Daina – stulbinantis reiškinys. Regis, tiesiog žodžiai, muzika, atlikėjo charizma, bet vienos išlieka dešimtmečiais, nesensta ir keliauja kontinentais, o kitos – užsimiršta vos gimusios. Kodėl? Daugybė priežasčių, iš kurių galbūt svarbiausia – kada ir kam ji skambėjo.
Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ apie lietuvišką estradinę muziką išeivijoje pasakoja ir į naujausią Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų ekspoziciją „Estrada. Svajonės kaina“ kviečia muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė.
* * *
Tikriausiai nė nereikia priminti į lietuviškos muzikos aukso fondą įėjusių dainų apie raudonas rožes, kaktusus ant palangės, kelias dešimtis išėjusių kaštonų, tačiau kiek jos buvo aktualios lietuviams kitapus Atlanto – JAV ir Kanadoje? Ir, svarbiausia, kiek muzika, gaidos ir įrašai galėjo prasmukti pro „geležinę“ arba, anot vengrų istoriko György’o Péterio (1951), „nailono uždangą“ (plačiau – Rūta Stanevičiūtė, Danutė Petrauskaitė ir Vita Gruodytė, „Nailono uždanga“, 2018)?
Iki Stalino mirties geležine buvusi uždanga po jo mirties ėmė „nailonėti“: muzikai susirašinėjo, siuntė natas, „pažangesni“, tai yra socialistinių pažiūrų, išeiviai lankėsi sovietinėje Lietuvoje ir net dalyvavo dainų šventėse! O „anapus“?
Vienas pirmųjų JAV 1968 m. apsilankė dainininkas Virgilijus Noreika (1935–2018). Sutikimas buvo dviprasmiškas – pilnos salės, bet ir piketuotojai. Koncertų programos buvo „saugios“: vienoje dalyje – Lietuvos, beveik vien sovietinio laikotarpio, kompozitorių Algimanto Bražinsko (1937–2020), Balio Dvariono (1904–1972), Benjamino Gorbulskio (1925–1986), Vytauto Klovos (1926–2009), Juozo Tallat-Kelpšos (1889–1949), Jono Švedo (1908–1971) kūriniai, kitoje – klasikinių operų arijos, apeinant išeivijos kompozitorius – labiau dėl cenzūros nei dėl natų stygiaus.
Kaip teigia muzikologė Danutė Petrauskaitė, „Ramų išeivijos muzikinį gyvenimą septintojo dešimtmečio pabaigoje sujudino prasidėję atlikėjų, atvykusių iš sovietinės Lietuvos, koncertai. <…> Tai buvo lyg gaivaus oro gurkšnis ir kartu tautiškumo testas abiejose Atlanto pusėse gyvenantiems lietuviams, priklausantiems skirtingoms politinėms sistemoms.“ (Danutė Petrauskaitė, „Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos valstijose 1870–1990: Tautinės tapatybės kontūrai“, 2015, p. 854)
1968–1990 m. JAV lankėsi daugybė muzikų: operos dainininkai, jų akompaniatoriai, įvairūs instrumentalistai ir kompozitoriai – Eduardas Balsys (1919–1984), A. Bražinskas, Jurgis Gaižauskas (1922–2009), Benjaminas Gorbulskis (1925–1986), V. Klova, Vytautas Laurušas (1930–2019), Antanas Račiūnas (1905–1984), Antanas Rekašius (1928–2003), taip pat lengvosios muzikos atlikėjai Gintarė Jautakaitė (1958), Vytautas Kernagis (1951–2008), Birutė Petrikytė (1954), Violeta Rakauskaitė (1949) ir kiti.
Kiek šie ar kiti autoriai buvo nauji išeiviams? Gausiose lietuvių kolonijose įsisteigę vokaliniai ansambliai, kuriems pritardavo gitara ar akordeonas, turėdavo lankstų repertuarą – be išeivijos kūrinių, atlikdavo ištraukas iš Jurgio Karnavičiaus (1884–1941) ir V. Klovos operų, taip pat įvairių kartų kompozitorių – Klemenso Griauzdės (1905–1983), A. Bražinsko, J. Gaižausko, B. Gorbulskio, Vytauto Juozapaičio (1936–2025), Vytauto Kairiūkščio (1930–2020), Konrado Kavecko (1905–1996), Mikalojaus Noviko (1940–2022), Algimanto Raudonikio (1934–2023), Teisučio Makačino (1938), Miko Vaitkevičiaus (1931–2006), Zigmo Venckaus (1924–2003) – dainas. Viena vertus taip buvo plečiamos išeivijos profesionaliosios muzikos spragos, klausytojams patiko lengvos jų melodijos, ir, jeigu koks žurnalistas ar muzikologas įžvelgdavo jose kičą, tai nieko nekeisdavo – ansambliams patiko dainuoti, o žmonėms – klausytis širdžiai mielų dainų.
