„Tarytum ruošėmės tikram veiksmui“ – kaunietės menininkės, kuratorės Auksės Petrulienės citata. Tiksliau, minties, nuskambėjusios pokalbio metu, fragmentas.
Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto tyrėja, menotyrininkė Lina Michelkevičė Kauno paveikslų galerijoje, kur dirba A. Petrulienė, 2021 m. lankėsi rinkdama medžiagą apie menininkų Vitos Gelūnienės ir Edo Carrollo suburtą kūrybišką Žemųjų Šančių bendruomenę ir jos protestą prieš planuojamą gatvę prie Nemuno. Paskutiniais duomenimis ji visgi atsiras, tik kitokia nei planuota. Daugiau apie šį procesą L. Michelkevičė pasakoja savo naujoje knygoje, kuri taip ir vadinasi – „Tarytum ruošėmės tikram veiksmui. Kultūros kūrėjai ir protestas“ („Kitos knygos“ ir Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2025 m.).
Knygoje taip pat aptariamas protestas už kino teatro „Lietuva“ Vilniuje išsaugojimą (protestą nuo 2005 m. vedė menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai; vietoje kino teatro dabar yra „MO muziejus“) ir protestai prieš Reformatų parko nejautrų atnaujinimą. Su meno ir kultūros tyrėja aptariame, kas sieja visus šiuos visuomeninius judėjimus ir koks yra menininko vaidmuo žmogui kalbantis su miestu.
Lina, jūsų naujoji monografija nagrinėja kultūros kūrėjų vaidmenį miestų judėjimuose. Kas paskatino imtis šios temos? Ar buvo konkretūs įvykiai ar pastebėjimai, tapę savotišku lūžio tašku?
Ši knyga tikrai neatsirado iš giedro dangaus (šypsosi). Ji natūraliai išplaukė iš mano ankstesnių tyrimų. Pavyzdžiui, savo ankstesnėje knygoje „Būti dalimi. Dalyvavimas ir bendradarbiavimas Lietuvos šiuolaikiniame mene“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2021 m.) kalbėjau apie kino teatro gynimo metu įgyvendintą Nomedos ir Gedimino Urbonų projektą „Pro-testo laboratorija“. O naujoje knygoje, nors ir miniu projektą, norėjau labiau akcentuoti patį kino teatro gynimą kaip visuomeninį judėjimą.
Kita gija – mano nuolatinis domėjimasis visuomeniniais procesais. Sociologija netgi buvo vienas iš mano pasirinkimų po mokyklos, nors galiausiai pasukau į filologiją. Kalba man irgi visada buvo ir tebėra labai svarbi, galbūt tai matosi ir iš knygų pavadinimų – man svarbu, ką žodžiai praneša. Bet tie žmonių santykiai visuomenėje, o ne tik uždaroje meno kūrinio erdvėje, mane visada domino. Šiame tyrime tai atsiskleidė pilnai. Supratau, kad man jau nebėra taip įdomu analizuoti meno kūrinį vien iš menotyrinio taško. Daug įdomiau, kaip menininkas veikia visuomenėje, kokį vaidmenį atlieka, ar jo balsas turi kitokią reikšmę nei kitų profesijų atstovų.
Tad šis tyrimas man pačiai atrodo kaip savotiška mano ankstesnio darbo inversija. Anksčiau domėjausi, kaip menininkas įtraukia žmones į savo kūrinius, o dabar žiūriu, kaip kultūros kūrėjai – vartoju šį terminą, nes jis platesnis nei „menininkas“ – patys įsitraukia į visuomenę. Šis projektas finansuotas Lietuvos mokslo tarybos, medžiagą pradėjau rinkti dar 2020-aisiais, pandemijos pradžioje. Temos formulavimui įtakos turėjo ir tuo metu vykę judėjimai – 2019 m. prasidėjęs judėjimas dėl gatvės Šančiuose, kiek anksčiau, 2018 m., Reformatų skvero atvejis.
