English
Žurnalų archyvas

Lina, Vaiva, Rugilė. Saulė, jūra, liūtas

4 balandžio, 2021, Kotryna Lingienė | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Lakoniškai, bet skambiai – šiuolaikine opera „Geros dienos!“, pasakojančia apie kasininkių likimus – prieš dešimtmetį pirmąsyk trise prisistatė kaunietės Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė. Žodis, garsas, vaizdas. 2019-aisiais šios trys pavardės sumirgėjo viso pasaulio žiniasklaidoje, ir ne tik kultūrinėje. 

Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, 2019. Andrej Vasilenko nuotrauka

„Auksinis liūtas“ Venecijos bienalėje už operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ – bene aukščiausias Lietuvos meno pasiekimas užsienyje. Jau anksčiau ne vienu įvertinimu paskatintos kūrėjos netrukus apdovanotos ir svarbiausia premija tėvynėje. Visgi apie medalius kalbėtis norisi jau po to, kai išsiaiškinsime, koks gi buvo Vaivos, Linos ir Rugilės – visos jos vysto ir asmenines meno karjeras, bet šįkart apie trio – paauglystės Kaunas. Juk viskas prasideda po pamokų, tiesa?

Kauno etapas jūsų gyvenimuose. Augote juk tuo pat metu, ar tuomet ir susipažinote? Kur?

Vaiva: Kaune dešimtasis dešimtmetis buvo labai palanki dirva augti ir formuotis kaip asmenybei. Buvo tam tikra prasme aukso amžius – labai aktyviai virė eksperimentinės muzikos scena ir bent jau mane ji tikrai stipriai veikė. Galima paminėti Ramūno Jaro „Sumirimą“, kuris vėliau virto „Dideliu pasauliu!“ (interviu su R. Jaru skaitykite „Kauno pilno kultūros“ 2020 m. balandžio nr., – red. past.) ar Raimundo Eimonto kuruotus penktadieninius šokio teatre „Aura“. Keisčiausi tai buvo koncertai. Pati gyvenau Senamiestyje, mokiausi Kauno jėzuitų gimnazijoje, tai penktadieniais po pamokų susilankstydavau uniformą, susikišdavau į kuprinę ir prasukdavau pro „Lango“ galeriją… Ten irgi vykdavo įdomiausi koncertai, ant grindų mėtydavosi žurnalai „Tango“, per kuriuos irgi atsivėrė svarbus pasaulis, rezonavęs su besiformuojančia asmenybe. 

Lina: Vaiva išvardijo ir man svarbius momentus – tiek „Langas“, tiek „Tango“, kuris tuo metu leido skaityti Johno Cage’o tekstus, pasakojimus apie Laurie Anderson, La Monte Youngą ir kitus menininkus. Man, J. Naujalio muzikos gimnazijos, kurioje viskas sukosi apie klasikinę muziką, mokinei, tai buvo visai kitas pasaulis. Aišku, buvo ir koncertų filharmonijoje, ir dramos teatras, ir šiuolaikinio šokio festivalis „Aura“, ir „Kaunas Jazz“. Pastarajame savanoriaudavau gal nuo dvylikos, nepraleisdavau nei vieno koncerto, susipažinau su tokiais atlikėjais kaip Jimi Tenoras. Festivalyje „Didelis pasaulis!“ išgirdau Ginto K eksperimentus – tai buvo labai ypatingos patirtys, darydavau koncertų konspektus. Su Vaiva nepamenu kur susipažinome – gal krišnaitų šventykloje? O gal „Suflerio būdelėje“? 

Rugilė: Mano trajektorijos kiek skyrėsi. Su Vaiva keliai susikirto Romo Juškelio vadovaujamoje fotografijos mokykloje – tai man buvo svarbus etapas. Daug metų praleidau Antano Martinaičio dailės mokykloje. VDU „Rasos“ gimnazijoje, kurią baigiau, irgi buvo labai svarbių mokytojų ir brangių draugų. Aš buvau intravertiškesnė, nevaikščiojau tiek daug į muzikinius renginius, bet sekiau, kas vyksta teatruose, kino teatruose, daug naktų praleista tapant, stebint Kauno stogus ir panašiai.

Ar opera „Geros dienos!“, kurios premjera įvyko prieš dešimtmetį, buvo jūsų pirmasis darbas trise?

