Menininkas Naglis Rytis Baltušnikas 2016 m. konkursui „Kauno akcentai“ pateikė aikštės, skirtos Jurgiui Mačiūnui, projektą. Aikštė, atitinkanti fliuksiško absurdo dėsnius ir švelniai rizikuosianti jos lankytojų sveikata bei turtine padėtimi, turėtų atsirasti (interviu publikuotas 2017 m. kovą, aikštė atidaryta tų pat metų liepą ir yra tapusi daugelio fotografijų objektu bei rudeninio „Fluxus Festivalio“ starto vieta, – red. past.) trišalėje sankryžoje, jungiančioje Vytauto prospektą, Donelaičio ir Parodos gatves.
Pačiame sankryžos viduryje – trikampėje nevažiuojamojoje dalyje – stovėtų stulpelis, skelbiantis aikštės pavadinimą, artimas ir vis dėlto nepasiekiamas pėsčiajam eismo dalyviui. Minėtoji sankryža, beje, šakojasi priešais Parodos gatvės namą Nr. 1, kuriame vaikystėje gyveno J. Mačiūnas. Apie šią, buvusias, esamas, galimas intervencijas į Kauno kultūrinį žemėlapį bei kitus N. Baltušniko pokštus ir vyko mūsų pokalbis.
Papasakokite apie Jurgio Mačiūno aikštės projektą.
Aš šį projektą labai seniai esu sukūręs. Kartą pastebėjau, kad sankryžoje esanti trikampė aikštelė yra kaip kokia mirtina vieta, toks trikampis, kuriame niekas nevažiuoja, niekas nevyksta, – užsimaniau ką nors ten padaryti. Iškart supratau, kad mintis tinkama būtent Mačiūnui, juolab kad lentelę su aikštės pavadinimu buvau sukūręs jau seniai, kokiais 2 000 metais. Tada su lentelėmis daug dirbau. O dar ir namas, kuriame J. Mačiūnas gyveno, stovi priešais. Pasvarsčiau, kad reikia eiti į savivaldybę, bet pas ką eiti? Paskambinau vicemerui, pristačiau aikštės idėją. Telefonu ją pasipaišiau ir jam nusiunčiau, kad suprastų žmogus, apie ką kalbama. Po kokių metų vicemeras skambina ir sako, kad kaip tik yra aikštės idėjai tinkamas konkursas.
Ar pats esate įkėlęs koją į aikštelės teritoriją, kur turėtų būti nupieštas „Fluxus“ acteko ženklas?
Sunku pasakyti – buvau ar nebuvau, nes, kaip minėjau, aikštės projektą sukūriau prieš kokius trejus metus. Išties man patinka tokie niekam nereikalingi projektai. Aš tokius dažnai kuriu.
Tokie geriausi. Minėjote, kad sulaukėte ir nepalankių atgarsių?
Vieno žmogaus jau nėra gyvųjų tarpe, tad jo ir neminėsiu, bet buvo ir tokių pasisakymų: „Kaip taip galima – žmonės dirba, perka dažus, tapo, kankinasi, o čia, net piršto nepridėjęs, fabrike viską pasigamina.“
Fabrike patogiau.
Aha, aš daug darbų esu taip įgyvendinęs. Man taip labai patinka – šį projektą, pavyzdžiui, „Kauno švara“ įgyvendins. Super.
Ar žadate pats prižiūrėti, kaip įgyvendinamas Jūsų sumanymas?
Labai norėčiau. Gal dar sumokėtų kokį pinigą už autorinę priežiūrą? Žinote, pinigai pas menininkus nelabai ilgam užsilaiko.
Kada žadama projektą įgyvendinti?
Na, tikiuosi, kai atšils. Šiuo metu per šalta – štai neseniai gatvė šalia stoties buvo padengta tam tinkamais dažais, bet viskas nusilupo. Be to, ilgai vyko sankryžos rekonstrukcija ir dar reikia lekalą pagaminti.
Per Jurgį Mačiūną Kaunui, Lietuvai atsivėrė tiesiogino istorinio saito su tarptautiniu judėjimu „Fluxus“ galimybė. Ar manote, kad Kaunas tinkamai ja naudojasi?
