Įsiklausykite – pradinukai, sprendžiantys realius eismo saugumo iššūkius. Tai ne fantazija, o reali situacija Suomijoje, kurios švietimo sistemą visame pasaulyje išgarsino Fenomenais grįstas ugdymas (FGU). Jo esmė – realaus pasaulio reiškinių, temų ar problemų tyrinėjimas.
FGU kaip pedagogų kompetencijų tobulinimo programa, kurią vykdo „Kūrybingumo mokykla“ įtrauktas į Tūkstantmečio mokyklų programą. Tai ES lėšomis finansuojama Lietuvos švietimo pažangos iniciatyva, kuria iki 2030 m. siekiama sumažinti mokinių pasiekimų atotrūkį ir sukurti kokybiškas ugdymosi sąlygas visose šalies savivaldybėse – taigi ir Kaune.
Daugiau apie FGU ir ateities švietimą kalbamės su „Kūrybingumo mokyklos“ atstovais Kristupu Saboliumi ir Rūta Simutyte.
Lietuvoje kūrybingumas vis dar neretai „ištremiamas“ į popamokinės veiklos ar būrelių zoną. Tai yra, pirmiausia dera mokytis tiksliuosius ir gamtos mokslus, o kūryba užsiimti tik tada, jei lieka laiko. Kokia jūsų pozicija?
Kristupas Sabolius: Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad „Kūrybingumo mokykla“ yra sukūrusi ne vieną originalią programą, skirtą mokytojų tobulinimuisi – mokome kūrybinio mąstymo, STEAM metodikų, diegiame meno integracijos į ugdymą modelius. Tačiau didžiausia mūsų veiklos dalis susijusi su fenomenais grįstu ugdymu.Tai pasaulyje pripažinta metodika, kurią suomiai yra įteisinę savo valstybinėse programose: kasmet po mėnesį ar du mokyklos skiria būtent tokiam mokymosi būdui.
Mes šią metodiką iš suomių perėmėme prieš septynerius metus. Ją adaptavome ir sukūrėme lietuvišką versiją, nes švietimo modelių neįmanoma tiesiog mechaniškai perkelti iš vienos šalies į kitą. Būtent fenomenais grįstame ugdyme atradome daugybę galimybių kūrybiniam mąstymui. Čia jis atsiranda ne kaip atskiras „desertas“, o kaip integrali dalis: mokiniai jungia skirtingus dalykus ir sprendžia problemas. Tad paprastai tariant – Kauno mokytojus mokome šiaurietiško ugdymo modelio, kuriame kūrybinis mąstymas yra viena pagrindinių varomųjų jėgų.
Galiu papasakoti ir istoriškai, kaip prie to priėjome. Pradėjome Vilniuje, kur šiuo metu mūsų kursuose dalyvauja 20 mokyklų (pusė jų jau patyrusios, kitos – naujokės), o dar apie 15–20 mokyklų metodiką yra įsisavinusios anksčiau. Šiuo metu paklausa tokia didelė, kad fiziškai nebegalime priimti daugiau norinčiųjų. Ši sistema jau įdiegta ir šešiose kitose savivaldybėse: Pasvalyje, Šiauliuose, Alytuje ir kitur.
Dabar pradėjome dirbti ir Kaune ir tuo labai džiaugiamės, nes atvykome jau pasiekę brandžią stadiją. Ilgai analizavome, kaip ši metodika veikia Lietuvoje. Pavyzdžiui, Suomijos švietimo sistema laikoma viena geriausių pasaulyje pagal PISA (Programme for International Student Assessment – tarptautinė moksleivių vertinimo programa, – red. past.) rezultatus, tačiau jos sėkmės paslaptis – neįtikėtina laisvė. Ten geriausia mokykla yra ta, kuri yra šalia namų; reitingavimas turi mažai reikšmės, o mokytojams suteikiama laisvė spręsti, ką veikti per pamokas.
