Sausio 21–27 dienomis vyks 19-us metus skaičiuojantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis. Jame bus rodoma per šimtą filmų, kurie suskirstyti į nacionalines ir tarptautines konkursines bei specialiąsias programas. Šiemet visi nacionalinėse konkursinėse programose rodomi filmai čia švęs nacionalines premjeras, o kai kurie – ir pasaulines. Jie varžysis ne tik dėl festivalio pagrindinio prizo „Grand Prix“, bet ir turės galimybę turės galimybę pretenduoti į „Oskarus“bei Europos kino apdovanojimus. Pasikalbėjome su festivalio antrosios nacionalinės konkursinės programos filmų režisieriais apie tai, kaip buvo kuriami jų filmai ir kodėl jiems buvo svarbu juos sukurti.
Antroje nacionalinėje konkursinėje programoje žiūrovų laukia penkių lietuviškų filmų nacionalinės premjeros. Ramus vakaro pokalbis vabzdžių draugijoje, porų santykių dinamikos ir nuo narkotikų priklausomi žmonės – toks platus šios programos temų ratas. Nors iš pirmo žvilgsnio filmai ir jų ritmas skiriasi, juos jungia tarpusavio santykių dinamika – ar tai būtų romantiniai, pagalbos ranką tiesiantys, ar paauglių draugystę išbandantys ryšiai. Svarbu paminėti, kad ši programa skirta tik suaugusiems.
Žmonių ir drugelių susitikimas
Tarpdisciplinio meno kūrėjo Lauryno Skeisgielos dokumentiniame filme „Liump! Heuriger“ matome viename seniausių Austrijos vynuogynų organizuotą vakarienę, kuri apjungta su naktinių drugių stebėjimo seansu. Prie vieno stalo pakviečiami žmonės ir vabzdžiai. Pasak autoriaus, filmas prasidėjo nuo darbų serijos „Liump!“. „Šie darbai atsirado galvojant apie universalias išgyvenimo strategijas naudojamas žmonių, gyvūnų ar net mikroorganizmų, – sako menininkas. – Bandžiau sukurti situacijas kuriose galima stebėti įvairias mimikrijos formas – apgaulę, kerėjimą, klaidinimą ir pan.
„Liump! Heuriger“ L. Skeisgiela filmavo Austrijos miestelyje, kur atvyko į dviejų mėnesių rezidenciją kaip menininkas: „Kartu su savimi atsivežiau analoginį vidutinio formato fotoaparatą ir iš entomologo pasiskolintą naktinių drugių kolekciją. Dienas leidau juos fotografuodamas studijoje – iš arti stebėjau įvairius kūniškus, plaukuotus „paveikslėlius“ – plėšrūnų akis ir kitas spalvotas dėmes. Vėliau susidomėjau faktu, jog Austrijoje gyvena 4000 rūšių drugių ir tik 200 iš jų yra dieniniai. Sugalvojau surengti tų rečiau matomų, naktinių drugių stebėjimo seansą.“
Tuo pačiu metu, kaip pasakoja jis, vakarais, kartu su kitais rezidencijos menininkais, eidavo į skirtingus „Heuriger“ – taip vadinami itin trumpam laikui atidaromi vyndarių bariukai. Būtent ten jie galėjo sutikti vietinius miestelio gyventojus. „Sužinojęs, kad naktinių drugių masalui galima naudoti ne tik šviesą, bet ir vyną, supratau, jog norėtųsi šią „Heuriger“ tradiciją apjungti su naktinių drugių stebėjimo seansu. Vynas čia atsirado kaip bendras masalas, tiek žmonėm, tiek ir vabzdžiam“, – teigia L. Skeisgiela.
„Filme matome kitus tuo metu rezidencijoje gyvenusius menininkus ir porą ten dirbusių darbuotojų. Pirminė idėja buvo suorganizuoti didelę viešą šventę, tačiau į vynuogyną, kuriame norėjau filmuoti, galėjau pasikviesti tik keletą žmonių, – pasakoja menininkas. – Dažniausiai stovyklaudami ar piknikaudami lauke mes naudojame įvairias priemones, kad atbaidytume vabzdžius. Šiuo atveju, aš naudojau visas įmanomas priemones, kad prie bendro stalo jų būtų kuo daugiau.”
