English
Žurnalų archyvas

Kūno ir dvasios balansui

3 kovo, 2021, Kotryna Lingienė | Interviu, Kaunas 2022, Mėnesio tema, Naujienos

„Mano vadovas gerai vertina šią užklasinę veiklą, laiko tai viena mano, kaip darbuotojo, stiprybių“, – nustebina Mindaugas Šatkus, informuodamas, kad sportas jo gyvenime nėra pagrindinis darbas, o tik hobis. Judesio entuziastų bendruomenės, regimos ne tik sporto, bet ir kultūros ratuose, „Šešios trim“ įkūrėjas, pasirodo, dirba „nuo aštuonių iki penkių“, vienoje gamykloje šiuo metu yra tvarumo ir atitikties vadovas. O „Šešios trim“ būtent todėl, kad pačioje pradžioje treniruotės tokiu metu ir vykdavo – prieš darbą arba po jo. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Su „Kaunas 2022“ ambasadoriumi Mindaugu ketvirtojo „Šešios trim“ gimtadienio dieną susitikome pasivaikščioti šąlančia Laisvės alėja. Apie penketą tūkstančių žingsnių, tai yra, pusę rekomenduojamos dienos normos, besikalbėdami apie kūno ir dvasios, sporto ir kultūros santykį – ar vienį – įveikėme. Jei nuspręsite interviu skaityti vaikščiodami, nedarykite to judrioje gatvėje!

Ketveri metai. Visai daug iniciatyvai, kuri, spėju, gimė gana spontaniškai. Kaip tai įvyko?

Atsitikimas buvo toks, kad mes, tuometinės sporto iniciatyvos „My Hero Kaunas“ nariai, neturėjome kitos išeities. Būtų tekę išsiskirstyti, nes Kaune likome tik dviese, o kolektyvas važinėjo iš Vilniaus, ir negalėjo skirti mums daug laiko. Taip ir radosi „Šešios trim“, jei trumpai. 

Dabar esame šešiese. Keturi treneriai, kurie itin aktyvūs, įskaitant mane, penktoji šiuo metu ne tokia aktyvi, ir dar yra Arūnas Gurskas, dabartinės idėjos dalininkas. Be jo pagalbos pradėti būtų buvę sudėtinga, juk reikėjo investicijų patalpoms, buičiai. 

O pasekėjų kiek? Ar pavyksta susiskaičiuoti, kai jau kuris laikas sportuojate virtualiai?

Skaičiai – slidus dalykas. Kai pasižiūri, kiek treniruočių peržiūrų susikaupia feisbuke, atrodo nemažai. Unikalių „mėgėjų“ turime virš 6000. Ir nė už vieną paspaudimą nesame mokėję, nesivaikėme vartotojų – man tai atrodo labai didelis dalykas. Kas tūkstantį „patiktukų“ švenčiam – aišku, su pratimais. Sugalvojame, kokį pakartojimų skaičių atlikti. 

Kaip manai, ar prie tokių iniciatyvų kaip „Šešios trim“ žmonės jungiasi labiau dėl to, kad nori kažką pakeisti gyvenime, ar visgi užpildyti tuštumą? Kokių dar priežasčių būna?

Aš dar pridėčiau žmones, kurie nori būti judesio epicentre, būti veiksmo dalimi, būti faini. Visaip gerai. Visos priežastys geros. Vieni ateina pas mus, nes yra užsiknisę nuo sporto klubų. Pas mus jokios konkurencijos, jokių madų demonstravimų, naudos ieškojimo. Nesvarbu, ar kasoje dirbi, ar vadovauji kompanijai. Salėje visi vienodi ir vieningi. Kiti, aišku, ateina ieškoti savęs ar net save susirinkti. Kalbantis tokio Igno Šalnaičio tinklalaidėje, jis pasakė gerą frazę: „Šešios trim“ yra kaip atsarginis išėjimas.“ Aš ir pats turėjau įvairių reikalų ir pomėgių, taip pat ir psichologinių nukritimų. Suprantu tuos, kurie ateina išgyvendami meilės tragedijas, praradimus, įnikimus. Kartais net nežinai to, tik po kurio laiko žmogus pasisako, kai jau išsisprendžia bėdas. Tai net motyvuoja judėti toliau. Man juk irgi kyla egzistencinių minčių – maždaug, kam aš tai darau. 