Aš manau, didžiausia problema, tegul muziejininkai nepyksta, yra ta, kad Kaunas turi Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Jis „užmušė“ Mačiūną, nors Čiurlionio figūra yra va tokia (pirštais rodo dydžio santykį Mačiūno naudai – aut. past.), palyginti su Mačiūnu. Kažkam pasirodė, kad gėlės, žvaigždės ar šaulys labai jau gražiai nutapyti, ir tas kažkas pamanė, kad viską supranta, ką tas Čiurlionis nupiešė, mat gražu ir atpažįstama. Dėl to Čiurlionis ir yra taip ištrauktas į paviršių. Daugelis visiškai nesupranta, ką mato tame pačiame Čiurlionyje. O ten yra gera, normali tapybinė „mėsa“, tačiau man Čiurlionis yra įdomesnis kaip kompozitorius. Jis pirmas pradėjo kurti abreviatūrų kompozicijas (iš „M. K. C.“ – aut. past.), pagal tuos akordus komponuoti. Daugybė metų praėjo, kol tuos pačius principus jau moderniosios muzikos laikais pradėjo taikyti Johnas Cage’as. Tai yra tikrai įdomu, bet retas kuris girdi ir mato. Jeigu nebūtų Kaune Čiurlionio muziejaus, tuomet gal Mačiūną visi būtų prisiminę. Galbūt sovietmečiu jis būtų tapęs net disidentizmo simboliu. Tai neįvyko, tai aš, va, – padarysiu aikštę. Jei kas nors eis ten įsiamžinti, gali ir mašina partrenkti.
Nesupykit, bet maniau, kad ir Jus į tą aikštę būtų buvę gerai nuvilioti įsiamžinti. Nors sumanymas ir grėstų fizinėmis traumomis ir baudomis.
Man buvo kilusi mintis, kad aikštėje reikėtų pastatyti automatą, kuriame būtų galima sumokėti baudą ir gauti kvitą. Baudos kvitas – kaip bilietas. Eini, sumeti pinigus, gauni tą kvitą, jokio policininko nereikia, niekas nesikabina, o tuos baudos kvitus visi imtų kaip suvenyrus. Bet po to pagalvojau, kad tai būtų lyg sviesto ant sviesto tepimas, ir idėjos atsisakiau.
Kaip jūs manote, ar labai svarbu meninei idėjai būti realizuotai? Kiek Jums tai aktualu?
Kai kurių idėjų gal geriau neįgyvendinti. Aš, pavyzdžiui, Paveikslų galerijos baseine buvau sugalvojęs įbetonuoti kokių 50 metrų ilgio, gal dar aukštesnį, vamzdį – jis turėtų būti aukštesnis už Prisikėlimo bažnyčią. Vamzdis visas klaikiai vibruotų ir gaustų, bet kuriuo momentu galėtų lūžti – visi bijotų net priartėti prie galerijos pastato.
Kokią įtaką, Jūsų manymu, tai darytų Paveikslų galerijos lankomumui?
Tai va, šis projektas yra grynai teorinis. Mano galva, tokio nereikėtų įgyvendinti. Jis man įdomus ir dviprasmiškas kaip faktas, kaip architekto Léono Kriero darbai – nupiešti pieštuku projektai, ir tiek. Jų visiškai neverta realizuoti – neveiks.
Ką dar iš nerealizuotų projektų, be ilgo vibruojančio vamzdžio, esate sugalvojęs?
Šančių rajonui esu sugalvojęs visokių idėjų. Ne aš vienas – kartu su Evaldu Pauza, Vytautu Umbrasu. Prie Šančių kareivinių būtų toks parkas: neoninė parko iškaba skelbtų „Par kas“, bet kartais per vidurį sumirksėtų raidė „a“ ir išeitų „Parakas“. Man labai patinka neonas, daug jo naudoju, tik dabar mažai kas juo prekiauja. Vilniuje buvo viena kompanija, bet neseniai jiems skambinau – niekas nekelia ragelio. Aš, tiesa, siūliau šį parko projektą artėjančiai Kauno bienalei, bet dar nežinau, kaip su juo baigėsi. Dar sugalvojau tokias sūpynes Šančiuose. Jos būtų labai ilgos, įtaisytos ant patrankos lafeto, gražios, senoviškos – pabandžius suptis, lūžtų kojos. Bet telefone neturiu, jos nupieštos planšetėje.
Būtų labai įdomu, jei porą tokių eskizų atsiųstumėte straipsniui iliustruoti, šauniai papildytų pasakojimą.
Tikrai galėčiau atsiųsti, jeigu prižadėtumėte, kad mano portretus išimsite.
Galiu pažadėti, kad portretams skirto ploto pastebimai sumažės, jeigu atsiųsite eskizus.
Matote, bent jau būčiau užsivilkęs kostiumą, turiu ir kelerius baltus marškinius, vienus net labai gražius – su musėmis.
Šiek tiek apie „Fluxus“. „Fluxus“ kabinetas buvo atidarytas Kaune 1999 m. Tuo metu kauniečiai vietos menininkų dėka jau beveik dešimtmetį buvo pažįstami su įvairiomis šiuolaikinio meno apraiškomis: performansu, hepeningu, instaliacija, žemės menu. Ką tuometei kultūrinei Kauno bendruomenei reiškė „Fluxus“ kabineto atidarymas?
