaknys – bažnyčioje
Ne paslaptis, kad dievdirbys prisidėjo ir prie nelegalios, katalikiškos, lietuviškos spaudos platinimo. Savo įtakas menininkas jau ne sykį minėjo įvairiuose interviu, bet pabrėžia, kad gyvenime svarbiausi buvo du žmonės. Vieno iš jų paveikslėlis mus pasitinka tik įžengus į dirbtuves: „Tėvas Stanislovas, vienas reikšmingiausių žmonių mano gyvenime. Su juo supažindino kitas ne mažiau man svarbus žmogus, Jurgos Šeduikytės tėvas, vargonininkas Alvydas Šeduikis.“
Vėlyvuoju sovietmečiu lietuviškumo idėjos per bažnyčią sklido itin stipriai. Sekuliarius tautinius judėjimus, pasak pašnekovo, tarnybos greit susekdavo, išardydavo. Nors oficialiai sovietai engė religijas, tačiau drauge jų kažkiek ir prisibijojo, mažiau kišdavo nagus.
Bažnyčios struktūra buvo naudinga. Per jos tinklus vyko bendravimas visoje Lietuvoje. Buvo kunigų, kurie nebijojo: ir priešinosi, ir priimdavo jaunus, norinčius priešintis. Tai padėjo šiek tiek, prisidengti, pasislėpti.
„Tėvelis (Stanislovas) sakydavo: išplėšti ten koplytstulpiai, padaryk man tokius šventuosius, tokių matmenų, atkursim. Aš padarau, paduodu. Kažkas tada juos užkelia. Buvo konspiracija. Kai kuriuos bendrininkus sužinojau tik po keliasdešimties metų. Taip buvo paprasčiau.“
Meistrystė peraugo į meną
„Pati pradžia mano ir buvo koplytstulpiai. Turbūt todėl ir dabar tą religinę tematiką labai gerai suprantu, tęsiu ją jau kaip menininkas. Dažnai klausia, kodėl nedarau kokių nykštukų, suoliukų. Bet kad nenoriu, ir būtų netikra“, – sako pašnekovas.
Adolfo Teresiaus kūrinių turi ir Lietuvos nacionalinis muziejus: keliolika nupirko per keturis kartus. Visų drožinių autorius neskaičiavęs, bet sako, kad tikrai bus tūkstančiai. Surengė daugiau nei 50 personalinių parodų, virš 100 kolektyvinių.
„Pasirinkau gan ilgaamžę medžiagą: duonkepiai irgi menininkai, tačiau jų medžiaga pasmerkta greitam suvartojimui. Medis irgi sunyks, bet spės pradžiuginti ilgiau. Medis, jis toks… tikras. Daryčiau akmeninius, voliotųsi čia per istoriją“, – juokauja dievdirbys.
Menininkas neslepia, kad dabar užsakymų netrūksta: bene metų eilė norinčių. Kūrybinių stovyklų jau nebespėja lankyti, tenka atsisakyti. Pats iniciatyvos neberodo, nesireklamuoja, galerijose darbų neparduoda. Būna čia, savo namuose.
Pasklidę plačiai
Turėti rūpintojėlį namuose – ir šiuolaikinių tautiečių siekis. Pašnekovo „baibokai“, kaip jis vadina, pasklidę gan plačiai.
„Buvo mano paroda Ermitaže – Murmanske padariau katalikų bažnyčiai altorių, pastebėjo kažkas iš Sankt Peterburgo, pakvietė. Man, kaip kukliam menininkui, eksponuotis viename žymiausių pasaulio muziejų buvo įspūdinga. Dabar jau, be abejo, kitokia situacija.“
Įsimintiniausio darbo Adolfas neišskiria. Pašnekovas kuklinasi, neprisipažįsta, bet, kaip suprantu, jo darbų turi net popiežiai: tiek Pranciškus, tiek Benediktas XVI. Drožiniai su V. Adamkumi keliavo ir į UNESCO būstinę, kryždirbystę įtraukus į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
„Aš netiražuoju, bet dirbu gan greitai. Einu, sėduosi prie darbastalio ir kaskart kaip prie tuščio lapo. Kiekvienas tas medžio gabalėlis vis kitoks. Bet kol yra vidinė aistra, tol yra ir energijos smulkmenoms. Naujiems atradimams, bandymams“, – tęsia tautodailininkas.
Adolfas neslepia, kad nebuvo lengva. Bene visą gyvenimą, kad užsidirbtų, tekdavo imtis papildomų darbų. Daug jėgų atidavė jaunosios kartos ugdymui: mokyklose praleido bent keliolika metų, buvo labai mėgstamas mokinių.
Tradicijos irgi keičiasi, bet išlieka
Dabar vieną koplytstulpį daro vienas kryždirbys. Ir stiebą, ir namelį, ir skulptūras, dažnas net viršūnėles pats nusikala. Seniau koplytstulpį užsakydavo pas vieną meistrą, dievukus droždavo kiti, o viršūnes kaldavo kaimo kalvis – būdavo bendras kelių autorių kūrinys.
Išlikusių dievdirbystės pavyzdžių turime iš XVIII a. Pats kūrėjas žvelgia dar toliau: tikriausiai pirmosios tradicijos atsirado su Lietuvos krikštu, pagoniškų skulptūrų neturėjome. Tik gaila, kad senus susidėvėjusius dievukus, maldaknyges ir t. t. ilgai buvo įprasta sudeginti.
Sakralinių temų medžio drožyba nėra tik Lietuvai būdingas reiškinys, tačiau tautodailininkas pastebi: mūsų išskirtinis bruožas yra gausa. Niekur pasaulyje tiek dievdirbystės nepamatysi. Ypač išsiskiria Žemaitija – čia šedevrais gali nustebinti vos ne kiekvienas rimtesnis posūkis.
Tai aiškinama katalikybe: „Protestantiškuose kraštuose to nėra. O visai įprasta Italijoje, Lenkijoje ir pas mus. Kiti tai galbūt laikė stabmeldyste, tačiau tai netiesa.“
Ar Žemaitijos drožiniai skiriasi nuo kitų regionų? „Pagreitėjus keliavimui, migracijai, išskirtiniai bruožai susiniveliavo, bet dar pastebimi. Audiniuose tradicijos turbūt šiuo metu matomos labiau“, – apie Lietuvos regionų skirtumus pasakoja tautodailininkas.
Na, o dėl ateities A. Teresius ramus – nerimauti nėra ko. Ypač džiaugiasi savo dabartiniu mokiniu Marijonu, su kuriuo gražiai sutaria: dažnai net vakarais susiskambina pasitarti, kaip ką išdrožti.
