1990 m. Lietuva tampa laisva. Vietos architektūros laukas, pradėjęs spėriai keistis dar persitvarkymo laikais, transformuojasi iš esmės. Projektavimo epicentru tampa nepriklausomi architektūros biurai, o jų veiklos pagrindu – privatūs užsakymai. Fantaziją riboja nebe medžiagų pasirinkimas, bet užsakovo norai ir kišenės gylis. Prasideda viena egzotiškiausių Lietuvos architektūros erų, kai iš 9 dešimtmečio atėjusios architektūros mados persipina su naujais reiškiniais. Ekscesais pagarsėjusi šio laikotarpio individuali statyba – plati ir daug dėmesio reikalaujanti tema. Bet šį kartą ne apie ją. Labai selektyviai apžvelkime keletą stambesnių visuomeninės architektūros momentų iš pirmojo laisvės dešimtmečio Kaune.
Pirmieji Nepriklausomybės metai atrodo persmelkti nepamatuotomis architektūrinėmis ambicijomis ant popieriaus ir tik šiek tiek daugiau pamatuotu chaosu fizinėje erdvėje. Didysis verslumo sprogimas miesto kūne visų pirma pasireiškia naujai pritaikant kitos paskirties pastatus, nedidelius paviljonus ir visas tas nedideles įstaigėles pirmuosiuose daugiabučių aukštuose. Greta to, pirmus penkerius metus spaudoje matome daug pranešimų apie „netrukus“ išdygsiančius naujus didelius „biznio“ centrus, multifunkcinius kompleksus, viešbučius ir prekybos centrus. Dėl subtilių laikotarpio aplinkybių tai dažniausiai neišsipildo.
Ne vieną įdomią, tačiau neįgyvendintą statinių viziją suprojektavo Vaidoto Kuliešiaus ir Gintauto Natkevičiaus tandemas. Bent vienai iš jų vis dėlto buvo lemta išsipildyti, tačiau tik po dešimtmečio: 1992 m. pradėtos įmonės „Maxima“ (A. Mickevičiaus g. 27) statybos vėliau ketveriems metams sustoja, ir pagal koreguotą projektą pastatas atveria duris tik 2001 m. jau kaip „German invest“. Lengvai postmodernią projekto idėją patvirtina ir V. Kuliešiaus komentaras iš tuometės spaudos, kuriame šnekama apie architektūrines citatas, įkvėptas „Romuvos“ bokšto, „Pienocentro“ spalvinių sprendimų ir „Pažangos“ rūmų balkonų. Pastatas darniai įsilieja į esamą užstatymą, dominuojamą panašaus aukštingumo tarpukarinių bei carinės epochos namų, bokšto tūriu bei langų dėstymu įnešdamas į gatvės išklotinę postmodernaus žaismingumo.
Iš gatvės konteksto neišsišoka, netgi jį papildo ir priešais esantis „Sodros“ pastatas (A.Mickevičiaus g. 42). Fasade piliastrais bei ryškiai išskirtu cokoliu tarsi cituojamas gretimas Stasio Kudoko projektuotas namas, tačiau monumentalumas kuriamas centre išdėstytu masyviu stikliniu erkeriu. Įdomu tai, kad, kaip ir kaimynas, šis pastatas ilgą laiką stovėjo užkonservuotas. 1985 m. parengtas projektas Elektros tinklų administraciniam pastatui (arch. Gražina Janulytė-Bernotienė, Loreta Bulakienė), bet pradėtas statyti jis tik 1994 m. jau kitų savininkų; netrukus statybos sustojo. 1999 m. per šalį ritantis ambicingų „Sodros“statybų bangai, projektas pertvarkytas socialinio draudimo reikmėms: 2002 m. pradžioje čia įsikūrė įstaigos kauniškis skyrius.
Antrojoje dešimtmečio pusėje keitėsi ne tik architektūros stilistika, bet ir naudojamos medžiagos. Tokių pasikeitimų liudininkas ir vienas ryškiausių savo laiko reprezentantų miesto centre – dabar jau buvęs „Omnitel“ salonas (Laisvės al. 43, arch. Aidas Rimša, Egidijus Vilčinskas, Diana Gutauskienė, 1998), kuris, rodos, atlaikė laiko išbandymą ir netrukus ilgaamžiškumu pralenks „Merkurijų“. Buvusį jo vidaus funkcinį skirstymą atliepia eksterjeras. Pagrindinis akcentas yra postmodernizmo rudimentas – monumentalus, marmuru dekoruotas, per du aukštus ištęstas portalas, kartu su dideliais langais žymįs klientų aptarnavimui skirtą pastato dalį. Likusiame fasade dominuoja metalo apdaila, ypač pabrėžta viršutiniuose trijuose aukštuose, skirtuose administracinėms bei techninėms funkcijoms. Metalo apdaila dominuoja ir panašiu laiku netoliese iškilusiame „Danielos“ viešbutyje (arch. Vilija Ulozaitė, Boleslovas Zabulionis, Gediminas Langvinis, Virginija Rimkienė, 1999).