Manęs tuo metu net Lietuvoje veikiausiai nebuvo – gyvenau Špicbergene, Norvegijoje, netoli Šiaurės ašigalio. Kai sugrįžau į Kauną, visur jau buvo tylu ramu, tad nelabai galėčiau komentuoti. Man asmeniškai to kabineto atidarymas pernelyg daug nereiškė. „Fluxus“ dėl to ir yra šaunus, kad savo esme jis nėra menas, nėra skirtas muziejui, ar ne? O dabar vargšas tapo pats savo auka.
Čia toji revoliucija kaip Saturnas, ryjanti savo vaikus.
Kažkas tokio. Ne tik judėjimo „Fluxus“ atstovai, bet ir kompozitoriai, tokie kaip Johnas Cage’as, Iannis Xenakis, – visi jie buvo orientuoti į išsiveržimą iš filharmonijos, galerijos, muziejaus salių. Man visada patinka, kai pažvelgus į projektą yra aišku, kodėl taip padaryta. „Fluxus“ kabineto atidarymas šiuo atžvilgiu yra neteisingas sumanymas, prieštaraujantis pačiai judėjimo idėjai, jo išvis neturėtų būti.
Aš esu padaręs tokį Soboro apšiltinimo projektą: gerai jį apšiltinę, gautume kubą – ir baigta, to pastato nebeliktų.
Ar agituojate šiuo atveju pasinaudoti žymiaisiais J. Mačiūno degtukais?
Ne, nereikia. Daug kam tas kabinetas prie širdies. Ay-O (J. Mačiūno bendražygis – aut. past.) net sumanė specialiai sukurti darbus Mačiūnui atminti ir palikti juos Paveikslų galerijoje.
Ar judėjimas „Fluxus“ Jums yra vertingas kaip mokykla?
Na, mano visas menas yra nesąmonė, man tiesiog juokinga, ir tiek. Aplink visi tokiais rimtais veidais didžiausias nesąmones daro, o man smagu pajuokauti, esu „prie šposo“. Bet aš jokiais būdais nekuriu „Fluxus“ – jis baigėsi, viskas, jo nebėra. Norint galima ir baroką pradėti „varyti“ – kodėl gi ne? Bet filosofija jau ne ta – „Fluxus“ juk pasakoja apie šeštąjį dešimtmetį. Nors štai Redas Diržys lyg ir toliau taip gyvena, rašo visokius manifestus be perstojo. Vieną kartą ir mes su Gøranu Oldiecku pas jį Alytuje sudalyvavome – pastatėme paminklą prostitutėms, alkoholikams ir venerikams. Ir stovi tas paminklas iki šiol!
Iš kokios jis materijos?
Akmuo, tikras akmuo! Ant jo tokios „norvegiškos“ Goethe eilės iškaltos (deklamuoja vokiškai svajingu balsu – aut. past.). Vokiškai suprantate?
Nesuprantu.
Na, čia išversti vargiai įmanoma. Dabar nuolat gėlių būna padėta prie to paminklo.
Ar jas naktimis ten atneša Redas Diržys?
Ne, ne! Bet aš kartais ten nuvažiuoju. Tiesiog sėdu į mašiną ir važiuoju į Alytų. Ten žmonės pasimato, išgeria prie to akmens. Seniau jis tiesiai stovėjo – dabar guli ir yra naudojamas kaip staliukas. Super.
Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Kaune?
Algirdas Kaušpėdas pakvietė mane į Kauną. Įkūrėme Kauno architektų namų kultūros klubą. Ten atidariau pirmąją nepriklausomą galeriją ir pradėjau į ją kviesti tokius menininkus, kurie… Netikslu būtų sakyti, kad tuomet nebuvo įmanoma pamatyti jų kūrybos, bet autsaideriais vadinti juos galima. Iš partijos kartkartėmis vis ateidavo rekomendacijų ko nors neeksponuoti, parodose buvo ir partijos komiteto atstovai apsilankę. Čia kokie 1988 m. – Sąjūdis buvo tik pradėjęs steigtis. Vis dėlto vieną kartą galerijoje apsilankęs Kauno miesto komiteto pirmasis sekretorius apie neigiamų atgarsių susilaukusį darbą tepasakė: „Et, aš tokių Amerikoje mačiau – nieko čia baisaus.“ Tada priekabiavimas kiek aprimo ir aptilo.
Jeigu gavote rekomendacijų tam tikrų darbų nerodyti, vadinasi, visuomenėje galerijos parodinė veikla sulaukdavo atgarsio?
Aš pasakysiu taip – visuomenė labai pozityviai priėmė visą šį reikalą. Kai ko net nelabai suprasdama, kad ir to paties Mindaugo Navako (dar žinomo Simo slapyvardžiu – aut. past.). Publika suvokė – tai, ką ji regi, yra menas, kuris anksčiau galėjo atsirasti tik Vakaruose, menas, kurio seniau negalima buvo rodyti. Tai buvo laikas, kai į tas parodas ėjo masė žmonių. Dėmesys joms buvo dar viena protesto forma, indėlis į santvarkos griūtį.
