Per pastaruosius keletą metų aplankiau išties daug įspūdingų Kauno pastatų. Nuo aname numeryje aprašyto garsaus architekto Edmundo Alfonso Fryko suprojektuoto namo Gedimino gatvėje iki administracinio „Pienocentro“ pastato ar Kauno centrinio pašto. Bet galvoje vis kirbėjo mintis: ar kada paklaidžiosiu Maironio gatvę puošiančio Lietuvos banko koridoriais?
Ir man pasisekė – šiais metais šimtmetį minintis Lietuvos bankas visuomenei atvėrė unikalius istorinius Kauno rūmus. Įspūdinga neoklasicizmo architektūra, buvusio ministro pirmininko Augustino Voldemaro apartamentai, Lietuvos banko Pinigų muziejaus ekspozicija ir laikinai čia įsikūrusi menininkės Yoko Ono instaliacija „Ex It“. Visa tai – tik menka dalis to, ką susitikimo metu man aprodė Pinigų muziejaus specialistė Rūta Kupraitienė.
Vos pravėrus stambias Lietuvos banko duris, apėmė keistas didingumo jausmas. Iškart susimąsčiau apie tai, kaip prieš šimtą metų jautėsi tas pačias duris pravėręs valstietis, atvykęs čia išsikeisti keleto banknotų. Kiekviename pastato kampe matyti tiek daug unikalių detalių, kad net atrodė nebeaišku, kur dėti akis, nuo ko pradėti.
„Šie rūmai – patys pirmieji savi Lietuvos banko namai, lito namai. Jie buvo Lietuvos aukštuomenės pasididžiavimas. Vienai visuomenės daliai jis badė akis, o kita dalis džiaugėsi ir teigė, kad Kaunas, kaip laikinoji sostinė, privalo turėti tokius rūmus“, – prie durų mane pasitikusi pasakojo Rūta.
Ir iš tiesų privalėjo. Kaunas, būdamas carinės Rusijos sudėtyje, dar XX amžiaus pradžioje buvo išties nedidelis miestas, tad tapęs laikinąja sostine susidūrė su išdidžių ir reprezentatyvių pastatų trūkumu. „Lietuvos bankas įkurtas 1922 metais, o šio pastato tuo metu dar nebuvo. Laikinai glaudėsi carinės Rusijos valstybinio banko Kauno skyriaus pastate, tačiau Vyriausybė nesutiko perduoti ar perleisti tų patalpų, tad buvo nuspręsta organizuoti savo pastato statybą. Konkursas pastatui buvo tarptautinis – dalyvavo architektų iš Vokietijos ir Prancūzijos. Tiesa, pirmąją premiją ir laimėjo architektas iš Paryžiaus, tačiau jo pavardė nėra žinoma. Jo suprojektuotas pastatas buvo labai modernus, sudėtingas ir brangus, todėl nuspręsta projektą iš dalies pakoreguoti. Čia darbo ėmėsi konkurso komisijos pirmininkas architektas Mykolas Songaila“, – pasakojo Pinigų muziejaus specialistė.
Lietuvos banko statybų startas – 1925 m., o jau 1928 m. gruodį čia pradėta ir bankinė veikla. Įsivaizduokite, užteko trejų su puse metų pastatyti ir įrengti tokiems didingiems rūmams. Sakoma, kad to meto Lietuvoje šis pastatas neabejotinai buvo vienas gražiausių – nei vienas Kauno statinys jam neprilygo. Kaip Rūta minėjo, niekas neprilygo nei naudotomis medžiagomis, nei technologijomis, nei meno kūriniais: „Tiesą sakant, Lietuvos bankas nenusileido net ir tiems pasaulio finansų pastatams, kurie stovėjo Londone, Amsterdame ar Niujorke. Jis tapo pavyzdžiu, kaip tuo metu buvo suvokiamas grožis. Naudotos prabangios statybinės medžiagos, dirbtinis ir natūralus marmuras, granitas ir net 137 kilnojamosios vertybės: sietynai, paveikslai ir įvairiausi baldai. Krištolinių sietynų tuo metu Lietuvoje niekas net negamino, nebent importavo. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad šiame pastate iki šiol viskas išliko autentiška, net ir po restauracijos.“
Vienu geriausių neoklasicizmo stiliaus pavyzdžių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje tapę rūmai mane ir toliau stebina. Didžiulė stačiakampė salė, į kurią įžengus iškart apėmė ramybė, iki šiol skirta klientams. Dabar čia veikia vos du langeliai, o tarpukariu, kai Lietuvos bankas teikė komercinio banko paslaugas, veikė net 24. „Ši salė visada buvo pilna žmonių. Jie čia atvykdavo atlikti įvairiausių bankinių operacijų. Ir ne tik iš Kauno, bet ir iš rajonų, aplinkinių kaimų. Pasidėti pinigų, galbūt pasiimti ar pasikeisti. Buvo nuomojami ir individualūs seifai – po pagrindine sale ir dabar yra saugyklos, kuriose seniau būdavo galima laikyti kokias nors vertybes. Dabar Lietuvos bankas teikia tik centrinio banko paslaugas: neribotą laiką galima pasikeisti litus į eurus, pasmulkinti ar pasistambinti pinigus, įsigyti kolekcinę monetą.