Paklaustas, kaip jo kaip tarpdiscipilinių menų kūrėjų patirtis veikia jo kūrimo procesą, L. Skeisgiela spėja, kad tai visų pirma leidžia nekurti filmo, jeigu kūrybinei idėjai kino forma nėra būtina. „Šis filmas atsirado iš suvokimo, kad tikriausiai tokio šventės sumanymo nepakartosiu. Tuomet supratau, jog galbūt filmo formate galiu perteikti šios vakarienės grožį ir absurdą“, – sako jis.
Santykių sūkuriai kino kūrybiniame procese
Režisierius ir kino operatorius Linas Žiūra šiemet Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje pristato savo naują trumpametražį filmą „Sūkurys“. Jo siužetas mus įsuks į jaunos poros – Jono ir jo merginos Ninos – istoriją nuošalioje sodyboje, priklausančioje kino režisieriui, kur jie drauge turėtų filmuoti filmą. Jiems leidžiant laiką kartu, pradeda nykti ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Ninos santykiams su režisieriumi Roku stiprėjant, Jonas jaučiasi vis labiau atstumtas. Įtampa auga, nes neiškalbėti jausmai veda veikėjus tolyn nuo vienas kito.
L. Žiūros filmas prasidėjo nuo užduoties režisūros magistro studijose – sukurti vieną sceną, kuri būtų tarsi iš ilgametražio filmo. Tačiau, kaip pasakoja jis, stipriai išvysčius personažus, jų priešistorę bei susidirbus su aktoriais, jam nesinorėjo paleisti šios istorijos, o kaip tik – išplėsti. „Tuo pačiu metu rengiau ir savo magistro tyrimo dalį apie improvizaciją, tad supratau, kad tai puiki proga viską sujungti. Užuot filmavęs vieną sceną, nusprendžiau nufilmuoti dar keletą pasibandymui, per daug neįsipareigodamas, – dalijasi L. Žiūra. – Vienos scenos buvo išrašytos tiksliai, kitos turėjo tik „griaučius“. Turėdavom tik aplinkybes – apie ką konfliktas ir pagrindinius personažų tikslus scenoje. Kartais vienas aktorius turėdavo daugiau informacijos, kitas mažiau. Buvo ir taip, kad suimprovizuojam dialogą ir po to, jeigu kažką įdomaus užčiuopiam, tą kartojam ir kituose dubliuose. Kartais duodavau tik veiksmą ir temą pokalbiui. Prie kiekvienos scenos buvo gana skirtingas priėjimas. Po šių filmavimų įgijau dar daugiau drąsos improvizuoti ir nusprendžiau toliau dirbti tokiu principu jau kurdamas šį filmą.“
Kino kūrimo procesą režisierius pasakoja pasirinkęs kaip aplinkybę, nors ir labai svarbią: „Pirmiausia scenarijuje jie buvo performansų atlikėjai, vėliau – muzikantai, bet supratęs, kad noriu daug improvizuoti, nusprendžiau pasirinkti geriau man bei aktoriams pažįstamą sferą – kino aikštelę. Daugelis istorijų yra paimtos iš realaus mano bei aplinkinių gyvenimo, dažnai net ne iš kino aikštelės, ir vėliau joms sukurtas meninis apipavidalinimas. Įdomu stebėti, kaip žmonės, nebūtinai net iš kino sferos, atpažįsta save, susitapatina arba netgi mano, kad tai filmas apie vieną ar kitą asmenį.“
Paklaustas, ar nebuvo neįprasta atiduoti kameros kitam operatoriui („Sūkurio“ operatorius – Nojus Drąsutis), L. Žiūra pripažįsta, kad meluotų, jei sakytų, kad nebuvo keista perleisti kitam tai, ką esi pratęs daryti pats. „Tačiau šiame filme mano prioritetas buvo darbas su aktoriais ir nenorėjau susikurti per daug situacijų, kur galėčiau pasislėpti už kameros. Todėl norėjau operatoriaus, kuris turėtų panašų skonį, panašiai matytų šviesą, kad galėčiau filmavimo metu apie tai kuo mažiau galvoti. Tad Nojumi galėjau visiškai pasitikėti dėl apšvietimo, o dėl mizanscenavimo bei kadravimo nusprendėme, jog tuo labiau užsiimsiu aš. Įsivaizduoju, kad ir operatoriui turbūt keista dirbti su tokiu režisieriumi, kuris daug kišasi, bet manau, kad mes puikiai vienas kitą supratome ir papildėme“, – filmavimą prisimena kūrėjas.
