Aš iš tos kartos, kuri net neįsivaizduoja, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis seniau atrodė visiškai kitaip. Nors vos porą metų prieš man gimstant tai buvo visuomenės diskusijų, susitelkimo ir pilietinių iniciatyvų centras. Šįkart žurnale iš liudijimų ir rašytinių šaltinių dėliojame pasakojimą ne apie visą sodelį, bet apie vieną kertinių jo ansamblio dalių, vieną žymiausių Kauno paminklų ir memorialų – Nežinomo kareivio kapą ir šalia jo liepsnojančią amžinąją atminimo ugnį.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. lapkričio numeryje „Šiluma“)
Karo muziejaus sodelis
Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis – tarp labiausiai pilietiškai įkrautų ir įsimintiniausių Kauno miesto vietų. Čia itin didelė koncentracija ikoniškų miesto audinio istorijų ir objektų. Net neminint ceremonijų, kariljono ir kt.
Mano karta galėtų daug pripasakoti apie bohemiško gyvenimo interpretacijas ir imitacijas čia paauglystės laikais. Kur susitinkam? Karmūškėje. Įprotį, matyt, įskiepijo tvarką čia prižiūrintys muziejaus liūtai iš Biržų, ant kurių užlipti ir įsiamžinti teko 99 proc. šio miesto vaikų populiacijos.
1988 m. spalį istorinėje nuotraukoje įamžintas trispalvės iškėlimas kariljono bokšte. Tuo pačiu čia randame ir vieną įsimintiniausių tarpdisciplininių kūrinių – Bernardo Bučo skulptūrą „Sėjikas“, perinterpretuotą Kauno gatvės menininko Morfai.
Sodelį dažniausiai įsivaizduojame kaip žydintį, kvepiantį, atpalaiduojantį kaimo vaizdelį, tačiau čia kitaip. Šis sodelis – itin monumentalus ir savo formomis, ir turiniu, ir medžiagiškumu, ir spalvomis.
Tačiau gana kuklus Nežinomo kareivio kapas su visada plazdančia liepsna grąžina ant žemės. Jis apsieina be aukštų pjedestalų, aštrių kampų, valstybinės megalomanijos ir šaltumo.
Idėja plačiai paplitusi
Nežinomo kareivio kapas – po Pirmojo pasaulinio karo paplitęs memorialinis žanras. Dėl mūšių masto ir naujų karinių technologijų tūkstančiai kariavusių vyrų liko neatpažinti. Pirmieji tokie kapai įrengti 1920 m. Jungtinėje Karalystėje, Vestminsteryje, ir Prancūzijoje, po Triumfo arka. Gan greitai tokie memorialai iškilo ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Portugalijoje, Italijoje, Serbijoje ir kitur. Kai kurios šalys, pvz., Kanada, Japonija, turi netgi po kelis tokius monumentus skirtingiems karams ir jų aukoms pagerbti.
Vienas esminių šių kapų bruožų – aukurai su amžinąja ugnimi, pradėti diegti pagal prancūzų pavyzdį. Liepsna niekada neužgęsta, kaip tauta niekada nepamiršta savo didvyrių. Taip pat tai – laisvės šviesa, už kurią kovota nežinomybės, blogio ir tironijos tamsoje.
Vienas įspūdingiausių matytų memorialų Nežinomiems (ir ne tik) kariams buvo bene arčiausiai – Rygoje. 9 hektarų teritorijoje apie 5 km nuo miesto centro palaidoti ir įamžinti keli tūkstančiai latvių, žuvusių per Nepriklausomybės kovas ir Pirmąjį pasaulinį karą.
Čia tokių kareivių kapų – apie 300. Visus juos žymi įrašas „Nezināms“. Jiems atminti skirta amžinoji ugnis yra viso memorialo centrinė ašis. Prie jos, paradinės alėjos pabaigoje, vyksta įvairūs minėjimai. Šią vietą rekomenduoju aplankyti visiems, vykstantiems į Rygą.
Didžiausias Baltijos šalių memorialas buvo statomas 12 metų, o jo autorius – Mažeikiuose gimęs latvių skulptorius Kalis Zalė. Jis taip pat sukūrė ir žymųjį Laisvės paminklą Rygos centre, kuris tapo neatsiejama miesto vizitine kortele ir svarbiausių demonstracijų, protestų, kitų istorinių įvykių vieta.
1921 m. Kaune atidengiamas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Tai pats pirmasis šio sodelio paminklas, pradėjęs formuoti dabar puikiai atpažįstamą ansamblį. Kuklus, nors sukurtas dviejų žinomų Pirmosios Lietuvos Respublikos meistrų: skulptoriaus Juozo Zikaro ir architekto Vladimiro Dubeneckio.
