Kaunas yra tapęs ne vieno rašytojo įkvėpimo šaltiniu, čia užaugo daug žinomų kūrėjų, vis aktyviau buriasi klasikinės ir šiuolaikinės poezijos bei prozos bendruomenės, kuriamos naujos iniciatyvos. Tačiau iki šiol miestas neturėjo savo literatūros festivalio. Taisyti šią situaciją ėmėsi Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė Rūta Eidukevičienė ir rašytojas Laurynas Katkus.
Gegužės 20–23 dienomis vyks pagrindinė pirmojo tarptautinio rašytojų ir knygų festivalio „Kauno literatūros savaitė“ programa, kurioje derės virtualūs ir gyvi renginiai. Su idėjos autoriais kalbėjomės apie meilę knygoms, literatūros svarbą žmogui ir miestui bei festivalio tikslus.
Tai didele dalimi paties miestiečio savimonės klausimas, ar jis domisi ir didžiuojasi savo aplinka, jos atspindžiais knygose.
Kokie jūsų pirmieji ryškūs prisiminimai, susiję su skaitymu?
Laurynas Katkus: Aš pradėjau skaityti penkerių. O kada tu, Rūta?
Rūta Eidukevičienė: Tiksliai neprisimenu, bet labai mėgau vaikystėje skaityti, ypač vakarais ir naktimis, nors tėvai tai draudė. Mama ateidavo išjungti šviesos, sakydavo, kad jau gana, tačiau jai išėjus vėl slapta versdavau knygų puslapius.
L. K.: Man tėvai nedraudė skaityti, gal todėl, kad patys turėjo didelę biblioteką ir mylėjo knygas. Tačiau per nuobodžias pamokas mokykloje atsiversdavau portfelį, jame pasistatydavau kokius „Tris muškietininkus“ ar Verne’ą ir viena akim žiūrėdamas po stalu skaitydavau, o kai ateidavo mokytoja, portfelį paspirdavau ir knyga įkrisdavo į vidų. Vis dėlto kartais mokytojai pričiupdavo ir knygą konfiskuodavo.
Jums abiem literatūra yra ne tik laisvalaikis, bet ir darbo, kūrybos sritis. Dažnai sakoma, kad hobis, tapęs darbu, nebeteikia tiek džiaugsmo kaip laisvalaikio užsiėmimas. Ar tai tiesa jūsų atveju?
R. E.: Dirbant tenka skaityti daug ir greitai, iškart galvojant apie tam tikrus literatūros mokslo niuansus. Tam, kad atsikratyčiau profesinių ligų, kartais tenka pasiimti gerą kriminalą ar net banalų meilės romaną, kurių pirmuose puslapiuose vis dar mąstau, kokia čia formulė, tačiau po penkiasdešimto atsipalaiduoju. Po poros lengvų pasakojimų galiu su malonumu pasinerti ir į daug rimtesnę literatūrą.
L. K.: Man skaitymas yra aistra, kuria pasisotinti labai sunku – apetitas ateina bevalgant. Be to, skaitymas įvairialypis – vienaip skaitai laikraštį, įrašus feisbuke, baldų surinkimo instrukciją ir visai kitaip lengvą kriminalinį romaną ar mokslinę literatūrą. Besikeičiant prieigos prie teksto būdams, skaitymas visada išlieka aktualus. Žinoma, kartais būna, kad knygos ar kompiuteris atsibosta ir vakare su džiaugsmu juos padedi į šalį, išeini pasivaikščioti ar klausaisi muzikos. Tačiau ateina rytas ir susidomėjimas grįžta.
Dažnai kalbama, kad svarbu lavinti jauno skaitytojo kritinį mąstymą. O kaip pats žmogus gali tobulinti savo skaitymo įgūdžius? Kas gali padėti atrasti literatūrą, jeigu šiuo metu ji atrodo nepasiekiama ir neįdomi?
L. K.: Šiandien yra tendencija šį klausimą sutechnologinti: yra mokytojai, įvairūs metodai. Tačiau joks būdas nėra visagalis ir rezultatai niekada nebūna greiti. Neverta pamiršti, kad kritinis mąstymas prasideda nuo atskiro žmogaus individualaus santykio su knyga. Mano patarimas – skaityti gerą literatūrą, nes joje yra maksimalus informacijos kiekis. Čia bus ir herojai, ir socialinės problemos, ir filosofija, ir emocinės patirtys, ir ironija, kurią turi perprasti, suvokti sudėtingą autoriaus santykį su veikėjais bei pačiu tekstu.