Jis detalizuoja: „Nors daug ką filmavome improvizuotai, didžioji dalis veiksmo buvo gana statiška, tad buvo galima nuspėti, kur maždaug veiksmas vyks (ar tiesiog išdėstyti rekvizitą ten, kur norėtume, kad aktoriai atsidurtų). Todėl galėjome iš anksto surasti rakursus, pasiruošti apšvietimą. Pavyzdžiui, interjere sugalvojom lubose įvairiose vietose iš anksto susikabint lempas bei atšvaitus, tas labai pagreitino filmavimo procesą.”
Apmąstydamas sveiką ribą tarp darbo kine ir asmeninio gyvenimo, L. Žiūra teigia, kad jam atrodo, jog, kiekvienas kūrėjas vienaip ar kitaip naudoja patirtis, emocijas, mintis iš savo gyvenimo. „Taip pat dirbant kine trumpam laikui dažnai sukuriami labai artimi ryšiai, kartais net artimesni negu su gerais draugais ar giminaičiais, todėl ribas gali būti sunku nubrėžti. Manau, kad didelė atsakomybė tenka režisieriui: kaip turint tiek galios neperžengti ribų? Kiekvieno žmogaus ribos yra skirtingos, tad manau, jog labai svarbu tuo nesinaudoti ir palaikyti saugią atmosferą, kad žmogus galėtų pasisakyti, jei kažko nenori. Juk niekas tavęs neprivers ko nors daryti, jei tu to nenori, svarbu tiesiog pasakyti“, – mano jis.
Kelio iš narkotikų liūno paieškos
Antrojoje nacionalinėje konkursinėje programoje – Rinaldo Tomaševičiaus dokumentinis filmas „Po fentanilio“. Fentanilis, populiariausias gatvės narkotikas Vilniuje, negailestingas kiekvienam, kas jo paragauja. Kino režisierius bando įgyvendinti kilnią misiją – jis aptinka gatvėmis klajojančią narkomanų grupę ir pradeda juos nuolat lankyti, turėdamas viziją išgelbėti bent vieną iš jų, nors jie serga ŽIV, hepatitu ir kitomis ligomis.
Režisierius R. Tomaševičius pasakoja pradėjęs šį filmą filmuoti gana atsitiktinai – jis filmavo kitą ribinį personažą ir jis atvedė režisierių į vieną apleistą namą, kuriame gyveno daug vartojančių žmonių. Taip jis „užsikabino“ už šių naujų herojų. „Baigiau filmuoti su tuo personažu, atsirado šie keli personažai, ir pradėjau filmuoti juos. Pradžioje filmavau su telefonu, tada ateidavau su kamera filmuoti, o po kažkiek laiko ir operatorių pasikviečiau, kad medžiaga būtų vizualesnė. Nepamenu, kiek laiko truko visas procesas, bet apie 2-3 metus, kol įvyko visa istorija“, – prisimena jis.
Jis pasakoja turėjęs nemažai filmuotos medžiagos: „Kadrus iš visos medžiagos pasirinkti ir sudėlioti trumpą istoriją man padėjo montažo režisierė Gabrielė Urbonaitė. Su prodiusere teikėm dokumentiniam ilgametražiui filmui paraišką apie kalėjimo žmones. Paraiškos sąlygos – kad režisierius turi būt ne studijų tikslais sukūręs trumpametražį filmą. Tad teko skubiai sumontuoti šį filmą. Turėjau daug medžiagos, entuziazmo ir noro filmuoti bei padėti tiems žmonėms – taip gimė šis filmas. Aš jį buvau pats sudėliojęs, po to man montažo režisierė padėjo, sutrumpinom ir paleidom į festivalius. Medžiagos liko daug, man atrodo, išeitų ir ilgametražis filmas.“
Paklaustas, kaip filmas siejasi su asmenine patirtimi ir kaip jam pavykdavo psichologiškai susidoroti su dalykais, kuriuos matė, R. Tomaševičius atsako: „Aš pats daug metų gyvenau gatvėje, tokiose apleistuose namuose, vartojau narkotikus, tik tada dar nebuvo fentanilio, buvo heroinas, įvairūs opiatai, taip vadinama „širka“, taip ir siejasi. Aš matęs šį visą gyvenimą ir daug draugų numirė nuo to, tad aš moku parėjęs namo atsiriboti ir kažkaip kitą dieną visai kitaip jaustis. Esu pripratęs prie to ir nėra taip, kad mane tai kažkaip labai stipriai paveiktų. Bet yra labai paveikęs vienas kadras – tai kadras, su moterimi, kur aš jai kviečiau greitąją. Aš ją buvau matęs dar prieš tris dienas, ji dar „kaip ir nieko“ atrodė, bet, matyt, per tą laiką ŽIV perėjo į AIDS. Man tada filmuojant labai stiprūs šiurpuliai perėjo per vidų.“
Ką reiškia mylėti
Vesta Tučkutė, filmo „Loving“ režisierė, apie projekto pradžią pasakoja, kad jis gimė iš daugybės romantiškų stebėjimų, pokalbių ir situacijų. „Loving“ pasakoja poros – Adelos ir Beno – kurie per vasarą susitinka ir įsimyli, tačiau gyvenimas juos išskiria, istoriją.
