Kai prieš keletą metų iš Simono Jurkevičiaus ėmiau interviu apie gidavimą, žinojau, kad ateis laikas ir pokalbiui apie „Luctus“. Turėjo to laiko šiek tiek nutekėti, bet prisiekiu, kad dar iki M.A.M.A. su žurnalo kolegomis buvome aptarę, kad šį balandį skirsime metalui.
„Vingiu Dubingiu“ aludėje vėlyvą kovo vakarą susėdome trise – aš, Simonas ir Darius Laurinavičius, visų vadinamas Šatru. Prieš skaitydami toliau, įsijunkite „Luctus“ muzikos – nuodugniai apie patį black metal skambesį nekalbėjome, bet geriausia viską išgirsti patiems. Aš pradėčiau nuo kūrinio „Audra slenka virš miesto“ iš albumo „Stotis“.
Nors „Luctus“ save vadina Kauno black metal brigada, lygiai pusė grupės narių – Dovydas Auglys ir Mileinas B. Schulze – gyvena sostinėje, kur visi ir repetuoja. Santykis su urbanistine aplinka – viena šio pokalbio ašių. Kita – ištikimybė savo idealams. Bet žinau, kad daugeliui smalsu išgirsti – kam eiti į muzikos apdovanojimus, jei laimėjęs statulėlę iškeli vidurinį pirštą „pasipuošusiems lavonams“? Ir ar tai, kad „Luctus“ linksniuojami portaluose, – siekiamybė?
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. balandžio numeryje „Metalas“)
Darius mano, kad viskas su tuo įvykiu ir dėmesiu po jo yra gerai: „Kai asociacija M.A.M.A. paskelbė, kad randasi metalo nominacija, mums pasirodė natūralu atsirasti toje virtuvėje. Jaustumėmės blogai, jei iš savęs, kaip scenos atstovai, nieko nepridėtume ir teliktų jausti svetimą gėdą, kad viskas ir vėl blogai.“ Simonas tikslina – dar blogiau būtų buvę leisti įsigalėti neteisingam stereotipui apie tai, koks yra šiandienos Lietuvos metalas – neva jis korektiškas, patogus, prieinamas, – toks įvaizdis būtų tikrų tikriausias pralaimėjimas.
„Vis su nuoskauda pakalbame, kad aplinkinėse šalyse metalo muzika yra kultūrinis, meninis reiškinys – kol ir Lietuvoje tai taps paveldu, reikės dar porą vidurinių pirštų tiesioginiame eteryje parodyti. Jei neisime mes, kažkas kitas nueis, jei mes tylėsime, kiti už mus šnekės. Tad pasirinkome eiti ir atstovėti, bet lipti į sceną nesitikėjome“, – neslepia.
Sutariame, kad vakaro žiniose, kaip fonas, juodmetalis greičiausiai negros – bet yra kitokių įvertinimo pavyzdžių. Tarkim, ar žinojote, kad Norvegijos diplomatai prieš išvykdami svetur mokosi apie juodąjį metalą, kaip vieną šalies identiteto dalių? Nes tai svarbi norvegų kultūros dalis ir užsieniečiai gali tuo domėtis. O lietuviai juk nori būti kaip skandinavai, tiesa?
Toliau – metalo kaip buriančios jėgos aptarimas. Apie reivo, repo subkultūras vis dažniau kalbame kaip apie muziejaus vertų laikų reliktus. O metalas rodosi – ir girdisi – gyvas, mėsingas, pulsuojantis. Iš kur tas gyvybingumas?
Darius pritaria, kad metalas išgyveno ne vieną kitos subkultūros iškilimą ir nuosmukį, bet kiekvienoje jo kartoje atsiranda pakankamai veiklių, buriančių žmonių. Pašnekovas primena apie pirmąją, aiškaus formato dar neturėjusią bangą, kurioje radosi grupės, renginiai, radijo ir televizijos eteris. Vėliau – 90-inių era, magiška fanzinų kultūra – kiekviename miestelyje buvo po metalistą ar kelis.
Tikrasis juodasis metalas net neturėtų būti ištartas, kad būtų tikras.