R. E.: Kalbant apie jaunimą, manau, vienas didžiausių iššūkių – surasti tekstą, kuris juos užkabintų. Tai gali būti tradicinė gera literatūra, bet gali būti ir kažkas naujo, kas galėtų sudominti pasakojimo stiliumi ar aktualia tema, tarkim, pasakojimas apie sportą, socialinius tinklus, vaizdo žaidimus. Svarbu, kad skaitytojas pajustų malonumą, o vėliau po truputį galima plėsti akiratį ir kitokiais kūriniais.
L. K.: Aš manau, kad yra du keliai. Pirmasis, kurį pasiūlė Rūta, – rinktis šiuolaikišką, suprantamą, skaitytoją intriguojančią istoriją su aštriu siužetu. Tačiau yra ir kitas būdas. Ne vienas žmogus prisimena lemiamą momentą, kai jaunystėje skaitė knygą, kurioje atpažino raides, žodžius, sakinius, bet nieko nesuprato. Vis dėlto, nors tuo metu viskas atrodė painu, jautė, kad čia slypi prasmė. Toks susidūrimas su tekstu priverčia pasitempti. Galvodami apie jaunimo santykį su literatūra, neturėtume visada imti mažiausio įmanomo vardiklio. Sudėtingesnė literatūra yra iššūkis, kuris gali žmogų supurtyti ir pakeisti jo gyvenimą.
Kadangi jau ne vieną kartą pavartojote žodžių junginį „gera literatūra“, noriu paklausti, ką tai reiškia jums. Ar tai klasikiniai, laiko patikrinti, kūriniai, o gal ir kažkas kita?
L. K.: Klasika yra laiko patikrinti bestseleriai, o žmonijos istorijoje daugiausia egzempliorių parduota ne Dano Browno ar Coelho, o Biblijos ir Shakespeare’o. Tačiau tai nereiškia, kad turime nuvertinti šiuolaikinę literatūrą. Tam tikros problemos ir vertybės atsikartoja visuose kūriniuose, tačiau tik šiuolaikiniai tekstai gali betarpiškai perteikti šiandienos problemas, iššūkius ir idėjas. Literatūrinio išmanymo reikalauja ir gera žanrinė literatūra, kurianti savitą pasaulį. Literatūra unikali tuo, kad ji beviltiškai demokratiška – kiekvienas gali pasirinkti savo žanrą, rašytoją ar teksto formą.
R. E.: Taip pat labai svarbu, kaip suvaldytas ir pateiktas pats pasakojimas, jo raiška tekste. Tai irgi padeda atskirti gerą knygą nuo vidutiniškos.
Iš dalies atrodo net keista, kad Kaunas neturėjo savo literatūros festivalio. Ar jau seniai pastebėjote šią spragą? Kas būtent jus paskatino imtis festivalio organizavimo?
L. K.: Tokia mintis man knietėjo jau seniai. Manau, Lietuvoje trūksta šiuolaikiškų konceptualių literatūros renginių. 2019 metų vasario 16-ąją mes su šeima, kaip ir kasmet, atvažiavome į Kauną. Rūta pakvietė į svečius ir aš papasakojau jai savo idėją.
R. E.: Laurynas yra iš kūrybos lauko – poetas, vertėjas ir rašytojas, o aš esu literatūros tyrėja, dėstytoja. Manau, kad toks mūsų tandemas pasiteisino. Laurynas, kaip rašantis žmogus, yra dalyvavęs daugelyje festivalių, išmano jų virtuvę, todėl jo patirtys labai padeda. Festivalio idėja man visada buvo artima, nes su studentais analizuojame ne tik tekstus, bet ir patį literatūros lauką tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Kodėl Kaunui reikalingas toks festivalis?