Man trys knygoje aptariami įvykiai įdomiai susisiejo. „Lietuvos“ kino teatro atvejis – apie kultūros objektą viešojoje erdvėje. Reformatų parko gynimas – tarsi tarpinis variantas tarp kultūros ir gamtos. O Šančių krantinė ir gatvės joje nebuvimas atrodo itin gamtiškas procesas. Kaip, jūsų manymu, skiriasi dalyvių ir visuomenės įsitraukimas, kai protestuojama dėl pastato ar dėl gamtos objekto? Kaip skiriasi balsas, priemonės, žinutės?
Tiesą sakant, nagrinėjant šiuos konkrečius atvejus, man jie neatrodo radikaliai skirtingi savo pamatinėmis motyvacijomis. Gamtos aspektas, žinoma, iškyla Reformatų skvero ar Šančių atveju, ko nėra kalbant apie kino teatrą „Lietuva“. Tai susiję ir su bendru didesniu dėmesiu aplinkosaugos problemoms. Bet visi mano analizuojami atvejai yra urbanistiniai judėjimai, vykstantys mieste.
Man gal net lengviau įžvelgti panašumus. Visų jų varomoji jėga yra vadinamoji teisė į miestą. Kovojama už mieste gyvenančio žmogaus teisę kurti ir reguliuoti savo aplinką. Ir čia kalbama ne tik apie medžio pasodinimą ar trinkelių klojimą, bet ir apie tai, kad miestas turėtų priklausyti jame gyvenantiems žmonėms, o ne įvairioms kapitalo struktūroms, kurios tą miestą vysto. Siekiama, kad skirtingos visuomenės grupės turėtų lygiavertę prieigą prie miesto erdvių ir teises spręsti, kaip miestai turėtų būti vystomi. Tai matome visuose šioje knygoje aptariamuose judėjimuose.
Dažnai mūsų supratimas, kas priklauso žmogui, apsiriboja jo privačia nuosavybe – butu ar namu. O visa kita tarsi atiduota spręsti valdžios ar kapitalo struktūroms. Bet teisė į miestą kaip tik ir kalba apie tai, kad ne viskas turėtų būti skirstoma pagal tiesioginę nuosavybę – mes čia kuriame bendrabūvį ir visi turime spręsti.
Dėl skirtumų tarp judėjimų, susijusių su gamtosauga ar kultūros paveldu – manau, nė vienas judėjimas nėra pagrįstas vienu aiškiu interesu. Gali būti ir paveldo, ir gamtos išsaugojimas, ir teisė spręsti, ir noras dalyvauti viešuosiuose sprendimuose. Priklausomai nuo atvejo, pritraukiamos skirtingos žmonių grupės. Natūralu, kad kultūros objektai labiau pritrauks kultūros žmones, o gamtosaugos problemos – tuos, kam rūpi aplinkos išsaugojimas.
Nuo pačių judėjimų organizatorių priklauso, kaip jie sugeba ištransliuoti savo žinią įvairialypiai, kad tai neatrodytų tik siauras vietos gyventojų interesas, ir taip sulauktų platesnio palaikymo. Šančių atveju tai buvo matyti – jie mobilizavo ir kitas miesto bendruomenes, motyvuodami demokratijos, bendruomenių teisės į miesto valdymą aspektais, taip pat ekologiniu aspektu, kurį akcentavo tokios akcijos, kaip bendruomeninis plaukimas Nemunu baidarėmis. Taip atkreipiamas dėmesys, kad tai nėra tik konkrečios vietos problema, bet sisteminės problemos, kurias reikia spręsti.
Visoje knygoje juntamas sudėtingas santykis tarp menininko noro sukurti meno projektą – kartais gal net ne visai sąmoningo – ir nuoširdaus aktyvizmo. Dalyviai kartais net užsimena jautęsi išnaudojami vardan meno projekto. Ar egzistuoja idealus meno kūrimo ir aktyvizmo santykis, ar tai visada plona riba, dėl kurios protestai galbūt ir nepasiekia savo tikslo?