Kitas „būm“ momentas, kai, Dariaus žodžiais, buvo galima paslysti ant banano žievės – apie 2000-uosius. Išliko tokie scenos ramsčiai kaip Daivido Kurlio Joniškyje pradėtas festivalis „Kilkim Žaibu“, Ugniaus Liogės iniciatyvos, kurias palaiko ir naujoji karta – o tai įrodo, kad scena negyvena praeitimi. „Mano supratimu, su kiekviena karta ateina tie, kurie tik pasižiūri ir dingsta, bet atsisijoja branduolys. Vis išgirstu klausimą: „Tai jūs uždirbat iš muzikos?“ Bet aš gyvenu ne tam, kad uždirbčiau iš muzikos. Aš esu tai, ką darau, tai yra manyje, kaip yra kaulai, oda, raumenys ir kraujas. Žmonėms iš šono gali būti sunku tai suvokti.“
Simonas priduria, kad subkultūros pasmerktos išnykti, nes individui nebereikia ieškoti, su kuo identifikuotis, – kultūros pačios ateina pas vartotojus. „Jaunas žmogus regi labai didelę pasiūlą, jam nereikia ieškoti, jis lengvai pasiekia, bet lengvai ir paleidžia, nes nieko neišsikovojo. Ta identifikacija yra trumpalaikė, bet metalo muzikos privalumas, kad jis kaip žanras turi labai stiprius kanonus, kurie veikia pagal tai, kad ši muzika nėra kuriama kaip pasiūla paklausai. Paklausos galėtų ir nebūti – metalas vis tiek liktų. To negali pasakyti apie popsą, kuris yra darbas. Nesvarbu, ar „Lordi“ laimėjo „Euroviziją“, ar rokas vėl grįžta, – bangos visada banguoja, bet metalas egzistuoja iš savęs, o ne dėl išorinių stimulų.“
„Luctus“ šiemet sukanka 25-eri – iš pradžių tai buvo Simono solinė kūryba, kuri mezgėsi jam gyvenant Italijoje. Dabar grupės nariai turi savo atsakomybes. Simono žinioje idėja, Dariaus – ūkis, Dovydo – techninė pusė, australo būgnininko Mileino – gera atmosfera. O kaip kito grupės skambesys? Ar jis šiandien grynesnis nei amžiaus pradžioje?
„Mes niekada nebuvome ta grupė, kurios tikslas – vis nustebinti klausytoją, tačiau stengiamės tobulėti techniškai“, – sako Simonas. Naujausias albumas „Tamsošviesa“ įrodo, kad grupė evoliucionuoja, bet eina savo keliu ir išlaiko braižą. Anot Dariaus, jau visi etapai pereiti – tiek vakarėlių euforija, tiek buities našta. Išliko pagarba vienas kitam: „Jei kiekvienas pradėtų tempti į savo pusę – nieko nebūtų. Mes esame gauja.“ Kauno gauja, taip?
„Man asmeniškai Kaunas yra kaip muzika – aš esu Kauno dalis, kitur taip nesijaučiu. Mane jis ir atmetinėjo, ir grūdino, radau savo vietą jame. Patinka, tarkime, pajūris, Klaipėda, bet Kaunas yra manyje“, – sako Šatras, užaugęs Vilkijoje.
Simono gyvenime gi daug Italijos. Jis tiki, kad miesto tapatumas kūryboje – neišvengiamas: „Kaip sakė Bukowskis, miestas yra eilėraštis, o eilėraštis – miestas. Ir jei „Solo Ansamblis“ skamba kaip Vilnius, tai mes – kaip Kaunas, tik šiek tiek perėjęs per Italiją, Vatikaną ir Romą. Dirbdamas gidu matau, kad dauguma miestų yra tik skruzdėlynai, bet Kaunas turi unikalų kultūros ir istorijos koncentratą. Sugrįžimas čia po 18 metų man buvo kaip naktis su sena meiluže – vėl supratau, kas tikra.“ Muzikantai atkreipia dėmesį, kad jų albume „Stotis“ miestas tapo tiesioginiu fonu, o grupė – jo personažais: „Tapatumas duoda stipriausius kūrybinius impulsus.“
ššūkis prasideda išvažiavus, kur niekas nežino tavo vardo ar statuso. Ten muzika lieka nuoga.
Simonas – ir knygų autorius, puikiai valdantis plunksną ir nesibodintis ilgų, įtraukiančių paklodžių feisbuke. Pavyzdžiui, puiki buvo istorija apie „Luctus“ deportaciją iš Jungtinių Amerikos Valstijų… Anas turas neįvyko, bet iš esmės „Luctus“ galima vadinti daug keliaujančia grupe. Įdomu, ką tai duoda.
