„Žinoma, aš esu lietuvių diasporos atstovė, tačiau nepažįstu savęs kaip lietuvės, neskaitant tam tikrų detalių. Amerika XX amžiuje akcentavo prisitaikymą, savo etninių šaknų slėpimą, o tai iš tiesų liūdna, kai pagalvoji apie visą įvairovę ir kalbas, kurios buvo prarastos, nes ta karta pernelyg bijojo, kad jų vaikai nepasieks sėkmės Amerikoje, jei tos šaknys nebus paslėptos“, – apie savo santykį su Lietuva kalba lietuvių kilmės amerikietė, antropologė Eunice Blavascunas, kuri kovo viduryje lankysis Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU), pagal Vytauto Kavolio vardo tarpdisciplininės profesūros programą.
„Seinuose, Lenkijoje, praleidau Jonines, mačiau ten spektaklį apie tai, kad Lietuva buvo paskutinė pagonių šalis Europoje. JAV turiu lietuvių draugų, žinau apie Abiejų Tautų Respubliką, Adomą Mickevičių. Regiu Lietuvą iš šių nuotrupų, tačiau nemanau, kad iš tiesų ją pažįstu. Tai vieta, kurioje juntamas paslaptingas ryšio troškimas. Regis, ji yra visiškai kitokia, ramesnė, nei Lenkija, kuriai būdinga labai emocinga saviraiška. Tikiuosi, kad vizito metu sužinosiu gerokai daugiau“, – viliasi amerikietė.
Pasak mokslininkės, Lietuvoje gimė jos proseneliai, o pavardė buvo pakoreguota Eliso saloje, jiems atvykstant į JAV – taip jie tapo „Blavascunais“. Septintajame dešimtmetyje giminaičiai persivadino į „Blanchard“, norėdami pritapti, tačiau pati Eunice suaugusi nusprendė susigrąžinti ankstesnę pavardę. E. Blavascunas tėvas palaikė ryšius su lietuvių bendruomene Grand Rapidso mieste Mičigano valstijoje, priklausė Vytauto klubui, kuriame bendravo emigrantai iš Lietuvos. Pati Eunice jau ne kartą lankėsi Lietuvoje – Vilniuje, Trakuose, Dzūkijoje.
Rytų Europa patraukė griuvus Berlyno sienai
Vienas iš svarbiausių E. Blavascunas mokslinių interesų – miškai, todėl natūralu, kad jai artima Lietuva, Lenkija, Rytų Europa. Tyrėja pabrėžia, kad jai darbe yra itin svarbus tarpdiscipliniškumas, skirtingų sričių derinimas: savo kaip mokslininkės veikloje ji derina antropologiją ir aplinkotyrą.
„Gamtos mokslai bando mums suteikti objektyvią perspektyvą, tačiau jie dažnai yra susiejami su politika. O toks mokslas kaip antropologija leidžia pamatyti, kaip žmonės supranta pasaulį, žvelgdami į jį per skirtingas kultūrines prizmes. Net ir mokslas yra praktikuojamas skirtingai skirtinguose pasaulio kraštuose“, – paaiškina pašnekovė.
„1989-aisias studijavau žmogaus evoliuciją koledže, kai įbėgo studentas ir pasakė: „Berlyno siena griūna. Žmonės pereina į abi puses!“. Nuo tos akimirkos supratau, kad noriu keliauti į Rytų Europą“, – pasakoja mokslininkė.
Belovežo girioje persipina komunistinė istorija ir turtinga gamta
Miškai ją sudomino tuomet, kai norėdama aplankyti Rytų Europą ir sutaupyti ji įsidarbino JAV Miškų tarnyboje Vašingtone. Vieną dieną ten apsilankę lenkų miškininkai papasakojo apie Belovežo girią – didžiausią Europoje lygumų mišką, pasižymintį didžiausia augalijos ir gyvūnijos gausa visame žemyne. 1995-aisiais E. Blavascunas pavyko šią girią aplankyti.