Esate išbandęs daugelį kūrybos sričių. Griežtai meno disciplinų nesilaikote?
Kad atsibosta. Kiek galima tapyti? Su tapyba baigiau, kai pirmą kartą nuvažiavau į galeriją „Tate Modern“ ir pamačiau, man regis, Anselmo Kieferio darbus. Jis krauna dažus štai tokiu sluoksniu (pirštais rodo storą dažų sluoksnį – aut. past.). Idealūs porėmiai! Tada supratau: kol Lietuvoje neišmoks daryti normalių porėmių, aš čia nieko netapysiu. Ant čionykščių porėmių dažnai „persimeta“ drobė.
Ar nuo to laiko niekas čia taip ir neišmoko daryti porėmių?
Tai nueikite čia į parodą – visi tie darbai susimėtę. Kai kurie dar ir trapeciniai!
Vėliau daug dirbau šilkografijos srityje, dar vėliau man labai patiko darbuotis su „blėkutėm“ – pirštu nusipieši ką nors telefone, atiduodi failą į fabriką, ir kūrinį atspaudžia. Ten pavaizduoti visokie anekdotai – juos galima daryti ir daryti kaip kokiam Erlickui „Lietuvos ryte“.
Yra kūrėjų, kurie pabaigę aukštosios matematikos studijas „persikvalifikuoja“ į poetus. Smagus sutapimas, bet jūs, kaip ir Jurgis Mačiūnas, esate baigęs architektūros studijas. Klausimas – ar ši patirtis praverčia kuriant Jūsų projektus?
Architektūra buvo ne mano, o tėvelių pasirinkimas. Aš pats išvis nežinojau, ką noriu veikti. Jei dabar reikėtų rinktis, stočiau į kokią nors kulinarijos mokyklą, būčiau šefas. Virtuvė – tai šakės, džiaugsmas. Man labai patinka portugalų virtuvė, ją derinu su rytietiška kinų virtuve.
Vis dėlto grįžkime prie architektūros: kryptingai lavinantis vis tiek kas nors išlieka, net jei mokomasi nesavanoriškai.
Iš architektūrinio išsilavinimo išliko priežasties–pasekmės ryšio svarba: „O kodėl taip? Kodėl ta linija taip nubrėžta?“ Pavyzdžiui, knygos makete nuotrauka įkomponuota šiek tiek pakreipta. Kodėl? Pasirinkimas turi ką nors reikšti, antraip jis tėra vaikiškas išdykavimas. Menininkas negali sau leisti išdykauti kaip vaikas, menininko pokštai turi būti logiški ir pagrįsti. Kad ir tapybinėje abstrakcijoje – iškart atskirsi, kas daro tvirtai, o kas gavo dažų ir šiaip peckelioja. Pavyzdžiui, Jacksonas Pollockas turėjo pagrindą taškytis, tuo jis ir užsiėmė. Tai buvo tam tikras etapas – su pradžia ir pabaiga. Arba Kazimiro Malevichiaus nutapytas „Juodas kvadratas“ – jame justi labai aiški ir galinga filosofija. Taigi, kaip architektas esi priverstas visada logiškai atsižvelgti: planuodamas miestą, paisyti upių, slėnių, ir panašiai. Vis dėlto architektūra man nepatinka.
Šio numerio tema yra „Gatvė“. Gal galėtumėte papasakoti ką nors Jums įdomaus apie gatvę, kurioje gimėte ar gyvenate šiuo metu?
Gimiau tai aš netoli Vilniaus, manęs iki jo nespėjo nuvežti. Gal Švenčionyse ar Švenčionėliuose? Gyvenu Trakų, seniau – Cvirkos, gatvėje. Jau ne vienas namas joje yra sunaikintas apšiltintojų. Buvo gražūs namai su užapvalintais kaip šito telefono (rodo savo telefoną – aut. past.) kampučiais. Bet apšiltindami sienas savininkai dažniausiai kampučius panaikina – kampai pasidaro aštrūs. Kitas kiek jautresnis pilietis šiltinasi namą išsaugodamas jo apvalainumą, bet ir jis nesupranta, kad šiltinant sienas kinta namo proporcijos. Aš esu padaręs tokį Soboro apšiltinimo projektą: gerai jį apšiltinę, gautume kubą – ir baigta, to pastato nebeliktų.
Jis primintų Vilniaus prokuratūrą.
Taip, mano draugo teigimu, du tokie kubai gerai šalia vienas kito atrodytų. O dėl gatvių – pasikeis karta ir, jeigu ateinančioji bus protinga, gal tie apšiltinimai bus nukrapštyti.