Tiesa, jeigu dabar čia nebūtų Yoko Ono instaliacijos „Ex It“, įžengus į pagrindinę salę banko lankytojus pasitiktų masyvūs ir prabangūs suolai. Ryte – dar ir bufetas, kasdien veikdavęs tris ar keturias valandas. Eilės būdavo ilgos, klientų daug, tad belaukiant būdavo galima įsigyti spurgą, atsigerti kavos ar arbatos“, – pasakojo Pinigų muziejaus darbuotoja.
Lietuvos banką puošia ir itin daug paveikslų. Užlipus laiptais į antrąjį aukštą, jie lydi kiekviename žingsnyje: „Mes turime tokią „mažojo Luvro“ etiketę – pastate daug garsių dailininkų paveikslų. Pirmieji bankininkai labai vertino meną – tuo metu taip buvo formuojamas įvaizdis, pasirodoma klientui.“. Antrasis aukštas taip pat buvo atviras žmonėms, tad visi galėdavo pasigrožėti paveikslais. Laukdami, kol bus pakviesti į bankininko kabinetą, lankytojai apžiūrėdavo parodą – gal ir nebloga priežastis apsilankyti banke?
Šalia kabinetų – autentiška banko tarybos ir valdybos posėdžių salė: „Ji pagal paskirtį naudojama ir dabar. Vyksta susirinkimai ar kokie mokymai. Dažnai lektoriai sako, kad tokioje prabangioje aplinkoje mokymų dar nėra tekę vesti. Baldai – autentiški, pagaminti Klaipėdos baldų fabrike. 12 mažesnių krėslų ir du išskirtiniai, gaminti pagal užsakymą, su Lietuvos banko bronzinėmis plokštelėmis ant kėdžių. Šios dvi kėdės būdavo skiriamos vadovams, Vladui Jurgučiui, direktoriui ar prezidentui“, – aprodydama kvapą gniaužiančio grožio erdvę, pasakojo Rūta.
Oho. Tiek ir teištariau įžengusi į Lietuvos banko valdytojo Vlado Jurgučio kabinetą, kuris taip pat yra antrajame aukšte. Tuo metu itin populiarios detalės architektūroje buvo išgaubtos sienos ir langai, marmurinės palangės, ąžuoliniai langai. Visos minėtos detalės ir dar didesnė mano pačios nuostaba atsikartojo ir trečiajame aukšte įrengtame tuometinio ministro pirmininko Augustino Voldemaro darbo kambaryje, iš kurio atsiveria Donelaičio ir Maironio gatvės. „Trečiojo, atikinio, aukšto kampinėje dalyje iš Maironio pusės buvo įrengtas ir A. Voldemaro darbo kabinetas. Jis yra elipsės formos, su 8 metrų aukščio kupolu, puoštu kesonais ir rozetėmis. Atkreipkite dėmesį ir į duris – kiekvienos labai gražiai apipavidalintos, autentiškos. Neslėpsiu, buvo truputį baugu, kad po renovacijos visas šis grožis prapuls, tačiau remontas buvo labai griežtai prižiūrimas komisijos. Siekta, kad liktų tikrosios spalvos ir formos“, – pasakojo pastatą puikiai pažįstanti Rūta.