Belovežo girią, kuri yra įtraukta ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, E. Blavascunas tyrinėja įvairiais aspektais. Tarp jų – ir kaip šio miško senųjų ąžuolų, bizonų ir tūkstančių vabzdžių istorija persipina su regiono autoritarine, komunistine istorija bei iškilusiu kraštutinės dešinės judėjimu Lenkijoje.
kaip auginti ir kirsti medžius žmogaus reikmėms, vis dar atsižvelgiant į miškų integralumą?
„Komunizmas neįveikė nacionalizmo ir nesustabdė nacionalinio projekto siekimo. Ryšys su Belovežo giria – sudėtingas, nes, kaip ir Lietuva, čia daugiau nei 100 metų buvo Rusijos imperija, o dauguma gyventojų XX a. trečiajame dešimtmetyje save laikė baltarusiais, tiksliau – tuteišiais (čionykščiais), o ne etniniais lenkais. Tačiau visa tai pakeitė miškininkystė ir permainingas politikos bei smurto paženklintas laikotarpis – tarpukaris ir Antrasis pasaulinis karas. Kai lankiausi Belovežo girioje, nuo 1995-ųjų iki 2017-ųjų, žmonės mėgino apsvarstyti šią praeitį, įvertindami, kas ką išdavė komunizmo metais. Visa tai vyko tuo pat metu svarstant, ar miškas turėtų būti smarkiai iškirstas, ar griežtai apsaugotas kaip nacionalinis parkas“, – glaustai savo tyrinėjimus pristatė antropologė.
„Miškai, kaip rašė Robertas Pogue Harrisonas, seka įkandin civilizacijos. Tai vietos, kurios nebuvo paliestos žemdirbystės. Akivaizdu, kad mokslinė žemdirbystė, kildinama iš vokiškosios tradicijos, jau pavertė ir miškus žemės ūkio objektais. Tačiau naujos žinios apie juos, pavyzdžiui, kanadiečių biologės Suzanne Simard darbai, atskleidė, kokią svarbą turi miškų bioįvairovė. Man patinka galvoti apie miškininkystės iššūkius – kaip auginti ir kirsti medžius žmogaus reikmėms, vis dar atsižvelgiant į miškų integralumą?“, – šios temos aktualumą paaiškina mokslininkė.
Viliasi pradėti tyrinėjimus ir Lietuvoje
Eunice Blavascunas Lietuvoje lankysis dvi savaites – čia ji dalyvaus VDU Vytauto Kavolio vardo profesūros programoje, skirtoje trumpalaikiams dėstymo vizitams. Mokslininkė skaitys paskaitas studentams ir visuomenei, susitiks su universiteto bendruomene, lankysis VDU Botanikos sode, Lietuvių išeivijos institute ir V. Adamkaus bibliotekoje-muziejuje.
Paskaitose viešnia aptars įvairias temas – taikomąją antropologiją, lietuvių diasporos istoriją, komunistinės praeities įtaką miškininkų ir biologų santykiams, Belovežo girios vaidmenį pabėgėlių krizės metu ir t. t.
„Man didelė garbė būti pakviestai dalyvauti šioje programoje. Esu labai atsidavusi tarpdisciplininėms perspektyvoms. Tiek aplinkotyroje, tiek antropologijoje tenka galvoti ir dėstyti apie žmogaus evoliuciją, klimato kaitą, kultūrines prasmes, aplinkosaugos humanitariką. Tik tuomet, kai istorizuojame mokslus, kai kreipiame didelį dėmesį ne tik į žmonių pasaulį, galime geriau suprasti tai, ką darome šioje planetoje ir ką planeta daro mums. Viliuosi, kad vizito Kaune metu galėsiu pasimokyti iš to, kaip dėstoma Vytauto Didžiojo universitete“, – sakė mokslininkė, papildydama, jog yra atvira galimam bendradarbiavimui Lietuvoje, kadangi čia daug ežerų ir miškų, be to, šiuo metu šalyje gyvena daug ukrainiečių pabėgėlių, o valstybė turi sieną su Rusija.
V. Kavolio profesūros programa siekia stiprinti ryšius tarp Lietuvos ir lietuvių diasporos akademinės bendruomenės, skatinti tarpdiscipliniškumą moksle ir studijose. Paramą vizitui teikia Lietuvių fondo administruojamas Danos Gedvilienės fondas.