„Po pirmo turo juokavau: išvažiavom su pieniniais ūsais, o grįžom su barzdom“, – kikena Darius. Anot jo, turuose išbandai draugus įvairiose situacijose, išlenda charakterio savybės, tikrosios nuomonės. Tai gali sutvirtinti ryšį, bet gali ir išskirti. „Trečiam koncerte tampame kaip vienas mechanizmas – grojame automatiškai, bet atsiranda gilesnis ryšys.“ Kaip sako muzikantas, nesvarbu, ar ateina 15, ar 200 žmonių – jie ateina pas tave. Tiesa, Darius patikslina, kad dabar kelionių sumažėję, nes nesinori turuoti vis tokiame pačiame lygyje: „Mano supratimu, tai būtų žingsnis į grupės žlugimą – juk neprogresuoji.“
Simonas pabrėžia, kad turavimas kūrėjui yra tarsi tamsus kambarys, kuriame išryškėja tikrasis muzikos veidas: „Groti savo kieme, pavyzdžiui, „Lemmy“, saugu – čia visi tave žino. Iššūkis prasideda išvažiavus, kur niekas nežino tavo vardo ar statuso. Ten muzika lieka nuoga, tik tada pamatai, ar tavo idėja iš tiesų sujungia sielas, ar ji veikia be vietinio konteksto pagalbos.“ Menininkas kalba apie krikštą ugnimi: jei tavo žinutė nuoširdi, ji skambės bet kur, o jei ne – metalo bendruomenė tai pasakys tiesiai, be jokių plastikinių mandagybių ar filtrų: „Skirtingai nei vietinės žvaigždės, surenkančios arenas namuose, bet nerizikuojančios likti nesuprastos svetur, metalas neieško dirbtinės validacijos. Tokia neprognozuojama išorės patirtis kūrėjui yra sveikas sukrėtimas, leidžiantis galutinai išsigryninti ir suprasti, ką tavo muzika sako pasauliui.“
O dabar apie namus. Balandžio 11 d. grupės laukia festivalinis pasirodymas Kauno „Dainoje“, o birželio 12-ąją – solinis vakaras Lukiškių kalėjimo pagrindinėje scenoje. Ir čia turiu paklausti – kas šiandien yra „Luctus“ gerbėjai?
Muzikantai sako, kad vientisą portretą nutapyti būtų sunku. Tarp klausančių „Luctus“ – ir išoriškai nepanašūs į blekerius, įvairaus amžiaus žmonės. Pasidžiaugia nesenu nutikimu Latvijoje, kai po koncerto Rygoje nuėjo į barą: „Mus pasitiko choras, skanduojantis „Ačiū už nieką, b***! Ačiū jums už nieką!“ Simonas dar išskiria per dukrą metalą atradusią garbaus amžiaus moterį, po knygos pristatymo padėkojusią už naujai suskambėjusią jos mėgstamą poeziją. „Tai yra terpė, kur muzika nebėra tik muzika, o apsikeitimas energija.“
Darius prisimena dar vieną įdomų atvejį: „Kartą sutikom Džordaną Butkutę, ji sako: „Kokie jūs faini, paprasti, šilti žmonės, o visi galvoja, kad metalistai – tai žvėrys.“ Realiai yra atvirkščiai – popžvaigždės dainuoja apie meilę, o užkulisiuose visus siuntinėja. Mes neturim poreikio išverst skūros. Ką darom gyvenime, tą perduodam muzikai. Simonas pritaria: „Metalo galia – drąsa pasakyti tai, ką jauti, tegu ir patį blogiausią dalyką. Tu tai išvemi į išorę. Tai sukuria mechanizmą, per kurį apsivalai, tampi sąmoningesnis sau ir aplinkai.“
Planuotos 40 minučių seniai ištirpo, kompanijos prie staliuko greta keičiasi ir garsėja, ir suprantu, kad būtų galima kalbantis pasitikti rytą. Dar aptariame įvaizdį, vieniems keliantį susižavėjimą (ir todėl tiražuojamą greitosios mados sweatshopuose), kitiems – baimę. Į „Vingiu Dubingiu“ abu „Luctus“ nariai atėjo vilkėdami bomberiais. Kur kožos? Kiek jų slepiasi spintose?
„Aš asmeniškai negaliu turėti daugiau nei vienos kožos. Tai tavo oda, kodo dalis, sakralus objektas. Ją puoši simbolika, kurią gerbi. Tai manifestas, kurį nešioji ne tam, kad atrodytum, o tam, kad būtum“, – sako Darius. Simonas eina dar toliau: „Aš per 25 metus savo rankomis nesu išmetęs nei vieno savo maikono. Aišku, dabar tai tapo prieinama – užsuki į „H&M“ ir matai „Slayer“ ar „Metallicos“ maikę. Bet jei nežinai jų vertės, tu tiesiog atrodai kaip forma be turinio. Tikrasis juodasis metalas net neturėtų būti ištartas, kad būtų tikras.“