Įdomu ir tai, kad šie rūmai susiję ne tik su Lietuvos banko istorija, bet ir su politika. Pašnekovė minėjo, kad tuometinis ministras pirmininkas A. Voldemaras, kuris buvo gana ryški tarpukario politikos žvaigždė, čia ne tik turėjo savo kabinetą, bet ir buvo apgyvendintas. „Statant modernius pastatus buvo galvojama ir apie papildomus patogumus – dėl to Lietuvos banko trečiajame aukšte ir apgyvendintas Voldemaras. Jis gyveno aštuonių kambarių bute su prieškambariu, biblioteka, oficialių priėmimų patalpomis, atskiru paradiniu įėjimu, liftu ir atsarginiais laiptais. Į butą buvo galima patekti pro metalines bei medines duris, kurios apsaugo ne tik nuo garso, bet ir nuo gaisro. Turbūt svarbu paminėti ir tai, kad pastate įmontuotas liftas buvo apskritai vienas pirmųjų Kaune.
Prieštaringai vertintas ministras pirmininkas 1929 m. rudenį buvo atleistas iš pareigų ir turėjo palikti šį butą, tačiau kraustytis nenorėjo – teko įsikišti policijai. To meto laikraščiai rašė, kad jį iškeldinti pavyko tik po metų, vėliau jis pogrindyje rengė valstybinį perversmą. Bet tai jau kita, nors ne mažiau įdomi, istorija.
Be įspūdingo grožio A. Voldemaro buto, trečiajame aukšte buvo ir svečiams skirtų reprezentacinių patalpų. Čia rinkdavosi Lietuvos aukštuomenė, miesto grietinėlė, vykdavo įvairiausi vakarėliai. Svečius sutikdavo balkonėlyje ar orkestrinėje gyvai muziką atliekantys muzikantai: „Vakarėlių muzikantai iš koridoriaus pusės pakildavo laiptais į viršų ir atlikdavo muzikinius kūrinius, tad gyva muzika ten skambėdavo nuolatos. Akį traukdavo Petro Kalpoko ir Vlado Didžioko plastinis bei tapybinis dekoras, puošnūs šviestuvai, sietynai, įvairiausių stilių baldai, iš kurių ne vienas dabar pripažintas kultūros paveldu“, – pasakojo Rūta.
Pati paskutinė turo po Lietuvos banką stotelė, kaip pridera, ramiausioje pastato patalpoje – bibliotekoje, kurioje iki šiandienos išliko autentiškas ąžuolinių sieninių spintų komplektas, apgaubęs beveik visą kambarį. Pilną įspūdį sutrikdė tik tai, kad knygų lentynos šiuo metu pustuštės: „Voldemaro bibliotekos knygų nebeturime. Jį iškeldinus, knygos buvo išvežtos, nežinome, koks jų likimas. Jis buvo išties labai išsilavinęs žmogus, turėjo labai gerą atmintį, iškalbą, mokėjo net šešias užsienio kalbas – manoma, kad šioje bibliotekoje laikė net apie 15 tūkstančių knygų.
Išmontuoti ar ką nors pakeisti čia turbūt nelabai įmanoma – kol stovės šis pastatas, tol čia ir bus biblioteka. Ką pavyko padaryti – restauruoti tikrąją spintų natūralaus medžio spalvą, kuri sovietiniais laikais buvo uždažyta juodai. Net džiaugiasi širdis dėl atgaivintų tikrųjų spalvų“, – prisipažino pašnekovė.
–
Lietuvos bankas veiklą pradėjo 1922 m. spalio 2 d. Šiemet iki pat šios datos Kauno rūmuose vyks ne tik ekskursijos, bet ir parodos, konferencijos, atvirų durų diena, bus išleistos šiai progai įamžinti skirtos kolekcinės monetos.
Užsisakyti ekskursiją galite Lietuvos banko Pinigų muziejaus interneto svetainėje. Pasivaikščiojimai – nuo antradienio iki penktadienio, lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Visos ekskursijos nemokamos.
„Kaunas 2022“ programos dalis, Yoko Ono instaliacija „Ex It“, kurios organizatorius – Šiuolaikinio meno centras, veiks iki rugsėjo 11 d. Aplankyti ją galite Lietuvos banko darbo laiku (pirmadieniais–trečiadieniais nuo 8.30 iki 15.30 val., ketvirtadieniais iki 18 val., penktadieniais – iki 14.30 val.).