L. K.: Norime pristatyti gyvą, šiuolaikišką literatūrą, visą jos įvairovę, taip pat skirtingų kalbų ir tautų tekstus. Todėl festivalio programa tarptautinė ir tikimės, kad ji sukurs tinkamą erdvę atvirai dalintis idėjomis. Kitas tikslas yra stiprinti teksto skaitytojo ir jo kūrėjo ryšį. Skaitytojui dažnai įdomu pamatyti ir pažinti, kas yra knygos autorius, o kartais ir apskritai pirmiau susipažinti su rašytojo asmenybe, jo istorija, kultūra, šalimi ir tik tada skaityti jo kūrybą. Mes Lietuvoje turime gana stiprių leidyklų, kurios sugeba puikiai išreklamuoti tam tikrus kūrinius. Žinoma, tai nėra blogai, tačiau greta visiems žinomų, populiarių šiuolaikinės literatūros autorių yra ir mažiau populiari, bet vertinga literatūra. Per gyvus pokalbius su rašytojais norime padėti skaitytojams pamatyti įvairius šiuolaikinės literatūros profilius.
R. E.: Organizuodami festivalį pastebėjome vieną tendenciją ir jai dedikavome rubriką „Išeiviai ir namiškiai“, kuri pristatys Kaune gimusius ir gyvenusius rašytojus, kurie išvyko gyventi į kitus miestus ar šalis, ir čia pasilikusius. Norime pakviesti išvykusius kūrėjus sugrįžti į Kauną bei megzti ilgalaikį dialogą. Dar vienas uždavinys – suvienyti gana aktyvų ir įvairialypį Kauno literatūros lauką. Mes turime ir slemo bendruomenę, ir nemažai poezijos renginių, ir prozos rašytojų, tačiau iki šiol trūko viską apjungiančios iniciatyvos. Kalbėdamiesi su įvairiomis kultūros organizacijomis bei bendruomenėmis, tikimės suburti ir vienyti Kauno rašytojus.
Ar įžvelgtumėte kaunietiškos literatūros charakterį? Gal turite mėgstamą rašytoją ar kūrinį, kuris atspindi šį miestą?
L. K.: Man Kaunas visų pirma yra Juliaus Kaupo „Daktaras Kripštukas pragare“. Kai būdamas vaikas atvažiuodavau į Kauną, Rotušės aikštėje ieškodavau durų, pro kurias veikėjas patenka į pragarą.
R. E.: Man Kauno literatūra yra labai vietiška. Skaitydama atpažįstu konkrečias vietas, veikėjų maršrutus, įtariu, kur jie pasuks vienu ar kitu momentu. Kai kurios vietos persidengia, sutankėja, pavyzdžiui, į miesto centrą vedantys laiptai, Laisvės alėja, Santaka, arba transformuojasi ir plečiasi, kaip antai Marko Zingerio romane „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“.
Kuo literatūra svarbi miestui?
R. E.: Manau, kad pati literatūra ir ją lydintys renginiai gali skatinti diskusijas, kelti kultūros lygį. Literatūra gali padėti analizuoti tiek individualios, tiek bendruomeninės tapatybės klausimus, supažindinti su kitomis kultūromis, bet pirmiausia leidžia kitu žvilgsniu pažvelgti į savo aplinką.
L. K.: Literatūra miestui suteikia be galo daug. Sunku įsivaizduoti Dubliną be Joyce’o ar Prahą be Kafkos. Žinoma, jie klasikai, tačiau verta ieškoti ryšio ir su šiuolaikiniais tekstais, nes be jų lieki gyventi vienutėje be garso ir be vaizdo. Tai didele dalimi paties miestiečio savimonės klausimas, ar jis domisi ir didžiuojasi savo aplinka, jos atspindžiais knygose.
Kokią rekomenduotumėte knygą, kurioje įtaigiai atsiskleidžia miesto identitetas?
L. K.: Pastaruoju metu mane sužavėjo ir įtraukė knyga „Kažkas tokio labai tikro“. Joje surinkti pokalbiai su sovietmečio laikų disidentais: rokeriais, etnosąjūdžio dalyviais, menininkais, politiniais tremtiniais, pogrindininkais, vienuolėmis. Daugelis šių žmonių iš Kauno, o tai leidžia pažinti ir miestą.
R. E.: Viena iš neseniai mano skaitytų knygų – R. Kmitos romanas „Remyga“. Tai daugiasluoksnis romanas, atskleidžiantis miesto, šiuo atveju Šiaulių, tapatybę ir parodantis, kad visi miestai gali būti įdomūs, o literatūra gali populiarinti miestą.
