Lošimas kortomis, įvairūs kortų žaidimai buvo ir yra vieni populiariausių pasaulyje. Tad ilgėjant vakarams „Muziejaus trečiadienio“ rubrikoje pristatome nepaprastą paprastų kortų istoriją.
Ją pasakoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir numizmatikos rinkinio kuratorė Beta Šneliūtė. O Galaunių namuose-muziejuje veikiančioje parodoje „Kolekcininkai: Atviros kortos“ galima susipažinti su kolekcininko Giedriaus Steponavičiaus sukaupta kortų kolekcija iš įvairių pasaulio šalių.
Kortų istorija: nuo Kinijos iki Lietuvos
Kortos apibūdinamos kaip storo popieriaus kortelės su piešiniais, sutartiniais ženklais ir skaičiais. Manoma, kad Kinijoje kortų būta jau IX a., Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje kortos žinomos nuo XIII–XIV a. Taigi kortos turi seną ir turtingą istoriją. Senovinės kortos buvo brangūs autoriniai darbai, panašūs į meno kūrinius. Didikų užsakymu dailininkai kortas piešė ir spalvino ranka. Vientisas vaizdas kortose priminė paveikslėlį. Kortų dizainas, figūrų žymėjimas skirtingose šalyse skyrėsi. Kaladėje buvo kortos su skaičių kombinacijomis ir karaliaus, karalienės, riterių kortos. Kortų nugarėlės paprastai vienodos: papuoštos ornamentu ar piešiniu. Pramogoms skirtos kortos savo piešiniais atspindėjo aukštuomenės hierarchiją.
XVI a. Europoje paplito Vokietijos dirbtuvėse pagamintos kortos. Vokiškose kortų kaladėse buvo du valetai, bet nebuvo damos. Kurį laiką kortų simboliai buvo ne raudoni ir juodi, o raudoni (širdys ir būgnai) ir žali (gilės ir lapai). XVIII a. išpopuliarėjo prancūziškos kortos ir prancūziški kortų žaidimai. Prancūzai vieną iš dviejų valetų pakeitė dama. Žalios spalvos kortos (gilės ir lapai) pradėtos dažyti juodai. Šiandien mes žaidžiame prancūziškos kilmės kortomis. Kortos kaladėje yra 4 rūšių: raudonos spalvos širdys ir būgnai, juodos spalvos kryžiai ir vynai.
Lietuvoje kortos atsirado ir paplito Renesanso epochoje. Tikėtina, kad ilgą laiką buvo žaidžiama lenkiškomis ar vokiškomis kortomis. Per Vokietiją kortos pasiekė Lenkiją, per Lenkiją – Lietuvą. Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis Žygimantas Senasis labai mėgo lošti kortomis. Pirmasis žinomas kortų gamintojas Lietuvoje – Juozapas Perlis, 1777 m. kartu su tėvu Varėnoje įsteigęs lošiamųjų kortų dirbtuvę, tokią dirbtuvę turėjo ir Vilniuje. Pagal sutartį su Lietuvos iždo komisija gaudavo valstybės užsakymų, bendradarbiavo su Gardino kortų fabriku. Popierių pirkdavo Karaliaučiuje, o gaminius eksportavo į Varšuvą. J. Perlio sukurtos kortos yra visafigūrės, panašios į paveikslėlius, be simbolių ir skaičių. Senovinių kortų pavyzdžiai yra reti, o žinios apie jas fragmentiškos.
Teisė pardavinėti kortas – Lietuvos bankui
Daugiau žinoma apie XX a. sukurtas lietuviškas kortas. Muziejų rinkiniuose saugomi ir kortų piešiniai, ir kortų kaladės. Lietuvoje nuo 1924 m. sausio 1 d. kortų gamybos ir platinimo monopolis priklausė valstybei. Pagal Lošiamųjų ir pasjanso kortų valstybinės monopolizacijos įstatymo taisykles, teisė gaminti kortas priklausė Finansų, prekybos ir pramonės ministerijai, o teisė kortas pardavinėti – Lietuvos Bankui. Lošiamosios ir pasjanso kortos įtrauktos į uždraustų įvežti prekių sąrašus, Mokesčių departamentui pavesta vykdyti ir prižiūrėti kortų monopolį. Nusižengusieji lošimo ir pasjanso kortų valstybinės monopolizacijos įstatymui buvo baudžiami.
Valstybės organizuoti konkursai kortoms sukurti suformavo lietuviškų kortų tradiciją. Lietuviškos lošimo kortos turi ryškių nacionalinių bruožų: karaliai – LDK kunigaikščiai, valetai – senovės karžygiai, damos – vaidilutės ar kunigaikščių žmonos. Tautiškumas atsispindi figūrų rūbuose, per šarvus, ginklus, skydus, darbo įrankius, augalus, raštus, spalvas. Kortų piešiniai romantiški, idealizuojantys Lietuvos praeitį. Skelbiamų konkursų sąlygose, tikėtina, buvo aprašyta, kokie turi būti kortų piešiniai, kas ir kaip juose pavaizduota. Dailininkas A. Varnas kortose vietoje simbolinių karalių nupiešė didžiuosius kunigaikščius Algirdą, Gediminą, Kęstutį ir Vytautą, o širdžių mergelės kortoje atpažįstame kunigaikštienę Birutę. Piešdamas naudojo ikonografinį tipažą, įprastą lietuvių ir lenkų istoriniuose veikaluose. Istorinių asmenų pasirinkimas įpareigojo dailininką perteikti jų bruožus, aprangą, regalijas. Lošimo kortos su dailininko A. Varno autoriniais piešiniais atspausdintos 1930 metais. Kortų konkursuose aktyviai dalyvavo dailininkai profesionalai – M. Dobužinskis, B. Bučas, V. Jomantas, B. Didžiokienė ir kiti. Pasirinktiems autoriams buvo skiriamos piniginės premijos, o pirmos vietos laimėtojo kortos spausdinamos. Šiandien žinomi 6 lietuviškų kortų variantai. 1930–1940 m. kortos buvo gaminamos Kaune, „Spindulio“ spaustuvėje.
Tarpukario kortų atgimimas
Tarpukario laikotarpiu sukurtos lošimo kortos išgyvena atgimimą. Kortų kolekcininkas A. Borisevičius asmenine iniciatyva senas lietuviškas kortas pirmą kartą perleido 1994 metais. Kortas leidėjas pavadino „Pilys“, pagal vaizdus ant tūzų kortų. Kortas atspausdino Austrijos kortų ir stalo žaidimų gamybos įmonė „PIATNIK“ Vienoje. 2019–2020 m. A. Borisevičius kartu su kortų entuziastu D. Korsaku perleido skulptoriaus B. Bučo sukurtas kortas. Leidėjai kortų kaladę pavadino „Gedimino stulpai“. 2020–2021 m. D. Korsakas, padedant Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejui, perleido dailininko M. Dobužinskio sukurtas kortas, kurias pavadino „Vaivorykštė“. Kortų kaladės atspausdintos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taigi trys lietuviškų lošimo kortų pavyzdžiai jau prikelti naujam gyvenimui.
Parodoje „Kolekcininkai: Atviros kortos“ ypatingas dėmesys skiriamas lietuviškoms kortoms ir jų kūrėjams. Taip pat lankytojai ekspozicijoje galės pamatyti ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus grafikos rinkiniuose saugomus Barboros Didžiokienės, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Igno Rudolfo kortų projektinius piešinius, Kazio Šimonio kortų eskizus. Parodą Galaunių namuose-muziejuje galima aplankyti iki 2026 m. spalio 31 d.
