Antrasis Romoje gimusio Massimiliano Fukso vardas yra Vytautas. Tarpukariu jo tėvas, litvakas, į Italijos sostinę iš Kauno išvyko studijuoti medicinos – atrodo, pasirinkimas buvo lemtingas. Pirmąkart tėvo – beje, mirusio prieš pusšimtį metų – gimtinėje garsus architektas apsilankė prieš keliolika metų.
M. Fuksas taip pat ne kartą viešėjo Vilniuje, sostinėje projektavo. Tiesa, tos idėjos liko brėžiniuose. Su žmona Doriana jau daugelį metų visame pasaulyje – Izraelyje, Prancūzijoje, Kinijoje, Gruzijoje, JAV, Australijoje – ryškius ir drąsius pėdsakus (net ne pėdsakus, o pareiškimus!) paliekantis M. Fuksas apie Kauną mielai kalba ir dabar. Nors mums buvo įdomiau tai, kaip jis „konstruoja“ savo profesiją. Dar įdomiau būtų stebėti, kaip architektas įgyvendina savo idėjas tėvo mieste.
Ar architektas privalo būti futuristas? O gal svarbiau būti istoriku?
Žinoma, architekto profesija negalima be vaizduotės – ji paremta ateities numatymu ta prasme, kad turi matyti pasaulio, kuriame norisi gyventi, viziją. Man labai patinka ir architektūros istorija – tiesą sakant, negalėjau netapti ir istoriku, nes gyvenu ir dirbu Romoje. Čia kitaip neįmanoma.
Jūsų projektuoti pastatai kyla visame pasaulyje – ar tai reiškia, kad nuolat keliaujate?
Su Doriana esame užkietėję keliautojai. Man svarbu pažinti miestą, kitaip projekto baigti negaliu. Visus pasaulio kampelius, kuriuose stovi mūsų projektuoti statiniai, gerai pažinojau iki darbų pabaigos.
O kaip renkatės su kuo dirbi? Matyt, pasiūlymų imtis vieno ar kito darbo sulaukiate kasdien?
Šiais klausimais rūpinasi atskiras mūsų biuro skyrius – jo darbuotojai ieško naujų projektų ir konkursų. Žinoma, svarbu etiniai klausimai, be to, turiu sutarti su klientu. Maloniausia tuomet, kai sutinki užsakovą, su kuriuo turi bendrą viziją.
Beje, kaip pasirenkate darbuotojus? Ko tikitės iš jauno architekto?
Viskas priklauso nuo konkretaus projekto. Mūsų komanda apskritai itin tarptautiška. Svarbiausia, kad žmogus norėtų mokytis ir būtų linkęs diskutuoti net apie tai, ką jau išmano.
Kaip jums sekasi dirbti su paveldu? Juk dažnai tai labai brangu – tiek vykdantiems projektą, tiek pastatų savininkams.
Archeologija – neįtikėtinas malonumas. Kartą, įsigiję pastatą netoli mūsų studijos Romoje, ėmėme kasinėti ir atradome – ko tik neradome! – terminių vonių, parduotuvių… Nusprendėme nieko neliesti. Kai tik turiu galimybę, stengiuosi išsaugoti tai, kas buvo iki šiol. Manau, tai turėtų būti kiekvieno urbanisto pareiga.
Miestiečiai, išgirdę apie naujas didelio masto statybas, neretai išsigąsta ir bando prieštarauti. Kaip siūlytumėte tai spręsti?
Manau, padeda pažintis su architektūros ir urbanistikos mokslais – nebūtina labiau mėgti modernios architektūros nei paveldo, bet tikrai galima įvertinti ir tai, ką paveldėjome, ir tai, ką gero galime turėti ateityje.
Ruošiant paraišką Europos kultūros sostinės projektui Kaunui parinktas šūkis „(Con)temporary capital“. Ką apie jį manote, ar pritariate siekiui atsispirti nuo tarpukario?
Kodėl gi ne? Tarpukario patirtis ir palikimas Kaune itin vertingi. Šūkis man ledžia suprasti, kad norite ir toliau tuo didžiuotis, bet kartu būti šiuolaikiški vykdydami naujas iniciatyvas.
Galbūt esate turėjęs vizijų apie Kauno, kaip miesto, patobulinimą? Ar yra kas nors konkretaus, ką norėtumėte pakeisti?
Ne, Kaune tikrai nieko nekeisčiau.
Bilbao turi Guggenheimo muziejų, Sidnėjus – operą, Vilnius ir Berlynas – TV bokštus. Kas galėtų būti architektūrinis Kauno simbolis?
Jūsų išvardyti objektai – architektūriniai moderniųjų laikų simboliai. Todėl manau, kad moderniosios Kauno architektūros simbolis galėtų būti monumentas Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti IX-ame forte, kurio autorius – Alfonsas Vincentas Ambraziūnas.