Pasak jos, mylėti žmogų yra vienas gražiausių ir kartu skaudžiausių dalykų (net tada, kai viskas labai gerai). „Pagalvojau, kad žaismas tarp šių dviejų kraštutinumų galėtų tapti įtemptos, bet švelnios istorijos pagrindu. Esu didelė romantikė, tad nebuvo sunku semtis įkvėpimo iš asmeninių patirčių ir daugybės pokalbių su draugais apie tai, ką reiškia mylėti ir būti mylimam. Norėjosi sukurti atpažįstamą įtampos jausmą.“
V. Tučkutė kine dažniausiai dirba kaip prodiuserė, „Loving“ yra jos, kaip režisierės, debiutinis trumpametražis filmas. Paklausta, ar nebuvo sunku perduoti prodiuserio kėdės kažkam kitam, ji atsako, kad sunku: „Esu savarankiškas žmogus, kuris dažnai galvoja galintis viską padaryti pats, tad atsisakyti kontrolės ir leisti kažkam kitam perimti prodiuserės vaidmenį man buvo tikrai nelengva. Visgi, man labai pasisekė, nes prodiuserė Milda Buškevičiūtė buvo mano artima draugė dar prieš tapdama filmo prodiusere, todėl tais momentais, kai, pavyzdžiui, biudžetas ar laikas imdavo trukdyti, ji galėjo būti atvira ir pasakyti tiesą tiesiai šviesiai. Galiausiai labai pamilau visus šio projekto bendrakūrėjus ir nieko nekeisčiau“, – pabrėžia režisierė.
Šis filmas iš kitų išsiskiria tuo, kad jame matome lietuvius aktorius, tačiau jie kalba angliškai. Autorė teigia, kad rašydama scenarijų galvojo, kad nori, jog jis būtų anglų kalba ir su užsienio aktoriais. „Mano mėgstamiausi dialogo momentai pasakomi paprastai, tiesiai, nepoetiškai, nes norėjau be reikalo pasimesti vertime. Be to, atvykęs į kitą šalį nesitiki, kad žmonės kalbės tavo kalba – tada naudojiesi bendra kalba ir stengiesi kuo geriau susikalbėti. Ieškojau dviejų žmonių, kurie anglų kalba kalbėtų skirtingais akcentais. Iš pradžių planavau, kad tik Benas bus lietuvis, o Adela galbūt amerikietė ar iš kitos Europos šalies. Ir vėl man pasisekė, atradome du nepaprastai talentingus ir gražius aktorius, kurie abu yra lietuviai“, – komentuoja V. Tučkutė.
Kalbėdama apie filmavimo procesą ji atskleidžia, kad filmavo Vilniuje ir jo apylinkėse tris dienas: „Tai buvo vienas iš tų projektų, kai viskas tiesiog savaime susidėlioja, nors net pats nežinai kaip. Kalbant apie lokacijas, viskas prasidėjo nuo susitikimo su filmo dailininke Andrėja Puskunigyte jos bute: peržiūrėjome rekvizitus, aptarėme spalvas, idėjas. Aš tiesiog įsimylėjau tą vietą ir nusprendėme joje ir pasilikti. Jos svetainė suvaidino ir valgomąjį, ir miegamąjį. Man labai patiko girgždančios medinės grindys ir seno buto šiluma vasaros karštyje. Norėjau, kad viskas jaustųsi tvanku, karšta, prakaituota. Senamiestis vasarą yra labai ypatinga, drįsčiau sakyti – romantiška vieta. Tikiuosi, kad šį jausmą pavyko perteikti tiek per vizualinę kalbą, tiek per pasirinktą erdvę.“
Pokalbis tarp literatūros ir kino
Paskutinis šios programos filmas – „Tu kaitini mano kraują“, režisuotas Melitos Sinušaitės. Jame – nedrąsi aštuntokė Elena, apleistame pastate pastebinti nuogą pozuojančią gimnazistę Laurą. Tarp merginų užsimeza draugystė, per kurią Elena po truputį pradeda pažinti intriguojantį suaugusiųjų pasaulį. Šis filmas sukurtas pagal Linos Simutytės novelę „Akmeninės žuvys”.