Vaiva: Taip, pirmasis. Kaip Rugilė ir minėjo, mudvi su Lina daugiau prasilenkdavome koncertuose, o su Rugile – fotografijos mokykloje. Visos susitikome ne visai tiesiogiai jau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje studijavome skirtingas sritis (L. Lapelytė LMTA įgijo smuiko, R. Barzdžiukaitė – operatoriaus meno ir režisūros, V. Grainytė – menotyros ir teatrologijos specialybes, – red. past.). Kaip kūrėjas mus suvienijo būtent „Geros dienos!“.

Kūrinio hibridiškumas leidžia nesitapatinti su konkrečia grupe.

Dveji metai po Venecijos bienalės, kurioje jūsų kūrinys „Saulė ir jūra“ įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“. Operos gyvenimas tęsiasi, bet kaip jūs jaučiatės? Gal jau norėtumėte ją paleisti, o gal visuomet būsite joje? Kaip kūrinys mutuoja priklausomai nuo lokacijų, aišku, ir pandemijos?

Rugilė: Na, dabar viskas tiesiog sustoję. Laukiame, kol turai galės vėl tęstis. Po Venecijos surengėm trejas gastroles, tuomet pamatėme, ką reiškia viską statyti nuo nulio vis kitoje vietoje. Ką reiškia, kai savanorių yra, ir kaip elgtis, kai jų nėra. Kol kas aiškinamės, kaip bus toliau, negalime paleisti.

Vaiva: Nors turai nevyksta, procesas verda. Turime gal trylika „WhatsApp“ chatų skirtingomis temomis, telefonas pypsi visą dieną. Esame tarsi operos mechanizmo, trupės bendrasavininkės (kartu su kitais komandos nariais). Planuojame tai, kas gal ir neįvyks, bet reikia derinti grafikus, keliones. Aš kūrybiškai nuo šio kūrinio save, regis, jau atsiejau, energiją kreipiu kitur, bet žemiška prasme tai – tarsi darbovietė.

Lina: Tiesa, atrodo, po Venecijos atokvėpio lyg ir neturėjome. Klausimų sulaukiame nuolat, pavyzdžiui, ar smėlį galima keisti akmenėliais? Ar tai turi būti geltonas smėlis, o gal juodas? Tai įpareigoja, nors, atrodo, kūrinys jau galėtų važiuoti pats savaime. Net jeigu ir norėtųsi atsiriboti, atrodo, kad „Saulė ir jūra“ tapo mūsų tapatybės dalimi, vizitine kortele. Kartais tai padeda, bet ir įpareigoja.

Kaip manote, ar pakankamai „Saulė ir jūra“ ir jos sėkmė suvokta Lietuvoje?

Lina: Tikrai taip. Dar ir dabar sutinku žmonių, kurie dalinasi savo įspūdžiais ir emocijomis, užplūdusiomis sužinojus apie laimėjimą. Laimėjimas ir yra ne tiek mūsų trijų asmeniškai, bet visos meno bendruomenės Lietuvoje, kuri yra savotiška ir ypatinga, pradedant jau nuo Jono Meko, fluxus. Visos tos srovės persipynusios ir tikrai turėjo įtakos mums pačioms. Jau vien tai, kad būtent mes vykome į Veneciją, rodo labai atvirą požiūrį į menininkus ir jų kūrybą. Liūtą užauginome visi bendrai.

Rugilė: Manau, mūsų stiprybė ta, kad nesisiejame su vienu kontekstu, viena bendruomene – teatro, muzikos, šiuolaikinio meno. Kūrinio hibridiškumas leidžia nesitapatinti su konkrečia grupe.

Pokalbio metu minimoje Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje (KAMDM) pernai eksponuotas meninis edukacinis projektas „Šilduma“, inspiruotas būtent operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“. Įgyvendinti šio svarbaus kultūrinio įvykio pagrindu parengtą projektą Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje sumanė mokytoja Domantė Šarakauskaitė-Ivanauskienė. Jos manymu, yra nepaprastai svarbu visus vaikus, tiek mažuosius mokinius, tiek paauglius, jaunuolius edukuoti, pasitelkiant svariausius kultūros įvykius, šviečiant ir aiškinant modernias kūrybos formas. KAMDM nuotr.