Supratome, kad aklai perkelti šio modelio į Lietuvą neįmanoma, nes pas mus visai kitaip veikia tiek ugdymo, tiek socialinė ekosistema. Todėl viską auginome nuo pagrindų. Svarstėme, kaip tai įgyvendinti mūsų realybėje: kur yra griežtas dalykinis ugdymas, dideli tėvų lūkesčiai, riboti 45 minučių tvarkaraščiai ir sudėtingi mokytojų apmokėjimo klausimai. Su kolege Rūta sukūrėme savo modelį – lietuvišką fenomenais grįsto ugdymo versiją, apimančią viską: nuo pragmatinių dalykų, procesų valdymo, tvarkaraščio organizavimo, iki visiškai naujų pratimų ir metodikų.
Labai džiaugiamės, kad Kaune šis kursas sekasi puikiai, mokytojai yra nepaprastai šviesūs ir motyvuoti. Nors bendresne prasme mokytojoms ir mokytojams tenka didelė našta, neretu atveju, jos ir jie jaučiasi pervargę dėl didelių krūvių, tačiau panašu, kad pavyko atskleisti metodo privalumus.. Dabar labai laukiame metodo taikymo mokyklose rezultatų, t.y refleksijos iš darbo su mokiniais. Be to, „Kūrybingumo mokyklos“ kursas numato visus programos dalyvius tobulinti ir stažuotės Suomijoje metu – idant jie galėtų gyvai palyginti patirtis ir pasisemti dar daugiau įkvėpimo.
Rūta Simutytė: Kai kalbame apie ugdymo inovacijas, į mokinį ir kompetencijas orientuotą ugdymą, pastebime, kad pedagogai yra dviprasmiškame santykyje: viena vertus, jie neša atsakomybę už vertybinį tęstinumą ir žinių bazę, kita vertus – kad įvyktų tikrasis mokymasis, jie privalo įsiklausyti į mokinį. O mokymasis geriausiai vyksta ten, kur atsandas bendras įdomumas. Tam reikia erdvės ir tinkamo laiko planavimo.
Metodai, su kuriais dirbame, visada atsižvelgia į šias derybas tarp sistemos reikalavimų ir mokinio noro spręsti pačiam. Paauglių savarankiškumą ir kūrybinį „draivą“ mokytojui kur kas naudingiau nukreipti į mokymosi procesą.
Kurdami metodinę medžiagą ne tik analizuojame edukacijos lauką, bet tuo pačiu metu sprendžiame konkrečias problemas: kaip dirbti su specialiaisiais poreikiais, kokių grupinio darbo strategijų reikia, kad žmonės susikalbėtų. Mokytojai dirba fantastiškai, tačiau jiems dažnai trūksta laiko sustoti ir reflektuoti. Mes užpildome šią spragą – suteikiame laiko apmąstymams ir grąžiname reflektuotą medžiagą atgal bendruomenei. Skiriame daug dėmesio gerųjų praktikų sklaidai ir esame labai dėkingi mokytojams, iš kurių praktikų galime mokytis ir mes patys, ir taip pat ir kiti. Taip pokytis ateina iš pačios mokyklos vidaus, ją papildant prasmingu turiniu, kuris vėliau gali sklisti ir kitur.
Kokių sunkumų patiria taikantys šį metodą? Ar pedagogai tiesiog baiminasi papildomo darbo krūvio? Ir kaip jūsų siūlomi metodai galėtų palengvinti, o ne apsunkinti ir taip sudėtingą mokytojo kelią?
Kristupas Sabolius: Pagrindinis iššūkis čia – bendradarbiavimas. Fenomenais grįstas ugdymas reikalauja, kad skirtingų dalykų mokytojai – fizikos, literatūros, biologijos, istorijos, ar matematikos – dirbtų kartu. Viskas prasideda nuo konkretaus reiškinio ar sąvokos pasirinkimo: tai gali būti vanduo, garsas, laisvė, atmosfera ar net mobilusis telefonas. Šį fenomeną mokiniai nagrinėja per visų mokomųjų dalykų prizmę.
Mokytojams tai reiškia būtinybę derintis tarpusavyje, integruoti savo kursus ir, svarbiausia, įgalinti mokinius. Vienas svarbiausių principų – į mokinius įcentruotas ugdymas (student-centered education), kai patys vaikai kelia klausimus ir priima sprendimus. Natūralu, kad tai kertasi su tradiciniu požiūriu, kai mokytojas tiesiog dėsto savo dalyką ir numato mokymosi eigą. Žiūrint paviršutiniškai, šis aspektas tikrai atrodo kaip papildomas apsunkinimas.