Apie filmo gimimą M. Sinušaitė pasakoja: „Šiuo metu studijuoju ketvirtame kino režisūros kurse KIMO Nacionalinėje mokykloje. Trečiame kurse tradiciškai turėjome užduotį sukurti trumpametražį filmą – ekranizaciją. Pirmą kartą teko kurti filmą pagal literatūros kūrinį, tačiau tikiuosi, kad ne paskutinį. Keista, kad, jau sukurtą kūrinį adaptuojant į kitą meno formą atsiranda daugiau laisvės. Filmo kūryba tampa nebe tik bandymu išlementi savo asmeninę mintį, o tarsi pereina į aukštesnį – pokalbio – lygį. L. Simutytės kūryba visuomet sužadina ryškius vaizdinius, kuriuos tik ir norisi ekranizuoti. Novelė „Akmeninės žuvys”, kuri dabar yra romano „Raudonasis albumas” dalis, man pasirodė ypač artima ir atpažįstama, nors aprašomais ankstyvaisiais 2000-aisiais turbūt dar net nėjau į darželį.“
Į adaptaciją, režisierė tvirtina, žiūrėjusi gana laisvai, svarbiausia jai buvo perteikti kūrinio nuotaiką ir veikėjus. Jos nuomone, daugiausia improvizacijos įvyko filmo gale. L. Simutytė novelėje „Akmeninės žuvys“ aprašo magišką įvykį, kurį M. Sinušaitė teigia supratusi, kaip jaunų merginų susidūrimą su jausmu, kad jų kūnas nepriklauso joms pačioms. Šį jausmą ji ir sako siekusi perteikti, tačiau ieškojusi išraiškos, kuri vadovautųsi „realaus pasaulio taisyklėmis”.
Šis filmas išsiskiria ryškiomis spalvomis. „Filmo kūrybos metu su operatore Ieva Jaruševičiūte nuo pat pradžių išsikėlėme tikslą klausytis intuicijos, o ji mums stebuklingai kalbėdavo tą patį, – prisimena M. Sinušaitė. – Todėl kartais sunku atsekti racionalų paaiškinimą tam tikriems sprendimams. Nors gali pasirodyti, kad filmas kviečia žiūrovą stebėti merginų pasaulį iš tolo, pati mėgstu apie jį galvoti, kaip apie reikšmingos patirties prisiminimą, o tuo pačiu ir pagrindinės veikėjos fantaziją, pirmus erotinius potyrius. Manau, kad jie išgyvenami labai ryškiai ir tirštai – turbūt iš to ir kilo ryški spalvų paletė ar tam tikras filmo fragmentiškumas.“
Vilniaus trumpųjų filmų festivalis ir toliau skiria ypatingą dėmesį prieinamumui, tad festivalio atidarymo filmai bus rodomi su subtitrais kurtiesiems ir neprigirdintiesiems (SKN), o tiek sostinėje, tiek kituose miestuose nacionaliniame konkurse dalyvaujantys filmai bus rodomi su SKN bei su garsiniu vaizdavimu žmonėms su regos negalia. Vilniuje po filmų peržiūrų vyksiančiose diskusijose su nacionalinių konkursinių programų filmų kūrybinėmis komandomis dalyvaus lietuvių gestų kalbos vertėjai.
19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis vyks sausio 21–27 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje, ir visoje Lietuvoje – platformose „ŽMONĖS Cinema“ bei LRT Epika.
Informacija, bilietai ir pilna festivalio programa: www.filmshorts.lt
Festivalį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Festivalį iš dalies finansuoja: Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES „Kūrybiška Europa“ MEDIA programa. Instituciniai partneriai: Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Goethe’s Institutas Lietuvoje, Švedijos-Lietuvos bendradarbiavimo fondas, asociacija LATGA, „Kūrybiška Europa MEDIA“ biuras Lietuvoje, Prancūzų institutas Lietuvoje. Partneris – LRT Epika.
