2026-ieji metai yra ypatingi Maironio lietuvių literatūros muziejui – šių metų vasarą švęs savo 90-ąjį jubiliejų! Šventei artinantis institucijos istorija rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ dalinasi muziejaus ekskursijų vadovas Tadas Jakubauskas.
Maironio gyvenimui ir lietuvių literatūros istorijai skirtas muziejus įkurtas tarpukariu – 1936 m. Tuo metu jis buvo žinomas kaip Maironio memorialinis muziejus. Dabartinį pavadinimą muziejus įgavo tik 1989 m. Per visą XX a. muziejaus vardas ne kartą keitėsi, ne visos patalpos pastate, kuriame Maironio lietuvių literatūros muziejus yra įsikūręs, buvo naudojamos muziejaus reikmėms. Nepaisant visų XX a. negandų, muziejaus darbas nesustojo ir sėkmingai tęsiasi iki pat šių dienų.
Dabartinę muziejaus vietą lėmė Maironio sprendimas įsigyti rūmus Rotušės aikštės pietvakariniame kampe. Pastatas dar žinomas kaip Siručio rūmai, kadangi XVIII a. viduryje jį kaip savo rezidenciją čia pasistatė tuometinis Kauno seniūnas Simonas Sirutis. Tuometiniai donaciniai aktai, inventorizacijos, teismo protokolai liudija, kad iš žemaitijos bajorų kilęs turtingas dvarininkas, Kauno seniūnas, vėliau Vitebsko kaštelionas Simonas Sirutis buvo tikrasis pastato statytojas ir pirmasis šeimininkas.
Po Siručio mirties rūmų savininkai ir paskirtis ne kartą keitėsi. Čia buvo grafų Chrapovickių rezidencija, prieš Napoleoną kariavusių rusų ligoninė, carinės Rusijos karo lauko teismas, kalėjimas 1863–1864 m. sukilimo dalyviams, kareivinės, kol galiausiai 1909 m. Siručio rūmus įsigijo Jonas Mačiulis-Maironis. Tuo metu poetas grįžo į Kauną po 15 metų praleistų dirbant Peterburge, nes buvo pakviestas eiti kunigų seminarijos rektoriaus pareigas.
Siručio rūmus Maironis įsigijo ne tik todėl, kad jie arti kunigų seminarijos. Pirkti būtent šį pastatą patarė vienas iš seminarijos profesorių – Povilas Januševičius. Viena vertus, jis norėjo sulietuvinti Rotušės aikštę ir pagrįstai tikėjosi, kad lietuvių poetas Maironis prisidės prie tokios iniciatyvos. Antra vertus, Siručio rūmai XX a. pradžioje buvo labai apleisti, jie gadino tiek Kauno senamiesčio, tiek greta įsikūrusios kunigų seminarijos įvaizdį, tad P. Januševičius vylėsi, kad atsakingas šeimininkas pasirūpins pastato remontu. Įdomu, kad šiandien Povilas Januševičius yra palaidotas visai netoli muziejaus – priešingame Rotušės aikštės kampe, Kauno šv. Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos šiaurinio fasado pusėje.
Dar prieš mirtį Maironis žinojo, kad ateityje bus įkurtas jam skirtas muziejus. Savo testamente, parašytame 1927 m., poetas išsakė nurodymus, susijusius su būsimojo muziejaus vieta ir pirmuoju direktoriumi. Gali atrodyti keista, tačiau poetas nenorėjo, kad jam skirtas muziejus įsikurtų Siručio rūmuose, kuriuose jis praleido du paskutinius gyvenimo dešimtmečius. Dar 1922 m. visą pastatą jis buvo perleidęs kunigų seminarijai. Po to Maironis mokėjo simbolinę nuomą, nors visada buvo laikomas de facto šeimininku.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje prelatas jau buvo pasistatęs kitus namus. Jų dabartinis adresas – Amerikos lietuvių g. 9, Aleksotas. Testamente Maironis išreiškė valią, kad būtent šiame pastate būtų įkurtas jo vardo muziejus. Tačiau poeto valią vykdęs seminarijos rektorius Pranas Penkauskas ir kiti įgaliotiniai turėjo priežasčių tokią viziją keisti. Visų pirma, pastate Aleksote buvo per mažai vietos, ten netilpo visi Maironiui priklausę daiktai ir baldai, jo gyvenimą menantys eksponatai. Antra – Maironis šiuose namuose niekada negyveno, juose nebuvo „maironiškos dvasios“, todėl galiausiai muziejų buvo nuspręsta įkurti Siručio rūmuose. Pastate Aleksote 1950 m. įsikūrė vaikų darželis „Dvarelis“, kuris veikia iki šiol.
