Iš pirmo žvilgsnio smagi, plati ir gyvybinga medžių tema išties yra sudėtinga ir nepatogi. Mąstydamas apie daugiau nei 150 metų skaičiuojančią Laisvės alėjos liepų istoriją negali nematyti nudžiūvusių, rekonstrukcijos neatlaikiusių medžių, keičiamų naujais. O medinių baldų kūrėjo sodyboje suklūsti išgirdęs faktą, kad ji statyta iš medienos, gautos iškirtus šiame pat sklype augusią giraitę.
Kad žmogaus ir medžio (o ir kitų gamtos išteklių) santykis – savanaudiškas, aišku nediskutuojant. Žinoma, tokios iniciatyvos kaip „Sengirės fondas“ verčia pasitempti kiekvieną, mąstantį ne tik apie savo atžalų, bet ir apie visos planetos vaikų ateitį. Tačiau savas kiemas irgi negali nerūpėti.
Todėl, nors sukėlusi diskusijų apie etiką ir gamtosaugą, kaunietės Laimos Petrovienės dovana miestui – jos sodybai per didele tapusi 18 metrų aukščio eglė, šventiniu laikotarpiu stovėsianti Vienybės aikštėje – yra gera naujiena. Taip, po keleto mėnesių šiuolaikinių Kalėdų simbolis greičiausiai virs biokuru – bet per trumpą laiką įsimins tūkstančiams kauniečių, bus įamžinta šeimos fotografijose ir asmenukėse. Sakote, efemeriška? O kas yra amžina?
Ar kiekviena drebulė nori tapti degtuku? Vargu. Bet jei ji žinotų, kad to degtuko dėžutės etiketė sudomins septynmetį berniuką ir taps jo hobiu visam gyvenimui? Gal tuomet auka būtų prasmingesnė? Šiandien tam berniukui jau per 70, o jo kolekcijoje – per 2 milijonus etikečių. Aleksas Avalasevičius – „medinio“ žurnalo herojus.
Kiti herojai – prosenelio medinuko paveldėtojas, architektas Povilas Konkulevičius, jaunąją kartą su mišku pažindinanti šaulė Rita Kybartienė, medinių baldų restauratorius Bangutis Prapuolenis ir, žinoma, patys Kauno medžiai bei medinė architektūra, kurios, labai įvairios, rasite visose miesto dalyse. Desertui – pažintis su kreivuoliais, pareikalavusi net specialaus žodynėlio.