Tačiau kur slypi privalumas? Kai administracija palaiko mokytojus, suteikia jiems laiko eksperimentuoti ir tyrinėti fenomenus, įvyksta esminis lūžis – mokiniai tampa nepaprastai įsitraukę. Tai apverčia visą mokymosi procesą: vaikų nuomonė ir jų keliami klausimai tampa svarbiausi.
Suomijoje šis modelis jau duoda realių vaisių: pavyzdžiui, pradinukai analizavo saugumo fenomeną ir savivaldybei pasiūlė, kaip pakeisti eismo salas perėjose – jų idėjos buvo įgyvendintos.
Lietuvoje taip pat turime puikių pavyzdžių. Vilniuje mokiniai tyrinėjo garso fenomeną ir patys sugalvojo „tylos žaidimus“ bei taisykles pertraukoms, taip spręsdami savo pačių pervargimo problemą. Taigi, moksleivis ne tik analizuoja ar atlieka tyrimą, bet ir kuria praktinį poveikį, keičiantį mokyklos ar bendruomenės gyvenimą.
Žinoma, tam reikia nusiteikimo. Lengviau yra nieko nekeisti, nes naujovės reikalauja koreguoti ugdymo procesą, diegti naujus mokymosi būdus,o tam privalu rasti papildomo laiko. Tačiau pasiekus rezultatą, atsiranda didžiulis angažuotumas. Vilniuje jau turime mokyklų, kurios fenomenais grįstą ugdymą taiko sistemiškai.
Atėjus į Kauną, mums beveik nereikėjo įrodinėti šio metodo vertės – mokytojai jau buvo apie jį girdėję. Džiaugiuosi Kauno bendruomene ir matau didelę pedagog(i)ų brandą: jos ir jie supranta, kad šiuolaikinis ugdymas privalo keistis, ir suvokia, kad per pokytį ateis ir kokybė. Kauno mokytojos ir mokytojai, nepaisant nuovargio, geba matyti didesnį vaizdą, mąsto ne tik apie tai, kaip pravesti pamoką, bet ir apie tai, kur šis metodas nuves mokyklą po kelerių metų. Dirbame su labai stipriais specialistais, kurie patys siūlo puikias praktines idėjas. Kol kas ši patirtis labai graži, tad su nekantrumu laukiame galutinių rezultatų.
Kauno miesto savivaldybė neseniai pranešė investavusi daugiau kaip milijoną eurų į moksleivių saugumą ir sveiką aplinką – užbaigtos elektroninių cigarečių, vadinamųjų veipų, prevencijos bei modernių vaizdo stebėjimo sistemų įrengimo bei atnaujinimo programos. Kaip jūs matote šį prieštaravimą: kaip suderinti siekį išlaisvinti jauną žmogų, jo norą keisti pasaulį, su vis didėjančiu saugumo ir kontrolės poreikiu? Kaip rasti pusiausvyrą tarp saugumo ir laisvumo?
Kristupas Sabolius: Tai labai teisingas klausimas. Neseniai su Rūta dirbome Lenkijoje, kur kūrėme edukacinę programą vienai parodai. Ten pasiūlėme vaikams patiems kurti parodos elementus – taip jie galėjo išreikšti savo vaizduotę ir kūrybinius impulsus, bet kartu turėjo gerbti institucinę tikrovę, menininkų temas ir saugumo taisykles.
Tai, ką paminėjai, yra esminė šiuolaikinio pasaulio prieštara. Manau, kad įvairių sienų, stebėjimo metodų ir prevencijos formų tik daugės, ypač vaikų gyvenime. Palyginti su ankstesnėmis kartomis, dabar visuomenė į bet kokį incidentą reaguoja kur kas jautriau – saugumo obsesija tik auga.
Tačiau nemanome, kad reikia bėgti nuo šios institucinės tikrovės. Mes nesakome: „Pirmiausia pakeiskime įstatymus, švietimo sistemą, nuimkime tvoras ir kameras, o tada jau pradėsime mokytis laisvės.“ Veikiau žiūrime, ką galime padaryti toje vietoje, kurioje esame dabar. Jei mokykloje yra kameros, tam tikra tvarka ir tėvų baimės, kaip turėtume elgtis?