Paminklą pašventino pats Jonas Mačiulis-Maironis. Kita įdomi detalė – iškilmių metu karinis orkestras pristatė šiai progai sukurtą kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos Gedulingą karinį maršą, giedojo choras.
Turbūt geriausiai patį paminklą apibūdino tuometinis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis: „Patsai paminklas žymėtinas savo originalumu: nežiba puikumu ar išdidumu, bet paprastas ir liūdnas, kaip mūsų tyki vargingoji senovė.“
Nežinomo kareivio kūnas čia palaidotas tik po daugiau nei 10 metų. Statant aukurą primenantį Kauno simbolį apie tai dar negalvota. Visgi 4-ajame dešimtmetyje karo muziejaus vadovybė ėmė svarstyti galimybę papildyti sodelio ansamblį.
Kario palaikai pirmiausia palaidoti prie Lietuvos ir Latvijos pasienio, Červonkos karių kapinėse – latvių ūkininkų laukuose, kovų su bolševikais vietose. Nežinomas kareivis pargabentas į Lietuvą 1934 m. ir lapkričio 23 d. iškilmingai perlaidotas muziejaus sodelyje priešais paminklą.
Iškilmėse kalbą sakė prezidentas Antanas Smetona. Jis Nežinomą kareivį ceremonijos metu apdovanojo III laipsnio Vyčio kryžiumi. Dalyvavo ir Vyriausybės nariai, kariuomenės vadovybė, kariai, savanoriai, visuomeninės organizacijos ir daugybė piliečių.
Sulygintas su žeme
Atėjus antrajai sovietinei okupacijai, komunistiniai funkcionieriai okupavo administracinius postus. Viena ideologija keitė kitą, okupantų simboliai – lietuviškus. Nežinomo kareivio palaikai buvo ekshumuoti, o dviejų legendinių kūrėjų darbas – sulygintas su žeme.
Neilgai trukus pradėtas ruošti naujas pjedestalas raudonųjų didvyriams. Vieną garbingiausių – Nežinomo kareivio kapo ir paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ – vietą užėmė ypatingais gabumais nepasižymėjęs lenkų šlėktos sūnus, nusikaltėlis, saugumo aparatūros pradininkas Feliksas Dzeržinskis. Tai įvyko 1951 m.
Atgimimas įsisiūbuoja
Stiprėjant tautinėms nuotaikoms stiprėjo ir žmonių dėmesys sugriautoms vertybėms. Labai greitai atsigręžta ir į Pirmosios Lietuvos Respublikos panteoną. Tuometinei Juliaus Janonio aikštei atėjo reikalingų permainų metas.
Čia didžiausią vaidmenį gavo Lietuvos kultūros fondas, įsteigtas 1987 m. pabaigoje, likus daugiau kaip pusmečiui iki Sąjūdžio. 1988 m. vasarą įkūrus jo Kauno padalinį, pirmininku paskirtas netoliese „Miestprojektą“ suprojektavęs buvęs vyriausiasis Kauno architektas Algimantas Sprindys.
Atstatyti paminklą nuspręsta taip pat, kaip jis ir buvo pastatytas – surenkant akmenis iš Lietuvos nepriklausomybės kovų vietų.
Jis tampa vienu iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio atkūrimo, buvusių paminklų atstatymo iniciatorių, o vėliau ir architektūrinės projekto dalies autoriumi. Kartu su juo, LKF įsikūrus netoliese, Kauno menininkų namų pastate, į veiklą įsijungia ir mano pašnekovas, dabar – galerijos „Meno parkas“ vadovas, Arvydas Žalpys.
Reikėjo visiškai pertvarkyti ir pačią sodelio teritoriją. Pirmiausia atkurta Juozo Zikaro „Laisvė“. Grąžinti Martyno Jankaus, Petro Vileišio biustai. Atkurti Vlado Putvinskio, Povilo Lukšio, Antano Juozapavičiaus biustai. Darbai vyko greitai, neatlygintinai, susitelkus visuomenei, įstaigoms ir menininkams.
Galiausiai atėjo metas surasti ir tiksliai nustatyti Nežinomo kareivio palaidojimo ir paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ buvusias vietas. Kartu su Sąjūdžio Kauno skyriaus vadovu Česlovu Vytautu Stankevičiumi surasti ir atkasti seni pamatai bei keletas senojo paminklo akmenų su skiedinio liekanomis.
Organizuojamos grupės
„LKF įsikūrė Kauno menininkų namuose, bet prie pačios meninės veiklos daug neprisidėjau. Mano tiesioginis darbas nuo pradžių buvo to paminklo atstatymas“, – prisimena menininkas, kuratorius Arvydas Žalpys.
Paskui aktyviai įsijungė Vytauto Didžiojo karo istorijos muziejus ir tuometinis jo darbuotojas, dabar jau generolas leitenantas Vytautas Jonas Žukas. Kaip sakė A. Žalpys, būsimo Lietuvos kariuomenės vado patriotiškumas ir organizaciniai sugebėjimai tiesiog spindėjo; atrodė, kad jam „tokios veiklos ir reikėjo“.
Atstatyti paminklą nuspręsta taip pat, kaip jis ir buvo pastatytas – surenkant akmenis iš Lietuvos nepriklausomybės kovų vietų. 1989 m. rugsėjį mobilizuota 16 akmenų rinkėjų grupių net 50 mūšių vietų. Tarp jų 3 Latvijoje ir 4 Lenkijoje. Akcijoje dalyvavo iki 200 savanorių.
„Karo muziejus gal turėjo paslėptos medžiagos. Juk rasti Nepriklausomybės kovų žemėlapį – ne taip paprasta. Remiantis ikonografija pradėtas rengti paminklo atstatymo projektas“, – tęsia A. Žalpys.
Prisidėjo ne tik žmonės, bet ir įvairios įstaigos. Pašnekovas prisimena, kad „Kauno tiltai“ suteikė transportą iš visos Lietuvos akmenims parsivežti. Rašytiniuose šaltiniuose minima ir ritualinių paslaugų įmonė, vėliau tapusi UAB „Akmelita“ ir vis dar veikianti Jovarų gatvėje.
Reikia dėkoti likimui, kad suvedė gyvenimas su visais tais nuostabiais iniciatyviais žmonėmis.
Atsiminimuose rašoma, kad paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ projektą atkūrė Paminklų projektavimo ir restauravimo instituto Kauno filialo architektai, kuriems vadovavo Kęstutis Žalnierius. Nežinomo kario aukurą projektavo taip pat šio instituto architektas kaunietis Vytautas Liaudanskas.
Nors daug ką pavyko suorganizuoti nemokamai, tačiau pats atkūrimas – ilgas ir brangus procesas. Lietuvos kultūros fondo užsakymo atkurti paminklą už gana nedidelę 13 000 rublių sumą ėmėsi susivienijimo „Struktūra“ mūrininkų grupė. Piramidė buvo sumūryta per mėnesį dirbant uždaroje palapinėje.
Simbolinis tiltas su praeitimi
„Po pirmos ekspedicijos parvežėme akmenis ir išpylėme sodelyje, už tvorelės Donelaičio gatvėje. Ateinam kitą dieną – akivaizdu, kad akmenų trūksta. Buvo nemalonu. Visi kiti akmenys buvo vežami į mano kiemą Vičiūnuose“, – pasakoja pašnekovas.
Vis dėlto, ryškiausiais atsiminimais tapo ne nedidelės vagystės, bet susitikimai ir bendravimas su amžininkais. Buvo ieškoma dar gyvų liudininkų, prisimenančių skulptūros atidengimą tarpukariu? Po ilgų bandymų rastas lakūnas Simonas Stanaitis.
Arvydas sako: „Žmogus jau buvo metuose, radau jį Panemunėje, slaugos namuose. Teko nemažai bendrauti, vežiau jį į visas iškilmes. Jis buvo skraidęs net su pačiu Steponu Dariumi. Tai buvo toks mūsų simbolinis tiltas, ryšys su nugriautu paminklu.“
Archyvai kitoms kartoms
Pasak A. Žalpio, viskas buvo nuosekliai katalogizuojama, archyvuojama ir saugoma Lietuvos kultūros fondo archyve. Norintiems plačiau domėtis Kauno panteono atkūrimo tema tai turėtų būti nepaprastai vertingas dokumentų rinkinys.
„Visi turi savo šaliai atiduoti tam tikrą duoklę. Man atrodo, aš ją labai sąžiningai atidaviau. Reikia dėkoti likimui, kad suvedė gyvenimas su visais tais nuostabiais iniciatyviais žmonėmis, – atsisveikindamas taria Arvydas. – Baigiant paminklą, į jo vidų įleista kapsulė su atstatymo organizatorių, akmenų rinkėjų, kitų prisidėjusių sąrašais. Ateities kartos suras. Būtų įdomu surasti ir senąjį archyvą“, – priduria..
Mintyse jau rašau užklausą. Tikiuosi, surasiu, nes paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ ir Nežinomo kareivio kapo, mūsų paminklinės savasties, atkūrimas – tik dalis šio nuostabaus sodelio iniciatyvos, kuri verta atskiro lapo Kauno istorijoje.
