Šiais metais minime žurnalisto, poeto, muziejininko, teologijos mokslų daktaro Kazimiero Leonardo Andriekaus OFM (1914–2003) 110-ąsias gimimo metines.
L. Andriekaus kūrybos skrynioje dešimt poezijos knygų, įkvėptų tėvynės ilgesio. „Žemaitijos gamta – tikra poezijos šventovė, kurioje teko vargus ir džiaugsmus išgyventi jaunystėje. Kai žvelgi atgal, matai, jog viskas buvo poetiška ir šventa. Tokioje paslaptingoje tikrovėje siela palengva pradėjo atsiverti poezijai….“, – rašė poetas rinkinyje „Atmink mane, Rūpintojėli“. Debiutavo 1955 m. išleisdamas rinkinį „Atviros marios“. Skaidri religinė nuotaika dar gilesnė ir plačiau aprėpia antrajame, LRD premiją laimėjusiame rinkinyje „Saulė kryžiuose“ (1960 m.), kuris gerokai skiriasi ne vien forma, bet ir tematika. Trečiasis rinkinys – „Naktigonė“ (1963 m.), vėliau pasirodė „Po Dievo antspaudais“ (1969 m.), „Už vasaros vartų“ (1976 m.), „Atmink mane, Rūpintojėli“ (1985 m.). Anglų kalba išleisti rinkiniai „Amens in Amber“ (1968 m.), „Eternal Dream“ (1980 m.). 1986 m. Ateitininkų federacija paskelbė religinės poezijos konkursą, skirtą Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui. Jį L. Andriekus laimėjo ir gavo premiją už eilėraščių rinkinį (rankraštyje) „Balsai iš anapus“. Pranciškonai, besirūpindami literatūriniu jo palikimu, pakartotinai išleido poezijos knygą „Saulė kryžiuose“. Eilėraščiai išversti į flamandų, vokiečių, anglų, latvių kalbas. Kas subrandino, suformavo jo sieloje šiuos kilnius siekius? Į šį klausimą atsako autobiografijoje: „Gimiau senojoj Lietuvoj, kuri vadinosi šventoji, kryžių bei koplytstulpių pavėsyje. Šeimoje gavau krikščionišką auklėjimą, anksti įstojau į vienuolyną, buvau ir tebesu aktyvus vienuolijos narys, dalyvavau įvairiopoje pranciškonų veikloje, šešerius metus net vadovavau visam jų kolektyvui Amerikoje – kaip provincijolas, paskui kaip vienuolynų vyresnysis. Likusį nuo pareiginio darbo laiką kaip įmanydamas taupiau rašymui, skaitymui ir kūrybiniam triūsui. O gyvenimo prasmę matau krikščioniškoje – katalikiškoje ideologijoje“.
Poetas paliko ryškius pėdsakus ir spaudos baruose: daugiau nei 40 metų buvo vienas pagrindinių kultūros ir meno žurnalo „Aidai“ globėjų. Šiais metais minime ir šio žurnalo 80-metį (pradėtas leisti 1944-aisiais Vokietijoje). Muziejaus fonduose saugomas L. Andriekaus laiškų pluoštas, kuriuose veriasi jo rūpestis lietuvybe ir jos sauga. Praskleiskime biografinio lygmens tekstus – epistoliką – ir bent fragmentiškai apžvelkime šio ypatingo žmogaus Lietuvos kultūros istorijos puslapiuose įamžintą darbą.
Kunigo gyvenimas driekėsi iš Barstyčių per Žemaitiją, Austriją, Italiją į Jungtines Amerikos Valstijas. Mokėsi Sedoje, Skuode, Kretingoje, pasirinkęs kunigo kelią, įstojo į Mažųjų brolių ordiną OFM. Studijavo pranciškonų kunigų seminarijoje (1937–1941) Schwaze (Austrija) ir Milane (Italija). 1940 m. išsipildė jo svajonė – buvo įšventintas kunigu. Romos Šv. Antano universitete (1941–1945) gilinosi į bažnytinę teisę, apvainikuodamas studijas teologijos daktaro laipsniu. Svarbiu jo gyvenimo atskaitos tašku tapo 1946-ieji – pasiųstas į Ameriką talkinti broliams pranciškonams, darbavosi ten iki mirties. Atsakingai, kruopščiai vykdė visas jam patikėtas pareigas: nuo 1958 m. (su pertraukomis) buvo Brooklyno lietuvių pranciškonų vienuolyno vyresniuoju; 1964–1969 m. lietuvių pranciškonų provincijolu; Šv. Antano gimnazijos rektoriumi; 1973–1976 m. Kennebunkporto vienuolyno vyresniuoju; 1973–1980 m. pranciškonų vasarvietės Kennebunkporte vedėju. L. Andriekui rūpėjo ne tik sielovada ir pastoracija, bet ir kultūrinė, socialinė veikla. Jis tapo daugelio išeivių rašytojų, atsidūrusių Vokietijoje, angelu sargu. Dėjo pastangas perkelti juos iš Vokietijos į Ameriką. Ruošė „afidevitus“ (iškvietimus), rašė garantinius raštus, teikė pirminius pragyvenimo šaltinius. Jo dėka Ameriką pasiekė Henrikas Nagys su seserimi poete Liūne Sutema ir visa šeima, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Paulius Jurkus ir kt. Laiške P. Jurkui rašė: „Visi esame laukimo periode. Neaišku, ką atneš rytdiena. Tolimesnė darbuotė bręsta planuose. Tarp kitą ko, jeigu užsiliktumėme ilgiau svetur, manome ypatingą dėmesį kreipti į spaudą. Dabar gi tiek čia, tiek Europoje remiame visa, kas gera. Mums ypatingai rūpi lietuviška inteligentija tremty, todėl ir bendrai, ir kiekvienas asmeniškai šelpiame kiek jėgos leidžia“ (iš laiško P. Jurkui Griene, 1948 03 30).