Nemanau, kad yra vienareikšmis atsakymas. Kiekvienas atvejis skirtingas, ir ne visada meno kūrimas yra tiesiogiai įtraukiamas į protestus. Todėl aš ir tyrinėju kultūros kūrėjų dalyvavimą socialiniuose judėjimuose, o ne siaurai meninį aktyvizmą. Mano nagrinėjamuose atvejuose matome įvairovę: „Lietuvos“ atveju viskas prasideda nuo menininkų iniciatyvos sukurti meno projektą parodai. Tuo tarpu kiti atvejai neturi tokios intencijos, bet meniniai įrankiai, profesiniai įgūdžiai, be abejo, yra naudojami.
Man atrodo kiek neteisinga iškart įtariai žiūrėti į menininką ar kultūros kūrėją, galvojant, kad jis būtinai sieks asmeninės naudos ar sukurs meno projektą ir viską paliks. Turėtume labiau pasitikėti žmonių pastangomis daryti pokyčius. Be abejo, konfliktų ir nesutarimų kyla, tai normalus demokratijos procesas. Manau, šiais laikais koordinacija tarp meninių ir aktyvistinių interesų vyksta geriau, nes kultūros kūrėjai labiau įpratę bendradarbiauti ir pripažinti kitų indėlį. Kūrybinė etika šiandien suvokiama kitaip – bet kokioje parodoje matome, kiek daug bendradarbių įvardijama prie meno kūrinio sukūrimo.
Svarbu, kad menininkas, kaip pabrėžia ir mano kalbinta Kauno Panemunės gyventoja, Žemųjų Šančių bendruomenės bičiulė Auksė Petrulienė, yra viena iš nedaugelio profesijų, galinčių skirti savo laiką, net darbo laiką, tokiems dalykams. Ypač todėl, kad Lietuvoje, skirtingai nei Vakarų Europoje, yra gana nedaug socialinių judėjimų organizacijų, o aktyvizmas dažniausiai yra ne profesinė, darbinė veikla, bet laisvalaikis. Tad menininko galimybė aktyvizmą matyti ir kaip kūrybinį projektą yra privalumas, leidžiantis investuoti daugiau jėgų.
Tačiau svarbu suprasti, kad tai, ką matome žiniasklaidoje – efektingos protesto akcijos – tėra paviršius. Didysis darbas yra povandeninis, nematomas: teisinės, administracinės procedūros, lobizmas, pastangos keisti įstatymus. Ir tai daro tie patys menininkai bei kultūros kūrėjai. Pavyzdžiui, menininkė Rėda Brandišauskienė, kurios projektas „Balta tamsa“ susijęs su problematišku Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio užstatymu. Nors jos neseniai įgyvendintas performansas – balto rūko užleidimas ant ansamblio teritorijoje pastatytų daugiabučių – yra meno kūrinys, svarbu žinoti, kad ji, būdama teisininkė, daug metų kartu su kitais aktyvistais kovojo teisinėmis priemonėmis prieš šį projektą. Meno kūrinys čia atsiranda jau vėliau, veikiau kaip terapijos aktas, kai jau nieko nebegalima pakeisti.
Minėjote „etatinius protestuotojus“ – Lietuvoje ši sąvoka dažnai vartojama su neigiama konotacija, bandant sumenkinti aktyvistų veiklą. Kita vertus, knygoje aprašote, kad JAV menininko įsitraukimas į socialinius judėjimus gali būti vertinamas kaip duoklės už jo visuomeninį statusą grąžinimas. Ar manote, kad Lietuvoje kada nors pasikeis požiūris ir menininkų balsas taps svaresnis?
Etikete „etatinis protestuotojas“ dažnai bandoma sumenkinti piliečių / protestuotojų pastangas. Iš tiesų dalyvavimas įvairiuose protestuose parodo tų žmonių brandą ir vertybinį susivokimą. Jie protestuoja ne tik šalia savo namų, bet gina tam tikras vertybes, todėl jaudinasi ir dėl kitur vykstančių neteisybių.