Ką gi apie tai galvojo Vladas Jakubėnas (1903–1976, kompozitorius, pianistas, vargonininkas, muzikos publicistas, pedagogas; vienas produktyviausių ir kompetentingiausių muzikos apžvalgininkų Lietuvoje ir išeivijoje JAV, parašęs daugiau kaip tūkstantį įvairaus žanro straipsnių), dar spėjęs pamatyti ir išgirsti šį tautiškumo testą?
Pabandykime tris lakmuso popierėlius – Benjaminą Gorbulskį (1925–1986, kompozitorius, operos, operečių, simfoninių, kamerinių kūrinių, koncertų, o taip pat daugiau kaip šešių šimtų dainų ir romansų autorius; jo žymiausios dainos – „Tavo mielos akys“, „Mėlynos gatvelės“ („Ant senos palangės kaktusai žydės“), „Sningant“, „Tu ateik į pasimatymą“ ir kt.), Algimantą Raudonikį (1934–2023, kompozitorius, sukūręs daugiau nei septynis šimtus įvairių žanrų kūrinių, iš kurių dauguma – estradinės dainos; jo žymiausios dainos – „Lauksiu tavęs ateinant“, „Švelnumas“, „Dar širdyje ne sutema“ ir kt.) ir Mikalojų Noviką (1940–2022, kompozitorius, pedagogas, vienas žymiausių estradinių dainų kūrėjų; jo aukso fondas – dainos „Gera“, „Žalioj stotelėje“, „Putinai“, „Pėdos“, „Dar nežinia“ ir kt.).
Benjaminas Gorbulskis Jakubėno tekstuose paminimas tik kartą – 1970 m. „Aide“, straipsnyje „Trys svečiai iš „anapus“. V. Noreika, E. Kaniava, V. Daunoras“. Išsamaus straipsnio pradžioje jis primena: „Objektyviam įspūdžiui sudaryti buvo psichologinių kliūčių.“ Jis pamini tik po Stalino mirties atsiradusį atoslūgį, nors santvarka ir nepasikeitė, nurodo, kad surengti koncertai neįeina į Sovietų Sąjungos ir JAV kultūrinius mainus ir yra tik lietuvių reikalas, ir pabrėžia, kad koncertų ir juose atliktų dainų klausėsi pasiilgę Tėvynės ir nukentėję nuo sovietų.
Toliau jis, atsietai nuo emocinio ir politinio konteksto, komentuoja dainininkų balsus ir atlikimą, nesibodėdamas palyginti jų su ankstesniais ar vietiniais dainininkais (pavyzdžiui, V. Noreiką ir Kiprą Petrauską (1885–1968, dainininkas (tenoras), operos solistas, pedagogas), Eduardą Kaniavą (1937, dainininkas (baritonas), operos solistas, pedagogas) ir Algirdą Brazį (1915–2007, operos solistas, baritonas, nuo 1951 m. Metropolitan Opera solistas, dainavęs ir su įvairiais lietuvių išeivių kolektyvais), Vaclovą Daunorą (1937–2020, dainininkas (bosas), operos solistas, pedagogas) ir Joną Vaznelį (1925, dainininkas, bosas, Čikagos lietuvių operos ir kitų kolektyvų dalyvis)) ar pasvarstyti, ar jie galėtų padaryti karjerą JAV.
Apie V. Noreikos programoje skambėjusią B. Gorbulskio dainą „Mano gimtinė“ (1967, žodžiai Violetos Palčinskaitės) jis atsiliepia lakoniškai: „Paskutinis numeris buvo į lietuvių muziką įėjusio žydų tautybės Gorbulskio daina „Mano gimtinė“.“ Tolimesnė straipsnio dalis – svarstymai apie koncertų politiškumą, įvairūs spaudos atsiliepimai. Akivaizdu – svarbiausias čia buvo pats koncertų faktas, o ne jų programa. („Aida“, 1970, Nr. 7).
Mikalojaus Noviko pavardę užtinku „Draugo“ 1972 m. straipsnyje „Kokie galimumai slypi liaudies šokiuose! Du Clevelando „Grandinėlės“ (viena žinomiausių JAV lietuvių šokių grupė) šokėjų spektakliai Chicagoje“. Jis yra tarp daugybės, vėlgi, įvairių kartų spektaklių muzikos autorių – J. Švedo, Juozo Pakalnio (1912–1948), V. Klovos, Leono Povilaičio (1934–2007), Rimvydo Žigaičio (1933–2010), Juozo Indros (1918–1968) – Lietuvos, ne išeivijos muzikų. Jakubėnas pats atsako į, matyt, ne tik jam iškilusį klausimą: „Kodėl muzikos autoriai programoje ne iš išeivių kompozitorių? Atsakymas nelinksmas: negausūs, ne iš savo kūrybos besiverčią mūsų kompozitoriai nėra lengvai palenkiami tokiam darbui.“ („Draugas“, 1972-03-25).
Trečias bandymas sėkmingesnis – trys paminėjimai! Algimanto Raudonikio pavardę aptinku Genovaitės Antanaitytės-Ugianskienės (Genovaitė Antanaitytė-Ugianskienė (1938, Lietuvoje) – dainininkė, chorų vadovė) rečitalio Čikagoje aptarime. Programa įdomi – pirmoje dalyje – klasikai F. Schubertas, P. Čaikovskis, F. Cilea ir lietuviai Stasys Šimkus (1887–1943) bei pats Jakubėnas, antroje – beveik vien Lietuvos autorių muzika: Vytauto Paltanavičiaus (1924–1994) arija iš op. „Kryžkelėje“, Vytauto Jurgučio (1930–2013) „Čia Lietuva“, A. Raudonikio „Motinos rauda“ (1970), J. Gaižausko (kompozitorius ir smuikininkas Jurgis Gaižauskas V. Jakubėno tekste sulaukia šiek tiek emocingesnio paminėjimo – „iš Vienos Lietuvon sugrįžęs kadaise Vl. Jakubėno mokinys Kauno konservatorijoje“) „Ramunėle“ (1966), K. Kavecko „Štai mano žemė“, arija „Ką veikti dabar“ iš J. Karnavičiaus op. „Gražina“, išeivių Antano Vanagaičio (1890–1949) „Ašarėlės“ ir Broniaus Budriūno (1909–1994) „Išdykęs rudenėlis“. („Draugas“, 1975-10-04).
Kitais, 1976 m., – straipsnis apie Nerijos Linkevičiūtės (1939, dainininkė, Čikagos lietuvių operos pastatymų dalyvė, koncertavo lietuvių diasporose JAV, Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje) ir Bernardo Prapuolenio (1939–1984, dainininkas, pedagogas, Čikagos lietuvių operos dalyvis; gastroliavo lietuvių kolonijose JAV ir Pietų Amerikoje) koncertą Čikagos jaunimo centre.
Lanksčioje programoje – tai yra apimančioje klasikus C. Monteverdi, G. F. Händelį, F. Mendelssohną-Bartholdy, W. A. Mozartą, išeivės Giedrės Gudauskienės (1923–2006) kūrinius, įvairiai aranžuotas lietuvių liaudies dainas (paminėtas tik išeivis Darius Lapinskas, 1934–2015) – yra ir A. Raudonikio perliukas „Lauksiu tavęs ateinant“ (1967, žodžiai Jono Lapašinsko), visiems mums dar žinomas kaip „Skinsiu raudoną rožę“. Recenzijoje ši daina įvardyta kaip geriausia iš koncerto pabaigai parinktų trijų lengvojo žanro dainų. Visai atvirai porą G. Gudauskienės dainų išvadinęs amerikoniškais šlageriais, Jakubėnas rekomenduoja: „jų vieton ar ne geriau būtų buvę paimti bent porą Lietuvoje dabar sukuriamų estradinių numerių, kur jų yra gana daug, ir yra susidaręs gan skoningas, kiek savitas, specifinis stilius.“ („Draugas“, 1976-02-14).
Trečiasis paminėjimas – vėl politinio, „iš anapus“ koncerto 1977 m. aptarime. Tą kartą Čikagoje koncertavo dainininkai Gražina Apanavičiūtė (1940–2019), Vincentas Kuprys (1937–2022), birbynininkas Jonas Bikauskas (1945) ir kanklininkė Elena Poškutė. Anot Jakubėno, „platesnėms masėms“ pritaikytame koncerte skambėjo Lietuvos kompozitorių J. Gruodžio, J. Švedo, A. Bražinsko, J. Tallat-Kelpšos, B. Dvariono, J. Indros, R. Žigaičio, Aleksandro Kačanausko (1882–1959), išeivijoje dirbusio Miko Petrausko (1873–1937) dainos, arija iš Ch. Gounod op. „Faustas“ ir A. Raudonikio „Tėvynė“ („Tėvynė“ (1973), žodžiai Vytauto Barausko), Jakubėno įvardyta kaip įdomesnė: „Buvo tai įdomūs mūsų jaunesnės kompozitorių kartos kūrybos pavyzdžiai, jungią naujesnę harmoniją su liaudiškumu.“ („Aidai“, 1977 m. Nr. 2).
Rezultatas – trys iš penkių – išeivijos atlikėjai! Bet ar tai įrodymas? Juk koncertus galėjo išgirsti tik maža lietuvių išeivijos dalis. Tad visa viltis – į plokšteles. Štai keletas pavyzdžių su plokštelių leidimo ir dainų sukūrimo datomis.
Hamiltono mergaičių choro plokštelėje „Baltos gėlės“ (1973) – M. Noviko „Mano gintarėlis“ (1964) ir A. Raudonikio „Nerūpestinga dainelė“ (1968); Klivlando studenčių vokalinio ansamblio „Nerija“ plokštelėje (1981) – Giedriaus Kuprevičiaus (1944) „Kregždutės“ iš miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ (1975) ir M. Vaitkevičius „Obelėlė ir upelis“ (iki 1972); Monrealio vyrų okteto plokštelėje su daug ką pasakančiu pavadinimu „Lauksiu tavęs ateinant“ (1982) – A. Raudonikio „Lauksiu tavęs ateinant“ (1967) ir A. Bražinsko „Vakaro daina“ (iki 1970); Toronto lietuvių choro plokštelėje „Volungė“ (1985) – M. Noviko „Prie Nemuno vingio“ (1977); Klivlando vyrų okteto plokštelėje (1984) – B. Gorbulskio „Ten – už aukščiausių kalnų“ (1977), „Apie vyną ir velnią“ (1979), „Žemė gintarinė“ (1976), „Gimtinės aidai“ (1979), Miko Vaitkevičiaus „Prie šaltinio ateik“ (XX a. 7–8 deš.), A. Raudonikio „Lauksiu tavęs ateinant“ (1967), Teisučio Makačino „Gimtinė ir tu“ (1973). Ir tai tik keletas pavyzdžių, iš kurių net du – Kanados Monrealio ir JAV Klivlando – sutartinai traukė „Skinsiu raudoną rožę“.
Įdomu, kad klivlandiečiai, plokštelėje įrašę net keturias Gorbulskio dainas, savo repertuaru buvo taip „užkliuvę“, kad net buvo išbarti spaudoje, konkrečiai Čikagos lietuvių mėnraštyje „Akiračiai“.
Spaudos žinutėje „Cenzūra ar blogas skonis“ išspausdintas okteto pareiškimas, kad Amerikos lietuvių tarybos Klivlando skyriaus valdybos pakviesti, jie sutiko atlikti meninę programą Vasario 16-osios minėjime, vykusiame Klivlando lietuvių Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos paramos parapijos salėje. Tačiau pateikus programą, rengėjai pareiškė, kad „keturių dainų kompozitoriai būktai yra arba komunistai arba jiems nežinomi, neaiškūs.“ Oktetas pareiškė, kad yra „užaugę ir subrendę laisvame, demokratiškame krašte“, todėl, pasipiktinę tokiu valdybos „paranoidiniu elgesiu“, minėjime dalyvauti atsisakė.
„Blogomis“ dainomis buvo įvardytos Abelio Klenickio (1904–1990, kompozitorius, dirigentas, smuikininkas; tarp kūrinių – kantatos „Marytė Melnikaitė“, „Ačiū Stalinui“, „Raudonojoje aikštėje“) „Aguonėlė“, B. Gorbulskio „Tavo vardas“ ir „Žemė gintarinė“ bei išeivio Vytauto Gorino (1916–2001, kunigas, dainininkas; išeivijoje JAV dalyvavo operečių pastatymuose, lietuviškuose renginiuose, išleido savo ir kun. P. Butkaus kūrinių paties įdainuotą plokštelę) „Kaip aras pašautas“.
„Akiračių“ redakcija buvo lakoniška. Praleidusi B. Gorbulskį ir V. Goriną, ji paminėjo esmines A. Klenickio biografijos detales, kūrybos ypatumus bei svarbiausius jo kūrinius (pavyzdžiui, Salomėjos Nėries žodžiais sukurtą kantatą „Marytė Melnikaitė“, simfoninį ciklą „Didysis Tėvynės karas“, dainą „Partija veda“) ir reziumavo: „Nejaugi iš tikrųjų mes esame tokie kultūriniai skurdžiai, kad net Vasario 16-osios minėjimuose nebegalime išsiversti be šitokių politkompozitorių…“ („Akiračiai“, 1982 m. balandis, p. 3).
O išvados? Ką laimėjo paminėti kompozitoriai? Kiek tai kainavo juos dainavusiems dainininkams? Atsakymai į šiuos ir dar daugybę kitų klausimų – Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namų ekspozicijoje „Estrada. Svajonės kaina“.