Kompetencijų ugdymo nauda peržengia individualaus mokinio lygmenį – bendruomenėse ji atsiskleidžia skirtingai, priklausomai nuo konteksto.
Veikiame „molekuliniame“ lygmenyje, pradedame nuo apačios (grassroots). Todėl dirbame būtent su mokytojais, nes jie yra pagrindinė jėga derybose tarp administracijos ir vaikų. Mūsų tikslas – užauginti tokį moksleivių sąmoningumą, kad tos kameros tiesiog taptų nebeaktualios. Mes kuriame įrankius – pratimus, scenarijus, aplinkybes, kurios ilgainiui tampa principų sistema. Jei matome, kad reikia stiprinti bendruomeniškumą, orientuojame įrankius ten; jei trūksta kūrybinių idėjų – siūlome metodus joms generuoti.
Galiausiai tai tampa augančiu ratu. Pavyzdžiui, kaip rodo mūsų patirtis, vaikai, ketverius metus mokęsi pagal fenomenais grįsto ugdymo metodiką, perėję į vyresnes klases patys tikisi iš mokytojų tokio ugdymo metodų.
Kitaip tariant, kameros jau nupirktos. Dabar svarbu ugdyti sąmoningumą, kad po penkerių metų proceso niekas tų elektroninių cigarečių neberūkytų ne dėl kamerų, o dėl savo pačių požiūrio.
Kaip galėtume pamatuoti jūsų veiklos ir Europos Sąjungos investicijų į Lietuvos mokyklas bei moksleivius atsiperkamumą? Po kiek laiko bus galima pamatyti pokytį? Kas jums patiems yra tie rodikliai, rodantys, kad pastangos buvo vertos? Praėjo septyneri metai – tai dar nėra ilgas laiko tarpas, ar ne?
Kristupas Sabolius: Pirmiausia norėčiau patikslinti: tai, ką darėme pastaruosius septynerius metus, buvo mūsų pačių iniciatyva, judant mažais žingsniais. Europos Sąjungos lėšomis finansuojama Tūkstantmečio mokyklų programa yra naujas etapas, leidęs mums išsiplėsti instituciniu lygmeniu. Tai įvyko labai laiku, kai metodas jau buvo galutinai subrendęs.
O vertinti sėkmę galima pagal kelis kriterijus. Pirmiausia, tai kompetencijų ugdymas. Dabartinėse ugdymo programose juodu ant balto parašyta, kad mokytojai turi ugdyti mokinių kompetencijas. Tai reiškia, kad per fizikos ar geometrijos pamokas mokinys turi mokytis ne tik sausų žinių, bet ir, pavyzdžiui, pilietiškumo ar kūrybingumo. Daugumai mokytojų tai visiška naujiena ir „tamsus miškas“. Susiduriame net su kurioziškais atvejais, pavyzdžiui, parašyti eilėraštį apie fizikinį reiškinį, manant, kad tai ir yra kūrybingumas. Mes pradedame nuo kito galo: mūsų metodu spręsdamas realią problemą, mokinys natūraliai ugdosi visas programoje numatytas kompetencijas. Ugdymo mokslų specialistai, pavyzdžiui, dr. Sandra Kairė, savo tyrimuose pabrėžė, kad būtent kompetencijų ugdymas yra stipriausia mūsų metodo pusė.
Kitas kriterijus – mokinių rezultatai. Tam, kad pamatytume pokytį akademiniuose rezultatuose, reikia laiko. Tai tarsi kineziterapijos kursas: kineziterapeutas duoda kompleksiškus mobilumo pratimus, lavina kūną, ir tik ilgainiui žmogus tampa greitesnis ar lankstesnis, kad gali kilnoti sunkumus ar kitas užduotis. Panašiai ir čia: kai mokinys įsitraukia į fenomenais grįstą ugdymą, kyla jo motyvacija, o sugrįžęs į dalykinį mokymąsi, jis jau turi kitokį nusiteikimą. Tikime, kad sistemingai taikant metodą trejus ar ketverius metus, mokinių pasiekimai kyla.
Svarbus ir mokytojų bendruomenės pripažinimas. Po septynerių metų darbo matome, kad mokytojai pasitiki šiuo metodu. Pavyzdžiui, Vilniuje naują grupę surinkome vien pagal rekomendacijas. Retas atvejis, kad kas nors rekomenduotų vienas kitam tai, kas neveikia. Jei pedagogas sako kolegai: „Eik ten, tai vertinga“, mums tai yra geriausias įvertinimas.
Rūta Simutytė: Norėčiau papildyti iš metodinės pusės. Kompetencijų ugdymas yra tiesiogiai susijęs su problemų sprendimu. Spręsdamas problemą, neturi iš anksto duoto atsakymo, bet remiesi turimomis žiniomis ir įgūdžiais ieškodamas ar ieškodama tinkamo sprendimo. Būtent čia ir gimsta kompetencija.
Kompetencijų ugdymo nauda peržengia individualaus mokinio lygmenį – bendruomenėse ji atsiskleidžia skirtingai, priklausomai nuo konteksto. Tai ypač svarbu dirbant su įvairiomis mokyklų bendruomenėmis. Pavyzdžiui, tautinių mažumų mokyklų mokytojai šį metodą vertina todėl, kad jis padeda įveikti kalbinius barjerus, nedrąsumą ir susikaustymą. Tokiose veiklose kuriama saugi erdvė reflektuoti, klysti ir vis tiek pradėti kalbėti bei veikti.
Dabartinėje sistemoje mokytojams lengviausia patikrinti, ką mokinys žino. Tačiau kai mokinys pasiūlo savitą sprendimą ar netikėtą idėją, įvertinti tokį mąstymą tampa gerokai sunkiau. Mes padedame mokytojams pereiti prie santykio, kuriame mokinys yra ne tik atsakinėtojas, bet ir kūrėjas. Kai vaikas pajunta, kad gali laisvai mąstyti ir veikti, auga jo pasitikėjimas savimi – o kartu ir motyvacija bei rezultatai.
Jei šį pokalbį skaitys tėvai ar švietimo sistemos darbuotojai, kuriems ši metodika pasirodys artima, kaip jie galėtų patekti į jūsų mokymus? Kokių veiksmų jiems reikėtų imtis?
Kristupas Sabolius: Mes kryptingai dirbame tam, kad fenomenais grįstas ugdymas mokyklas pasiektų nemokamai. Bendradarbiaujame su savivaldybėmis ir švietimo centrais, kurie finansuoja šias programas, tad mokytojams už jas mokėti nereikia. Tik dabar pradedame dirbti su privačiu sektoriumi, nes mums rūpi viešasis sektorius – ta sritis, kuriai reikia didžiausių pastangų ir pokyčių.
Tad jei kauniečius domina ši galimybė, reikėtų pradėti diskusiją apie tai, ko reikia Kauno švietimui. Tai pirmiausia yra politinis sprendimas. Pavyzdžiui, Vilniuje fenomenais grįstas ugdymas yra įvardytas kaip viena iš strateginių švietimo krypčių: savivaldybė skelbia konkursus, mokyklos juose dalyvauja ir metodas plinta sistemiškai. Tikime, kad Kauno mokytojai, jau išbandę mūsų kursus, patvirtins jų vertę, tad dabar būtų tinkamas laikas kalbėtis apie tai, kad šis procesas vyktų sistemiškai savivaldybės lygmeniu.
Priklausomai nuo intensyvumo, mūsų programos gali trukti ir keliasdešimt, ir šimtą valandų, ar daugiau – tai ilgas, gilus procesas su daugybe fazių, konsultacijų ir nuolatine priežiūra. Tai nėra tiesiog vienkartinė paskaita, kurią perskaitome ir išvažiuojame. Tai didelės vertės projektas, reikalaujantis sisteminio požiūrio, nes „trumpas priešokis“ švietime nieko nepakeis. Todėl kauniečiams siūlyčiau domėtis, burti bendruomenę ir kelti klausimą: „Ar mes irgi galime mokytis šiuolaikiškais būdais?“