Dėl menininkų balso svorio – nemanau, kad pas mus kada nors bus kaip JAV, vien dėl skirtingų visuomenių. Ir nereikia įsivaizduoti, kad ten menininkai pasako, ir visi išgirsta. Jų balsas girdimas labiau todėl, kad dažnai kalbama apie žvaigždes – aktorius ar menininkus, turinčius tokį statusą, kokio Lietuvoje ar Rytų Europoje pasiekti beveik neįmanoma. Populiariosios kultūros kūrėjai galbūt gali, bet ne iki tokio lygio.
Greičiausiai niekur pasaulyje menininko balsas nėra itin vertinamas ar į jį stipriai atsižvelgiama, nes visus procesus grindžia galia, valdžia ir dideli kapitalo srautai. Nepaisant to, protesto reikšmė yra didžiulė: jis padeda išlaikyti problemą akiratyje, nuolat primena apie ją, neleidžia sprendimų priėmėjams ir kapitalo savininkams atsipalaiduoti. Tačiau reikia suprasti, kad rezultatai retai būna greiti – struktūriniams pokyčiams reikia nuolatinio darbo ir laiko, dažnai daugelio metų. Galima prisiminti LGBT teisių klausimus, partnerystės įstatymą, Stambulo konvenciją – kiek metų bandoma priimti sprendimus, ir vis neateina tas momentas, nors visuomenė laisvėja.
Akivaizdu, kad knyga kelia apmąstymų ir kviečia diskusijoms. Bet gal tikitės dar kokio nors poveikio ar praktinio pritaikymo?
Tiems, kas turi aktyvistinį postūmį, organizuoja judėjimus ar protestus, atstovauja visuomenės interesams įvairiuose patariamuosiuose organuose ar tarybose, tikrai svarbu turėti išsamesnį vaizdą apie tai, kas jau vyko, suprasti dalyvaujančių žmonių interesus ir motyvus. Tai gali padėti vykdant savo veiklą , mobilizuojant kitus, taip pat suprasti institucijų ar korporacijų argumentus ir būti pasiruošus juos atremti, nebekartoti tų pačių klaidų. Kad tai, kas jau vyko, nepaskęstų informacijos sraute ir nereikėtų kaskart išradinėti dviračio. Ypač turint omeny, kad Lietuvoje socialinių judėjimų tradicija nėra stipri, o organizacijų, kaupiančių patirtį, nedaug.
Knygoje minite, kad pagrindinius interviu darėte iki plataus masto invazijos į Ukrainą. Gal dabar tyrinėjate ką nors susijusio su dabartiniais įvykiais?
Šios temos man lieka įdomios, seku įvykius. Bet nemanau, kad man pačiai prasminga daryti vis naujas atvejų analizes, nes atrinkti atvejai knygoje gana paradigmiškai parodo sistemines problemas mūsų miestuose: viešųjų erdvių, dalyvavimo miesto reikaluose, teisės į miestą, paveldo, kultūrinių erdvių, aplinkosaugos, gentrifikacijos klausimus. Per šią prizmę galima žiūrėti ir į kitus atvejus.
Ukrainos klausimas įdomus tuo, kad daug kultūros kūrėjų įsitraukė į informavimo funkciją. Tai galėtų būti įdomus tyrimo aspektas – ką reiškia, kai kultūros kūrėjas prisiima informatoriaus vaidmenį reikaluose, nesusijusiuose tiesiogiai su kultūros lauku. Bet aš specifiškai su tuo nedirbu.
Kas man pačiai lieka įdomu ir galbūt norėtųsi plėtoti, tai sovietinio paveldo ir desovietizacijos klausimas, kuris vis dar aktualus. Ypač įdomus pozicijų persiskirstymas kultūros lauke po karo Ukrainoje pradžios – kai kurie žmonės, anksčiau turėję vienokią nuomonę, pavyzdžiui, dėl sovietinių paminklų, dabar į tai žiūri gerokai atsargiau, nes supranta, kad tai tapo jautriu tašku ir gali būti panaudota destabilizuoti visuomenę. Bet svarbu pabrėžti, kad skirtingų nuomonių egzistavimas yra demokratijos pagrindas, todėl nereikia pasiduoti panikai, esą mūsų visuomenė labai susikaldžiusi. Viena nuomonė būdinga tik autoritarinėms visuomenėms.
