Rugpjūčio 14-15 dienomis prof. Tado Ivanausko Obelynės sodyba (Akademija, Kauno raj.) kviečia visus susiburti į dainavimo ir muzikavimo tradicijas puoselėjantį folkloro festivalį „Obelynės žolinė 2024“. Festivalis ir jo tema – medžiai, skirtas Lietuvos dainų šventės šimtmečiui paminėti. Šiai šventei sukurtos, tradicijomis paremtas dainų, šokių, instrumentinės muzikos, apeigų programas pristatys 150 tradicinio folkloro puoselėtojų iš visos Lietuvos.
Šis festivalis – laisvas bendravimas, galimybė dalyvauti veiklose, tiesioginis ir įtraukiantis bendravimas su atlikėjais, tradicijų išskirtinumo pajautimas. Festivalio programoje – ne tik muzikiniai, instrumentiniai bei choreografiniai pasirodymai, tačiau ir tradicinių lovatiesių bei jurginų žiedų parodos, unikalios nuometavimo apeigos demonstravimas.
Ypatinga viešnia
„Folkloro festivalis „Obelynės žolinė 2024“ T. Ivanausko Obelynės sodyboje vyksta dar tik antrą kartą, tačiau matydamas, su kokiu užsidegimu prie šio festivalio jungiasi folkloro ansambliai, įžvelgiu gražią jo ateitį“ – sako Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas. „Unikalų Varžupio ir Obelynės upelių apglėbtą Sūduvos žemės kampelį prof. Tadas Ivanauskas aiškiaregiškai pavadino Obelyne, tarsi įpareigodamas einančius po jo, sieti su gamta, tautos tradicijomis. Šio folkloro festivalio pavadinime užkoduotas gamtos ir laiko kitimas organizatoriams suteikia veiksmų laisvę, o dalyviams žadina žingeidumą ir norą vykti į Obelynę“, – pasakoja jis.
„Noriu išskirtinai paminėti, jog didžioji šio festivalio viešnia, Lietuvos folkloristų motina, liaudies dainų atlikėja – Veronika Povilionienė. Nežiūrint į tai, kad Veronika yra visiems Lietuvoje labai artima, pažystama, atpažįstama ir žinoma, tačiau jos dalyvavimą rugpjūčio 14 d. festivalio atidarymo koncerte Obelynėje, prilyginčiau britų dainininko Edo Sheerano atvykimui į Kauną“, – sako Z. Kalesinskas.
Festivalis įgauna vis naujas formas
Folkloro festivalis „Obelynės žolinė“ gimė programos „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatyva. Kaskart šis festivalis pasipildo vis naujomis veiklomis ir formomis. Šiais metais šalia pagrindinės programos, kurios metu laukia muzikiniai, instrumentiniai bei choreografiniai pasirodymai, įtraukūs pasidainavimai drauge su festivalio lankytojais, senojo paveldo Obelynės sode po atviru dangumi bus pristatyta Sūduvos krašto audėjų lovatiesių paroda „Kalbančios raštais“, prie kurios parengiamųjų darbų geranoriškai prisijungė Sūduvos muziejai: Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus, Zanavykų, Prienų krašto muziejai.
Lovatieses į parodą muziejininkai atvežė ne iš muziejų rinkinių, o surinko iš Sūduvos krašto gyventojų, saugančių namuose savo mamų, močiučių ar promočiučių šį kaimo moterų sukurtą unikalų tautodailės palikimą. Tai puiki proga pamatyti, kas yra išsaugota ir dar išlikę XXI amžiuje eilinių Sūduvos krašto gyventojų namuose. Parodos „Kalbančios raštais“ kuratorės – Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautinio kostiumo specialistė Danutė Keturakienė ir tradicinės tekstilės meistrė, tautinio kostiumo tyrinėtoja, VšĮ „Tautinio kostiumo studija“ vadovė Asta Vandytė. Tuo tarpu festivalio partneris „Laimos jurginų ūkis“ pasisiūlė lankytojus nudžiuginti jurginų žiedų paroda.
Ne ką mažiau lankytojus stebins festivalio antrąją dieną vyksianti, senąsias nuometo rišimo tradicijas priminsianti nuometavimo apeiga. Nuometavimo rato sumanytoja, festivalio kuratorė etnologė Jolanta Balnytė pasakoja, kad iškilmingiausias aukštaitės galvos apdangalas yra nuometas. „Išeiginis nuometas – tai plonas, kartais beveik permatomas apie 3,5 m ilgio ir 50–70 cm pločio balinto lino audinys, sudėtingu būdu užrišamas ant ištekėjusios moters galvos. Labiausiai paplitęs Rytų ir Vakarų Aukštaitijoje nuometo užrišimas apsupant veidą, uždengiant kaklą ir pečius. Nuometas – vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos apdangalų. Nuometo užrišimas per vestuves, nuėmus vainiką reiškė perversmą merginos gyvenime, jos perėjimą į moteris. Austi jie iš pačių gražiausių ir ploniausių lininių siūlų, galuose įaudžiant raudonų, o kartais ir mėlynų siūlų (audėjų vadinamų žičkomis) ruoželius, galai kartais užbaigiami pinikais ar kuteliais. Dabar nuometais ryši etnografinių ansamblių ir kitų meno kolektyvų dalyvės. Nuometo rišimo (nuometavimo) apeigoje dalyvaus festivalio dalyvės – aukštaitės“, – sako J. Balnytė. Planuojama, kad skambant sutartinėms, mergvakario dainoms, festivalio svečiai galės pajusti išskirtinio sakralumo, trapumo aurą slypinčią šiame vyksme.
Padėkos gamtai šventė
Pasak Z. Kalesinsko, Žolinės šventimas Obelynėje, tai ne tik folkloro ansamblių sambūris, susidainavimas, bet ir padėkos gamtai šventė. „Į bet kurio istorinio laikotarpio tikėjimą bežvelgtume, visur rasime Žolinės šventės, kaip padėkos už derlių, už gamtos žmogui teikiamas gėrybes pėdsakų. Jei Joninės arba Rasos šventė siejama su vasaros pradžia, augmenijos vegetacijos klestėjimu, žydėjimu, tai Žolinė – su vasaros pabaiga, derliumi, įvairiausiomis dėkingumo Žemei išraiškomis ir, žinoma, vestuvių gausa. Tad simboliška, kad „Laimos jurginų ūkis“ Obelynės sodybos kieme surengs jurginų žiedų parodą, juk jurginas – viena pirmųjų rudens gėlių, skelbianti apie vasaros pabaigą, vakarais pasirodančius rūkus, o rytais – gausiai rasotas pievas. Ypatingai išskirčiau ir tai, kad šis festivalis primena bendruomenės susibūrimą po vasaros darbų didelėje ūkininko sodyboje su senu sodu, kvepiančiu obuoliais. Tai visai kitokių pojūčių, kvapų ir reginių, nei folkloro festivaliuose, vykstančiuose miestų aikštėse, šventė“ – teigia Kauno rajono muziejaus direktorius.
