Nuo 2021 metų menininkės Anta Marija Antanavičiūtė ir Julija Račiūnaitė tyrinėja Lietuvos viešose ir privačiose rekreacinėse erdvėse itin dažnai sutinkamas medines pavėsines, kurių pagrindinis architektūrinis elementas – gyvatiškai besirangantys mediniai kreivuoliai. Išsamiai neaptartas, netyrinėtas kreivuoliškos estetikos įsigalėjimas visur, kur lietuviui prisireikia poilsio ir atsipalaidavimo, atveria kelią smagioms spekuliacijoms apie šį reiškinį ir su juo susijusias (pseudo) organikos, autentikos, mitologijos ir etnografijos potekstes.
Pateikiame ir Kreivuolių žodynėlį, kuriame susipažinsite su pagrindine temos terminija. Terminai yra atsiradę šio teksto autorių pašnekesio metu, bežiūrint į viename ar kitame šalies kampelyje pūpsančią medinę pavėsinę. Šis žodynėlis reikšmingai nusako atlikto tyrimo toną ir solidumą.
Kreivuolių žodynėlis
Kamertonas – „U“ formos kreivuolis, skirtas išgauti etaloninėms kreivumo bangoms ir taip suderinti jo lauke esančias kreivuolių pavėsines. Šio tipo kreivuoliais neretai puošiama pavėsinės stogo smailė, siekiant bangas paskleisti kuo plačiau.
Ragatkė – laidynės formos kreivuolis, dažniausiai įtaisytas pavėsinės prieangyje arba keturiuose jos kampuose, pajėgus atlikti gynybinę tvirtovės funkciją, jei pavėsinę tektų ginti nuo nepageidaujamų asmenų.
Gyvatė – bet koks gyvosios ar negyvosios gamtos objektas, pasižymintis pailga, nenuspėjamai vingiuota forma.
Įsivitražinimas – kreivuoliais suskaidomas kraštovaizdis, atsiveriantis iš pavėsinės vidaus, taip jį tarsi įrėminant į daug atskirų fragmentų.
Drambliagyvatė – monumentalus, stambus kreivuolis, dažniausiai atliekantis pagrindinės atraminės konstrukcijos funkciją.
Gyvatukas – smulkus, nedidelis kreivuolis, dažniausiai atliekantis dekoratyvinę funkciją, ypač pasitarnaujantis įsivitražinimui.
Krivių kreivuolis – mitinė būtybė, nuo seno laikyta kreivumo globėju, skriedavo plasnodamas mediniais sparnais, suteikdamas tiesiems medžiams kreivumo, o žmonėms atsipalaidavimo.
* * *
Teko patirti, kad didžiausia kreivuolių koncentracija aptinkama Dzūkijos ir Žemaitijos gyvenvietėse. Pagaliau, kreivuolių takais apkeliavus bemaž visą Lietuvą, šį sykį mūsų akys nukrypo į Kauną ir jo apylinkes – atėjo laikas išsiaiškinti, kaip smarkiai šios medinės gyvatės yra apvijusios miestą. Prieš atvykdamo nemažai konsultavomės su vietiniais gyventojais, leidome ilgas valandas vaikščiodamos „Google Street View“ keliais bei klystkeliais ir galiausiai sudarėme kompaktišką maršrutą, į kurį pateko kelios gyvenamųjų namų kiemuose besislapstančios pavėsinės ir kelios maitinimo įstaigos – iš jų dvi buvo pakelės šašlykinės, vienas restoranas-viešbutis, vienas alubaris.
Kreivuoliai dvelkte dvelkia priešistoriniais laikais – lyg pavėsines po vieną šapelį iš miško būtų sunešusi sudėtingesnių techninių užmojų neturinti rankiotojų gentis.
Seniausia mūsų aptikta reikšmingo dydžio rekreacinė erdvė Lietuvoje su kreivuoliškais statiniais buvo Druskininkuose – tai 1952 m. Karolio Dineikos įsteigtas Gydomosios fizinės kultūros parkas. Nagingas miškininkas Vytautas Urnevičius, naudodamas aplinkiniuose pušynuose randamą medieną, K. Dineikos parke esantį Saulės kelią išpuošė „senoviškais, susiliejančiais su gamta“ statiniais.
Pasak kai kurių šaltinių, 1967 m. apleistame Šeduvos malūne buvo įrengta originali užeiga „Užuovėja“, davusi pradžią tautinio kičo elementų naudojimui kavinių, restoranų, barų interjeruose ir eksterjeruose. Kreivuolis ilgainiui tapo neatsiejama tokio tipo valgymo įstaigų dekoro dalimi.
Kreivuoliai mėgsta slapstytis atokesniuose galinio kiemo ar sodo kampuose, kur gali suteikti atotrūkio nuo civilizacijos iliuziją.
Pirmasis masinę kreivuoliškų pavėsinių gamybą Lietuvoje reklamuojantis skelbimas aptinkamas 1996 m. įsikūrusios įmonės „Laukbaldis“ internetiniame puslapyje: „Mes pirmieji Lietuvoje pradėjome gaminti šią produkciją ir gražinti jūsų aplinką!“ Pasak Valstybinės miškų urėdijos, intensyviausiai stovyklavietės, poilsiavietės ir atokvėpio vietos Lietuvoje buvo įrenginėjamos 2005–2008 m., iki finansų krizės.
Turint omeny šias datas, kreivuolis tikriausiai nėra itin senas reiškinys. Jį būtų galima laikyti archaikos, tradicijos, folklorinės estetikos simuliakru, istorizmo retrospekcija.
Ekspedicijose po Lietuvą ėmėme interviu iš išdidžių kreivuoliškų pavėsinių savininkų, jas kuriančių / gaminančių meistrų, serijine tokio tipo pavėsinių gamyba užsiimančių įmonių darbuotojų, už rekreacines zonas atsakingų savivaldybių tarnautojų ir t. t. Tyrimu siekėme perprasti subtilius ryšius tarp medienos kreivumo ir atsipalaidavimo kokybės.
Bemaž visi kalbinti kreivuolius gaminantys meistrai, išskyrus stambesnes lauko baldų gamyba užsiimančias įmones, akcentavo improvizacijos svarbą, teigė šioms pavėsinėms neruošiantys brėžinių ir „fantaziją“ bei „kūrybą“ išskyrė kaip reikšmingus sėkmingo rezultato veiksnius. Taip pat bent keli pašnekovai leido suprasti, kad pavėsinių gamyba iš kreivuolių jiems atstoja meno terapiją, o kai kam pavėsinės tampa ir obsesijos katalizatoriumi. Paklaususios apie kreivuolių panaudojimo principus pavėsinių statyboje, gavome tokius atsakymus: „Kuo kreiviau, tuo geriau“, „Kas vienam malka, kitam – kūryba“, „Sulipdžiau ir tiek. Pagalį po pagalio. Čia tokie mano lipalai“, „Tai mano naktinės vizijos“, „Ieškojom įdomesnių medžių ir va ką su savo fantazijom padarėm“. Vienas iš Kaune kalbintų pavėsinių savininkų teigė ilgai svajonėse ir pranašinguose sapnuose regėjęs savo būsimą „Pavėsinę karalienę“.
Kreivuolių estetika lyg ir apeliuoja į natūralumą, tačiau viena iš kreivuoliško dizaino tendencijų yra dažyti medį akinančios oranžinės spalvos dažais. Apkeliavus įvairių gamintojų darbovietes tapo aišku, kad galima sudaryti plataus spektro geltonai oranžinę spalvų paletę, kreivuoliškų pavėsinių gamyboje sėkmingai konkuruojančią su natūralia medžio spalva. Vienas kalbintas meistras teigė, esą ši apelsininė spalva suteikia medienai natūralumo. Na, o pakaunės šašlykinei „Šašlykai XXL“ priklausančių pavėsinių spalvos natūralumas pasiekė burgundiško raudonio aukštumas.
Panašus santykis su natūralumu aptinkamas ir pavėsinių stogų dangoje. Seniau jie buvo dengiami skiedromis, šiferiu, čerpėmis, šiaudais, o pastaruoju metu itin išpopuliarėjo bituminių čerpių danga.
Dažniausiai kreivuoliškos formos sutinkamos savo natūralioje aplinkoje: kaimo turizmo sodybose, pažintiniuose takuose, miškų stovyklavietėse ar privačiuose sklypuose. Vis dėlto vietą jos randa ir kontrastingose urbanistinėse vietovėse: daugiabučių kiemuose, fabrikų poilsio zonose, greta paplentės degalinių ar kavinių, prekiaujančių įvairių nacionalinių virtuvių, grilio patiekalais. Atrodo, kad tokiais atvejais kreivuolių pavėsinės paskirtis yra izoliuoti svečius gamtos ar stovyklavietės atmosferoje ir apsaugoti nuo išorės keliamų nykumo ir šiuolaikiškumo grėsmių. Būtent armėniškoje paplentės šašlykinėje netoli Druskininkų prieš gerus penkiolika metų tyrėjos pirmą kartą rimčiau atkreipė dėmesį į kreivuolių ekstravaganciją, jų akibrokštą paplenčių estetikai bei šiek tiek klaustrofobišką medinių gyvačių lizdo pojūtį, griežtai atskiriantį kreivuolio pakeleivį ir jį supančią aplinką.
Kaune šių kontrastų taip pat esti: vienoje kompozicijoje galima išvysti greta sudėtas kreivuolišką pavėsinę, Kristaus Prisikėlimo baziliką ir uždarytus Radijo gamyklos kultūros rūmus „Šilelis“. Arba kreivuolinį medinių gyvačių lizdą, besišliejantį į Vytauto kalno šlaitą, sunkiai matomą per jį supančius tarpukario pastatų fasadus. Pastarasis, branginamas savininkų it koks ganomas galvijas, yra aptvertas elektriniu piemeniu.
Vis dėlto, kaip ir būtų galima tikėtis, didmiestyje didžiausia kaunietiškų kreivuolių koncentracija glaudžiasi pakelės užkandinėse, baruose. Abi lankytos šašlykinės turėjo gausiai kreivuolių pavėsinėmis apstatytus kiemelius. Sausakimšo kreivuolių miestelio ar ilgos, greta vienas kito išrikiuotų kreivuolių virtinės vaizdas truputį silpnina unikalumo, vienetinio rankų darbo gaminio įspūdį, kurį lyg ir turėtume susidaryti žiūrėdami į šiuos natūralumo ir autentikos panteonus.
Restorane „Svarstyklės“ maloniai nustebino neregėta medinio kreivuolio interpretacija – atraminės, metalinės terasos stogo konstrukcijos savo šakotumu ir aktyvių oranžinių tonų palete atliepė kreivuolio idėją. Iš tikrųjų šis iš tiesių vamzdžių sukurtas kreivuoliškas dekoras atspindi Kaune dominuojantį prielankumą „tiesuoliams“ – rekreacinėse erdvėse dominuoja iš lygių, tiesių lentų sukaltos pavėsinės, sūpynės, lauko baldai, o kreivuolis tampa reta egzotika, taisyklės išimtimi.
Svarbu paminėti, kad kreivuoliškos pavėsinės ir šalies mastu yra nykstanti rūšis – tiek dėl besikeičiančių stiliaus tendencijų, tiek dėl masiškai jas įrenginėjusių savivaldybių ir urėdijų sprendimo ateityje sekti Europos Sąjungos gairėmis ir kurti unifikuoto dizaino, saugos reikalavimus atitinkančius statinius. Taigi vinklus ir nenuspėjamas kreivuolis tampa neparankiu. Šią tendenciją iliustruoja ir Kaune neseniai užsidaręs „Baublio“ restoranas, kurio interjeras buvo perpildytas kreivuoliškų sprendimų – nuo baro baldų iki šviestuvų ir kitų apdailos elementų. Vienas iš darbuotojų teigė, kad restoranas bus modernizuojamas, o paklausus apie buvusį, kreivuoliais puoštą interjerą pašnekovas graudžiai apgailestaudamas pridūrė, kad „žmonėms nebereikia tokių dalykų“.
Žinoma, jei skelbtume nacionalinę kreivuolių paiešką, į šviesą išlįstų tuzinai, šimtai naujų kreivuolių Kaune ir visur kitur, mat labiausiai jie mėgsta slapstytis atokesniuose galinio kiemo ar sodo kampuose, kur savininkams ir jų svečiams gali suteikti atotrūkio nuo civilizacijos iliuziją.
Nepaisant kreivuolių architektūros populiarumo mažėjimo, visuose Lietuvos kampeliuose aptinkamos neįtikėtinų formų šakos anksčiau ar vėliau įkvėps praeivį kūrybiniam proveržiui ir tokį žmogų Krivių kreivuolis dosniai apdovanos kokybišku atsipalaidavimu pavėsinėje.