Įdomus žanro pasirinkimas. Ar „Saulė ir jūra“ yra natūrali „Geros dienos!“ tąsa, ar dėl išraiškos būta diskusijų? 

Lina: Operos žanras leidžia semtis įtakos iš literatūros, muzikos, vizualiųjų menų. „Gesamtkunstwerk“ – totalus meno kūrinys – konstruktas, kurį pritaikėm sujungdamos mūsų trijų skirtingas praktikas.

Vaiva: Taip, ir kuriant pirmąjį darbą opera atrodė kaip palankiausias žanras mums trims susitikti, suvienyti kompetencijas. Kuriant „Saulę ir jūrą“, ruošiant ją Venecijos bienalei, kur vyrauja šiuolaikinio meno kontekstas, ir mąstant apie tai, kad visgi nekuriame teatrinio formato (kūrinys sukdavosi be pertraukų nuo ryto iki vakaro, po 8 valandas du kartus per savaitę), pridėjome prie operos ir žodį „performansas“. Tai paradoksalus derinys – žanrai lyg ir vienas kitam prieštarauja. Opera, atrodytų, konvenciška, o performansas nurodo į šiuolaikinio meno teritoriją. 

Ar „Auksinis liūtas“ įkvėpė, ar visgi įpareigojo? Galbūt savo darbą ir save pamatėte iš šalies?

Vaiva: Tai buvo beprotiškas laikas: euforija, pervargimas… Aišku, ir atsakomybė. Laimėjimas sukėlė didžiulį ažiotažą ir sugeneravo žmonių srautus į paviljoną – reikėjo tai suvaldyti. Lina ir Rugilė, tiesa, daugiau laiko praleido Venecijoje. 

Rugilė: Manau, žiūrint iš laiko perspektyvos, to liūto poveikis mums yra dvilypis – jis atnešė ir įkvėpimo, ir įtampos. Solo kūrybos kontekste jaučiu, kad aplinkiniai lengviau pasitiki kitomis mano idėjomis. Mus kaip trio kviečia įvairios institucijos. Žengiant pirmuosius žingsnius teko dėl to dėmesio kovoti, o dabar durys plačiai veriasi, organizacijos net pešasi, kuri čia „Saulę ir jūrą“ rodys, kalbina mus kurti naują darbą. Kita vertus, aišku, kad ankstesnę sėkmę lėmė veikimas su stipria vidine motyvacija, inspiruotas konkrečių sumanymų, o ne kvietimų gausos, tad rūpi neužlipti ant šito sėkmės grėblio. 

Lina: Atnešė galimybių rinktis. Gali rinktis ir nebekurti! Kai viskas sustojo, persiskirstė prasmės ir poreikiai, požiūris į save kaip į menininkę ir ką aš čia veikiu.

Buvote gana anksti, lyginant su dauguma laureatų, įvertintos Nacionaline kultūros ir meno premija. Koks tai jausmas? Ar tai reiškia, kad galite daryti ką norite, ar, kaip Lina sakė, galbūt nieko nebedaryti? Gal kaip tik norisi daugiau duoti Lietuvai?

Lina: Tiek su „Geros dienos!“, tiek su „Saule ir jūra“ mes mąstėme tiek apie lokalų, tiek apie globalų kontekstą. Jei kūrinys yra vertingas, jis atras savo žiūrovą visur, tad tikrai niekada nesistengėme įtikti specialiai Lietuvai.

Vaiva: Būna, skaitai apie kokį menininką ir randi tokį lyg antspaudą ties jo biografija uždėtą: „Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas“. Dažniausiai tai jau į šeštą dešimtmetį įkopęs vyriškis. Toks įvertinimas – kaip aureolė. Kada čia šyptelėjau: o, aš juk irgi laureatė! Toks fluxus jausmas, įdomu. 

Atsakomybė Lietuvai? Manau, jei nuolat šį klausimą gromuliuotume, tai sukeltų įtampą, kūryba nebūtų natūrali. Gerai tos mūsų psichikos veikia, nepuolėme susireikšminti, premija neužgulė.

Ar yra šansų „Saulę ir jūrą“ pamatyti Kaune, na, gerai, Vilniuje? Ar visgi tai finansiškai absurdiška idėja?