Testamente Maironis taip pat buvo nurodęs, koks žmogus turėtų eiti būsimojo muziejaus direktoriaus pareigas. Poeto pageidavimu šis asmuo turėjo būti išrinktas švietimo ministro ir pasižymėti prideramais bruožais arba, kaip rašė poetas, turi būti „doras ir rimtas, ypač literatas“. Šį Maironio pageidavimą įgyvendinti pavyko. Pirmuoju muziejaus direktoriumi ilgainiui tapo poetas Bernardas Brazdžionis. Nors muziejus buvo įkurtas 1936 m. B. Brazdžionis dirbti pradėjo tik 1940 m.
Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d., tačiau tuomet Siručio rūmuose veikė Maironio gyvenimo metu įsikūrusios lietuviškos kultūrinės organizacijos: žurnalo „Garnys“ redakcija, „Sakalo“ leidykla. 1935 m. tame pačiame pastate įsikūrė ir tais metais įsteigtas Tautosakos archyvas, kuriam vadovavo vienas žymiausių Lietuvos tautosakininkų, istorijos daktaras Jonas Balys. Šiam žmogui taip pat buvo patikėtas būsimojo muziejaus įkūrimas.
Jonas Balys, Maironį pakeitęs Kauno kunigų seminarijos rektorius Pranas Penkauskas, poeto sesuo Marcelė Mačiulytė ir muziejininkas Paulius Galaunė buvo pagrindiniai keturi muziejaus įkūrimo iniciatoriai. Minint ketvirtąsias tautos dainiaus mirties metines, 1936 m. birželio 28 d., Maironio namuose atidarytas Maironio memorialiniu muziejumi. Atidarymo metu kalbas sakė Pranas Penkauskas ir švietimo ministrą atstovavęs Kultūros reikalų departamento direktorius dr. Antanas Juška. Muziejaus atidaryme dalyvavo kultūros, mokslo, visuomenės veikėjai, Bažnyčios atstovai, poeto giminės.
Pirmiausia lankytojams buvo atidaryti trys Maironio buto memorialiniai kambariai. 1940 m., muziejaus vedėjo pareigas pradėjus eiti B. Brazdžioniui, lankytojai galėjo pamatyti jau penkis Maironio buto kambarius, o muziejaus pavadinimas buvo pakeistas – iki 1944 m. įstaiga vadinosi Maironio literatūriniu muziejumi.
Be abejonės, muziejaus darbą smarkiai veikė tiek sovietinė, tiek nacistinė okupacijos. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, B. Brazdžionis turėjo, kaip daugelis tuometinių lietuvių inteligentų, palikti Lietuvą, siekiant išvengti tremties. Kaip tik tokios lemties neišvengė Brazdžionį pakeitęs jo sekretorius ir žurnalistas Steponas Lipnius. Įsitvirtinus naujai valdžiai, muziejus atiteko Lietuvos mokslų akademijai, o nuo 1955 m. iki dabar jis priklauso Kultūros ministerijai.
Besikeičiant valdžioms, muziejui vadovavo patriotiškai nusiteikę žmonės, visais būdais siekdami išsaugoti Maironio atminimą, puoselėti lietuvišką žodį, net kai istorinės aplinkybės vertė ieškoti kompromiso su okupacinės valdžios primestomis prievolėmis. Pavyzdžiui, 1955 m. iš muziejaus pavadinimo pašalintas Maironio vardas, o pati įstaiga XX a. antrojoje pusėje ne kartą buvo laikinai uždaryta remontui, siekiant ją pritaikyti prie sovietinės ideologijos. Nepaisant to, aštuntajame dešimtmetyje visos pastato patalpos atiteko muziejui, o 1977 m. prieš Siručio rūmus buvo pastatyta Gedimino Jokūbonio skulptūra „Maironis“.
Atsikraustęs į Rotušės aikštę Maironis prikėlė tuo metu merdėjusius Siručio rūmus naujam kultūriniam gyvenimui, kuris tęsiasi jau 90 metų. Muziejuje vedamos ekskursijos, edukacijos, čia rengiami knygų pristatymai, moksleivių konkursai, literatūros vakarai, konferencijos, kiekvienais metais organizuojamas Poezijos pavasario vakaras. Per muziejaus veiklą tęsiamas Maironio gyvenimo metu pradėtas darbas ir juo pasiektos pergalės. Maironio lietuvių literatūros muziejus nesiliauja puoselėti lietuvišką žodį, naujoms kartoms bei užsienio auditorijoms pristato lietuvių literatūrą, jos savitumą, istoriją…