Kur skirtumas tarp sporto ir kūno kultūros?

Mokykloje juk buvo „fizinis lavinimas“, kuris virto į „kūno kultūrą“, ar ne? Jei rimtai, tikiu, kad judėdami žmonės tampa laimingesni. Tai fiziologija, taip gimsta vadinamosios laimės molekulės. O tuomet visa tai virsta ta kita, tradiciškiau suprantama kultūra. „Šešios trim“ bendruomenė keliauja sportuoti, pavyzdžiui, į muziejų, į fortą, į dramos teatrą. Ir treniruotės dalyvis, pabėgiojęs teatre, kas yra gana keista, sugrįžta žiūrėti spektaklio. Sugrįžta su prisiminimu, kad jam teatre buvo gera. Netyčia tokie sutapimai įvyksta, bet man pačiam tas fizinės ir dvasinės kultūros ryšys, apykaita atrodo labai organiškai. Be to, ir tarp bendruomenės narių yra dirbančių kultūros, mokslo įstaigose, atnešančių kitokį požiūrį. Mokausi iš kiekvieno pokalbio, kiekvienos patirties. Pats turtėju kaip žmogus čia būdamas.

Būna, kad perdegi?

Žinoma. Ir tai supranti tik tada, kai krenta rezultatai, nuotaika, noras sportuoti. Bet kitaip nesužinosi savo ribos. O ribas turi visi. Aš tokios fizinės būsenos, kokios esu dabar, ta prasme, kad tiek sportuočiau… to dar nebuvo. Fizine prasme karantinas į naudą. Bet ar visiems patarčiau tai daryti? Ar visiems to reikia? Nemanau. Reikia ieškoti savo kelio.

Aš turbūt pirmąkart apie tave išgirdau Gediminaičių bėgimo ir kitų proginių pasilakstymų kontekste. Tai yra, kai žemėlapyje išbėgioji frazę ar skaičių. Kokį ilgiausią žodį esi išbėgęs? Gal „Nebeprisikiškiakopūsteliaudavusiems“?

Ne, visgi „Žalgiris“. „Nebeprisi…“ – Kaune sudėtinga tai būtų. Patogu Niujorke, Čikagoje, kur gatvės susikerta stačiais kampais, gali labai neišsiplėsti į kilometrus. 

Barselonoje, pavyzdžiui, „Žalgiris“ man užtruko 31 km. Kaune – 18 km. Čia pradėjome nuo P. Vileišio tilto per Nerį, lėkėm kampais, krantais, skersai per gatves… Šv. Gertrūdos gatvėje atradome labai gražų XIX a. namą, per kurio kiemą bėgome. Gal man, kaip kauniečiui, nebuvo daug atradimų šioje trasoje, bet, pavyzdžiui, studentams, atvykusiems iš kitų miestų, labai įdomu taip „turistauti“.

Paprastai, kai pirmąkart bėgi, turistiniame žemėlapyje ranka pasipaišai trasą. Dabar, aišku, jau kompiuteryje gali tai daryti, į laikrodį įsimesti, ir visa kita jau technika pasakys. 

O, technika irgi gera tema. Kaip tau geriau bėgasi? Su muzika ar be jos? Su programėlėmis ar laisvai?

Viskas priklauso nuo to, koks tikslas. Jei tiesiog pabėgti, gerai praleisti laiką, tai, žinoma, nereikia programėlių. Bet jei esi orientuotas į rezultatus, tai labai padeda. Aš taip anksčiau darydavau – tiesiog lakstydavau. Tik be muzikos neištverdavau, tai buvo privalomas atributas. O dabar jau nepamenu, kada bėgau su muzika. Tiesiog atėjo toks supratimas, kad gyveni nuolatiniame triukšme ir išbėgti ar net išeiti į ramybę, tylą, mišką, naktį yra vertybė. Geresnio laisvalaikio nesugalvočiau.