Rugilė: Ruošiamės tam, kai tik bus įmanoma, tikėkimės, šiemet! Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė buvo Venecijos bienalės paviljono rėmėjai, tai sostinė turi prioritetą. Kaune labai norėsime parodyti taip pat, bet aišku, kad žiūrovams iš Kauno atvažiuoti į Vilnių yra paprasčiau, nei visą instaliaciją pervežti į Kauną. Na, anksčiau ar vėliau… Kūrinys juk gyvuos, galvojame apie kelerių metų ir ilgesnę perspektyvą. 

Vaiva: Vienas tų „WhatsApp“ chatų apie Vilnių ir yra. 

Daug mūsų kartos atstovų itin globalūs – sutapo, kad mums subrendus įstojome į ES, atsivėrė daug galimybių. Jūs irgi daug keliaujate, reziduojate, dėstote, pasirodote. Ko jums trūksta Lietuvoje po patirčių svetur?

Lina: Visada kažko trūksta. Man, pavyzdžiui, trūksta senų medžių miestuose, jautraus požiūrio į architektūrą, viešų erdvių planavimą – norėdami greitai gauti pusėtiną rezultatą pridarome labai daug neatitaisomos žalos… Šios temos tikrai liūdina. Bet problemos tos pačios ar panašios, kur begyvensi. Tik galbūt skirtingais laikmečiais tie procesai vyksta. Išvykusi ir parvykusi atgal gali parvežti žinių ir požiūrio. Mes išvykstame ne dėl to, kad mums čia blogai. Tiesiog praplėtus akiratį aiškiau matosi, ko galima siekti arba kokio scenarijaus nesinorėtų.

Rugilė: Studijuodama Londone, kurį laiką gyvenau gatvėje, kurioje medžiai buvo užmūryti iki pat kamienų, o šakos karojo lyg su negalia. Taigi yra vietų, kur gali būti dar blogiau. Ten supratau, kad didmiestis man netinka kaip ilgalaikė gyvenimo vieta. Pasisemti įkvėpimo kelis mėnesius? Gerai, bet tiek ir pakanka.

58-oji Venecijos meno bienalė, Venecija, 2019. Andrej Vasilenko nuotrauka

Ko jūs klausotės? 

Vaiva: Buvau užkietėjusi melomanė, o dabar, turiu prisipažinti, muzikos visai nesiklausau. Seku informaciją, klausau žinių, tinklalaidžių… Nežinau, kodėl, gal persisotinau? Gal dėl to, kad intensyviai dirbu su tekstais, tai ausis ilsinu gamtos garsais ir tyla.

Rugilė: Aš irgi specialiai neieškau muzikos. Išgirstu atsitiktinai ir būna, kad maloniai nustembu, užsikabinu, grįžtu prie to, bet atmintyje nenusodinu vardų. Lina, o tu?

Lina: (juokiasi) Kad lygiai taip pat – klausausi aplinkos garsų. Gal muzika man yra per stipri patirtis, kad būtų kasdienybės dalimi. Visai paliko įspūdį projektas „Graži ir ta galinga“. Tarmiškumo pritaikymas popkultūroje papirko. Vardas, kurį pasufleravo Raimundas Malašauskas, kurį įsiminiau ir prie kurio vis sugrįžtu, yra Moses Sumney. 

Ar jūs draugės, ar kolegės?

Lina: Manau, draugės, ir net labai giluminė ta mūsų draugystė. Lyg santuoka, kurioje ir meilė, ir draugystė, ir bendrų vaikų (kūrinių) priežiūra, ir emancipacijos momentai. Turim stiprų ryšį, kurį branginu labiau už mums nusišypsojusią sėkmę.

Vaiva: Žinoma. Tik pastaruoju metu visko daug, fiziškai atribojęs karantinas. Visi klausimai labai darbiniai. Tai dabar net gerai nežinau, kaip Lina ar Rugilė šiuo metu gyvena.

Rugilė: Mūsų draugystė pulsuojanti. Vienokia ji buvo, kai nepažinojome viena kitos labai artimai, labiau nujautėme. Čia „Geros dienos!“ periodu. Kitaip yra dabar, kai jau perėjome ugnį, vandenį, žinome asmenybių kraštus. Bet tikrai jaučiame ir girdime viena kitą.

sunandsea.lt

This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.