Stoties turgus į istorinės miesto dalies urbanistinę struktūrą kadaise atėjo įžūliai, tačiau, kaip planuota, laikinai. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo daug šnekama apie jo iškėlimą iš ne itin tinkamos vietos gyvenamojo kvartalo viduje, tačiau sprendimas rastas tik 1996 m. Po keleto metų netoliese, Šiaulių gatvėje, buvo pradėtos naujojo dengto turgaus statybos (arch. Henrikas Balčiūnas). Skelbta, kad daugiau nei 22 tūkstančių kvadratinių metrų pastatas turėtų tapti didžiausiu tokio pobūdžio objektu Baltijos šalyse (nors tai ir nevisiškai atitiko realybę), tačiau planuotas atidarymas simboliniais 2000-aisiais taip ir neįvyko. Kaip ir kitam architekto kūriniui – „Respublikos“ viešbučio monolitui – naujojo Stoties turgaus mūrams buvo lemta užstrigti. Pažvelgę pro tuščias langų nišas, šiandien vis dar galime pamatyti įspūdingą didžiulių vidaus erdvių konfigūraciją, kuri kontrastuoja su pastato išore, – architektas sąmoningai skaidė pastato išorę, bandydamas ją pritaikyti prie kur kas mažesnio mastelio aplinkinio užstatymo. Pirmas aukštas turėjo būti skirtas maisto ir gėlių prekybai, o antrame turėjo įsikurti pramoninių prekių pardavėjai, Lietuvos įmonių gaminių ekspozicijos erdvė su baru ir konferencijų salė. Nors architektūrinės ar prekybinės revoliucijos naujajam turgui nebuvo lemta patirti, tačiau dešimtmečio pabaiga jau rodė ženklus, kad tiek prekybinio pobūdžio architektūra, tiek ir gyventojų pirkimo įpročiai netrukus keisis. Vienas tokių simbolinių momentų – 1997 m. duris atvėręs neatpažįstamai pasikeitęs ir naujus komercinės architektūros vėjus atnešęs „Saulėtekio“ prekybos centras, kurio architektas Gediminas Jurevičius ilgainiui ėmė diktuoti taisykles visai tokio pobūdžio pastatų kūrybai.
Dar vienas svarbus momentas besikeičiančiame anuomečiame Kauno miestovaizdyje – maldos namų statyba. Sovietmečiu statyti ar smarkiai išsiplėtę gyvenamieji rajonai dažniausiai savo bažnyčios neturėjo arba ši tiesiog nebeatitikdavo naujųjų poreikių. Nepriklausomybės pradžioje statytose šventovėse galima įžvelgti siekį interpretuoti tradicinius tūrius – tas matyti Aleksoto kalvas savo karūna papuošusioje Šv. Kazimiero bažnyčioje (arch. Algimantas Kančas, 1992–1997) ir Palemono švč. Mergelės Marijos rožančiaus bažnyčioje (arch. Gediminas Jurevičius, 1991–1996). Finansinės realijos lėmė tai, kad tiek vienos, tiek ir kitos atveju buvo nukrypta nuo pirminių architektų sumanymų. Vienas įdomiausių to meto pavyzdžių Kaune – architekto Alvydo Jačiausko kurtas kompleksas P. Dovydaičio g. 17, turėjęs tapti Pranciškonų vienuolynu. Masyvus bokštas iškilo virš mažaūgių buvusios „Brazilijos“ apylinkių namų ir tapo vienu ryškiausių Žaliakalnio panoramos akcentų. Neseniai pagarbios rekonstrukcijos susilaukusį objektą galima statyti greta M. Žilinsko paveikslų galerijos kaip ryškų kaunietiško postmodernizmo pavyzdį.
1996 m. suprojektuota Naujoji apaštalų bažnyčia (arch. Remigijus Ruškys, užbaigta 2001) ryškiai skyrėsi nuo ligtolinių mieste statytų krikščioniškų maldos namų – kuklaus mastelio, tačiau savo ekspresyvia architektūra tapęs svarbiu akcentu monotoniškoje vieno seniausių miesto masinės statybos gyvenamųjų rajonų aplinkoje. Svarbiu Dainavos žymeniu buvo lemta tapti ir kitapus gatvės 1999 m. statyti pradėtai Kauno Gerojo ganytojo parapijos bažnyčiai (arch. A. Kančas, M. Preisas, L. Kazakevičiūtė, užb. 2008) – jos architektūra atspindi sakralinių objektų projektavimo pokyčius.
Pirmoji laisvės dekada ryškių architektūrinių žymenų mieste paliko palyginti nedaug. Dėl banguotų realijų daugybė įdomių projektų taip ir neišvydo savo trimatės reprezentacijos. Kiti nebuvo pastatyti tokie, kokie buvo sumanyti architekto, o kai kurie ilgainiui buvo neatpažįstamai rekonstruoti. Vis dėlto negausi mūsų dienas pasiekusi visuomeninių šios eros grynuolių kolekcija dėl to tampa tik vertingesnė.