Dar grįžkim prie „Žalgirio“. Neretai, o gal net visada, tave namų rungtynėse galima matyti fanų tribūnoje, įtemptai būgnijantį. Ir komandos pristatymuose dalyvaujantį. Net ir dabar, kai žaidėjus palaiko tik kartoniniai sirgaliai, tu irgi tarp jų. Seniai jau žaliai-baltai?

Seniai… Esu „Green Death“ fanų klubo narys. „Green White Boys“, jaunesnis klubas, net pyksta kartais ant mūsų, kad jau kartu nedainuojam, neva esam ramesni. Nors aš tikrai nesu iš tų pasyvesnių. O būgną paveldėjau iš kitų „Green Death“ narių, jis pionieriškas, jam kokie trisdešimt metų. Jis turi vardą – Akela. Ir išpieštą vilką (Akela buvo Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygos“ veikėjas, – red. past.). Mušu jį gal dešimtmetį, man atrodo, nuo Sporto halės laikų. Pats ir atnaujinau.

Neseniai kalbėjom apie tai, kad pikti žmonės į eketes nešokinėja. Bet, va, patys tikriausi sporto fanai kartais atrodo labai pikti. Juk reikia pykčio norint būgną gerai padaužyti?

Aš tą komandą ir myliu, ir pykstu ant jos tuo pačiu metu. Arenoje, galima sakyt, dirbu, mušu būgną, bet pakankamai visko prisiklausau aplinkui – nėra ką pridėti. Kai per televizorių žiūriu, aišku, tampu tuo vienu iš trijų milijonų trenerių… Tiek visko turiu patarti. Kai žiūri ir nieko negali padaryti (beje, krepšininkas buvau prastas, dabar gal būčiau geresnis), tu, žinoma, pyksti, keikiesi, bet tai momentinė emocija. Tikri fanai, gyvenantys „Žalgiriu“, niekada nejaus neapykantos. Nebent kalbėtume apie „glory hunterius“… 

O kur riba tarp sveiko fanatizmo ir buvimo ultra, kai priešo komandos fanams gali kilti realus pavojus?

Na, aš pats nesu ultra. Nesuprantu tokio požiūrio ir to judėjimo. Nuo ko tas savo klubo spalvas reikia ginti? Seniai karo nebuvo (juokiasi)? Manau, kai kita spalva yra bloga spalva ir nekenti žmogaus dėl to, kad jis palaiko kitą komandą, tai jau kraštutinumas, psichologiniai dalykai.

Pabaigai – apie tendencijas. Anksčiau tie, kurie penktadieniais ėjo į klubus, dabar šeštadienio rytą susitinka eketėje. Kaip tu vertini tas iššūkių madas?

Geras žodis – mada. Taip, yra žmonių, kurie jų vaikosi. Yra tai darančių daug metų, yra atradusių dabar. Šalto vandens poveikis yra gerai, adrenalinas kūnui moko smegenis nusiraminti, sustoti čia ir dabar, kaip jogai sako. Mums, lekiantiems žmonėms, sunku tą „čia ir dabar“ suprasti. Eketėje supratimas ateina neišvengiamai. Tokie organizmo šokiravimo būdai yra ir bendravimo, kultūros dalis. Juk negali būti piktas žmogus, jei eini į eketę. 

Žinoma, šiemet tikrai daugiau žmonių tai daro. Ir, sakyčiau, daugiau tai daro individualiai – tai, be abejo, karantino ribojimų pasekmė. Anksčiau gal labiau bandoje rinkdavomės savaitgaliais. Dabar ir darbo dienomis kai kurie daugiau laiko turi. Gerai, tegu bando save, tegu tampa geresni!

facebook.com/SesiosTrim

This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.