Pranciškonai rūpinosi ne tik tuo, kaip atvežti intelektualus į Ameriką, bet ir perkelti jų sukurtą kultūros ir meno žurnalą „Aidai“. L. Andriekus laiškais bendravo su anuometiniu redaktoriumi P. Jurkumi, pavyzdžiui, yra rašęs apie rūpestį išlaikyti aukštą žurnalo meninį lygį: „Dabartinis žurnalo lygis nebus nuleistas ne per du coliu. <…> Visiems šiuos rūšies pesimistams gali drąsiai pasakyti, kad „Aidai“ išlaikys savo akademinį lygį, todėl nėra reikalo iš anksto taip baimintis“ (iš laiško P. Jurkui, 1949 12 04). Tad prie L. Andriekaus jau redaguojamo žurnalo „Šv. Pranciškaus varpelis“ prisidėjo atsakomybė ir už žurnalo „Aidai“ leidybą – oficialiai tapo jo techniniu redaktoriumi, o neoficialiai dirbo visus darbus, kuriuos reikėjo atlikti. Žurnalas „Aidai“ tapo L. Andriekaus kūdikiu – jis gyveno ir „sirgo“ „Aidais“, nuo 1949 m. iki 1992 m., kol žurnalas ėjo Amerikoje, buvo rūpestingu jo globėju. Pablogėjus leidybos situacijai JAV, buvo sumanyta žurnalo leidybą perkelti į Lietuvą. L. Andriekaus rūpesčiu žurnalas buvo perkeltas, sujungtas su „Naujuoju Židiniu“ ir sėkmingai gyvuoja iki šių dienų. Tai unikalus įvykis Lietuvos kultūros istorijoje.
L. Andriekus ne tik puikiai išmanė finansinę žurnalo situaciją, parengimo ir išleidimo subtilybes, bet ir buvo vienas žurnalo rengėjų, rašydavo daugybę laiškų ir prašydavo, kaip pats sakė – „maldaudavo“, straipsnių, ir jam tai puikiai sekėsi. L. Andriekus sugebėdavo iš bendradarbių, autorių išprašyti įdomios medžiagos žurnalui. Autobiografijoje rašė: „Dirbdamas „Aidų“ redakcijoje, išmaldaudavau straipsnių, kuriems parašyti reikėjo metų ar net daugiau. Honorarų mokėti nebuvo iš kur. Gauti veltui straipsnius ar grožinę kūrybą tada atrodė lyg ir natūralu, nes gyvenome rezistencine dvasia – kovojome prieš nutautėjimą ir priespaudą tėvynėje“. Jo ir kitų redaktorių dėka atsirado mokslo, meno, kultūros „Aidų“ premijos, kuriuos buvo skiriamos už puikiai parengtus tekstus. Buvo leidžiami proginiai žurnalai, ypač daug dėmesio skirta mūsų klasikams prisiminti – K. Donelaičiui, tautos dainiui Jonui Mačiuliui-Maironiui pagerbti. Laiške A. Vaičiulaičiui rašė: „Tas pažadėtas straipsnis „Aidų“ Maironio numeriui mane labai pakėlė. Trumpa parašė gana trumpai, o Venclova, nežinau, ar ištesės pažadą. O Maironį reikia paminėti“ (1982 06 29).
Autoriaus akiratyje buvo daugelis meno žmonių – muzikų, dailininkų, literatų. Laiške A. Vaičiulaičiui rašė: „Pirmiausiai apie medžiagą. Ją lasinėju, kaip įmanydamas. Susirašinėdamas su Tininiu, priminiau Tagorę, kurį jis nuo seno verčia. Netrukus atsiuntė visą pluoštą jo poezijos. <…> Dabar bandysiu prašyti gerų žmonių, kad parašytų apie dainų šventę, apie kultūros kongresą, ir apie Mocartą“ (1956 02 15). Išlikęs nemažas pluoštas laiškų, rašytų dailininkams dėl iliustracijų. „Džiaugiuosi, galėdamas pranešti, kad „Aidų“ numerio iliustravimas Jūsų darbais einasi sklandžiai. <…> