Rugsėjo 23 d. Kauno miesto kameriniame teatre prasidėjo dešimtasis tarptautinis jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“. Kiekvienais metais dalį programos sudaro svečių iš užsienio pasirodymai. Šiuemet festivalio lankytojai kviečiami sudalyvauti Maros Ingea pasirodyme „Objectravelling“.
Objektų manipuliacijos ir žaismingos interpretacijos kūrinyje atveria nematomus ryšius tarp medžiagų, erdvių ir vaizduotės. Tai – kolektyvinė patirtis, kurioje smalsumas virsta bendru atradimu. „Objectravelling“ Kauno miesto kameriniame teatre išvysti galite spalio 4 ir 5 dienomis.
Maros Ingea kūryba balansuoja tarp instaliacijos, objektų dizaino ir performanso. Jos darbuose susipina politinis ir poetinis, aplinkosauginis ir eksperimentinis, socialinis ir erdvinis aspektai. Šiuo metu ji gyvena Libane ir Prahoje, kur dirba su tarptautinėmis menininkų komandomis kaip režisierė, atlikėja, scenografė ir kostiumų dailininkė.
– Ką jums reiškia pavadinimas „Objectravelling“? Kaip suprantate sąvoką „kelionė“ ryšyje su objektais?
– Pavadinime „Objectravelling“ slypi dvi kryptys: viena vertus, tai keliaujantys, judantys, pasimetantys ir vėl atrandami daiktai; kita vertus, tai tarsi naujas veiksmažodis – objectravelling, arba kelionė, įmanoma per objektus. Šiame pasirodyme jie tampa priemonėmis atrasti kitą vietą – tarsi įrankiais kelionei.
– Teigiate, jog kūrinys tyrinėja „egzistencijos būsenas ties buvimo ir nebuvimo riba“. Kaip jas apibrėžiate? Kas šiame kontekste yra „nebuvimas“ ir kaip jis pasireiškia?
– Nebuvimas čia – tai, ko negalime nei pamatyti, nei paliesti, nei užuosti, išgirsti ar paragauti. Kūrinys remiasi tuo, kas yra čia – objektais ir medžiagomis – kad atvertų ryšį su tuo, ko nėra. Tai bandymas sujungti matomą ir nematomą, prieinamą ir neprieinamą, užmegzti dialogą su nebuvimu.
– Kokią vietą kūrinyje užima patys objektai?
– Jie – būtini tarpininkai. Specialiai parinkti daiktai, kurie yra ir kažkas, ir niekas vienu metu. Lyg likučiai, turėję ankstesnį gyvenimą. Norėjosi pažvelgti į juos kaip į ypatingus, turinčius savitą galią, ypač kai jie sujungiami tarpusavyje. Dėl savo tarpinės prigimties jie įgauna poetišką galią jungti mus su tuo, kas čia vadinama nebuvimu. Jie funkcionalūs, bet savotiškai – pasitelkdami objektus kartu su pasirodymo dalyviais konstruojame mašiną, kurios funkcija yra poetinė, metaforinė.
– Kaip konstruojama ši „mašina“? Ar turite griežtą struktūrą, ar paliekate erdvės improvizacijai?
– Mašina yra su labai tiksliomis surinkimo instrukcijomis. Čia dalyviai neturi daug pasirinkimo – jie privalo sekti nurodymus. Tačiau pradžioje jie gauna progą tyrinėti mažą objektą per lytėjimą – tai savotiška įžanga, supažindinanti su tuo pasauliu, kurį vėliau pasitelks mašinos statymui. Tokiu būdu atsiranda artumas ir net empatija šiems daiktams. Pabaigoje, kai mašina jau aktyvuota, atsiveria galimybė kurti savas interpretacijas. Pats statymo procesas gana praktiškas ir mažiau leidžia pasiduoti laisvai vaizduotei.
– Kaip vystėte „Objectravelling“? Ar darėte eskizus, prototipus, bandymus su auditorija?
– Iš pradžių šis projektas turėjo būti mažesnė ankstesnio kūrinio „Ar žinai vietą, kurios nebėra?“ versija. Tai – auditorijos įsitraukimo reikalaujantis performansas, kuriame atkuriame prarastas vietas naudodami paprastus daiktus (beje, Kauno miesto kameriniame teatre jis rodytas 2022-ųjų kovo mėnesį). Tiesa, pradėjus dirbti, viską kiek kita linkme nukreipė pačių daiktų pasirinkimas – projektas natūraliai pakito.
Dalis jų – iš mano asmeninės kolekcijos, dalį radau Prahos erdvėje „Cross Attic“, kur dirbau su savo kolektyvu. Iš pradžių norėjau tiesiog leisti žmonėms iš jų konstruoti naujus darinius, vietų prisiminimus. Bandžiau projektą testuoti su draugais – tai pasirodė daug sudėtingiau nei tikėjausi. Vienas jų paklausė, kodėl renku tokius daiktus, ir aš atsakiau: „Todėl, kad radusi visada įsivaizduoju, kokios mašinos dalimi jie galėtų būti.“ Taip gimė idėja statyti mašinas – tai, ką visada svajojau daryti. Paaiškėjo, jog daug paprasčiau jas suprojektuoti ir duoti žmonėms tikslias instrukcijas. Projektavimo procesas buvo kupinas žaidimo elementų, man tai patiko.
Iš pradžių nebuvo jokio plano, tik patys daiktai, kurie derinosi tarpusavyje. Nusprendžiau visoms palikti vienodą, paprastą mechanizmą – kad būtų lengviau. Pastebėjau ir tai, jog daugelis objektų apvalūs, savyje talpinantys orbitas, žvaigždynus. Taip pradėjau mąstyti apie kosmoso elementus. Kai turėjau kelias mašinas, vėl išbandžiau jas su draugais – jų įžvalgos padėjo padaryti pakeitimus, kad viskas veiktų darniau ir sklandžiau.
– Kokią emocinę patirtį siekiate sukurti pasirodymo dalyviams?
– Labiausiai norėčiau, kad jie pajustų kitokią pasaulio perspektyvą – lengvą, žaismingą. Nors pasirodymas analizuoja nebūties būseną, jo tikslas nėra įklampinti į liūdesį ar nostalgiją, bet veikiau pasiūlyti šviežią žvilgsnį į mus supančius dalykus, į erdvę, kurioje esame. Kas dar įmanoma už šių ribų, ką galime pamatyti ir paliesti? Mąstyti apie laiką ir erdvę, apie materialų buvimą, apie tai, kas lieka už ribos. Naudoti tai, kas čia, kad įvardintume tai, ko nėra. Galbūt tai kvietimas taip pamąstyti. Ir kartu – pažvelgti į daiktus, kurie regisi niekam nereikalingi, atrasti jų paslėptą galią, žaisti su jais. Ir prisiminti, kad viskas – laikina.
–
„Objectravelling“ Kauno miesto kameriniame teatre išvysti galite spalio 4 ir 5 dienomis, abi dienas pasirodymai vyks 14 ir 16 valandomis.
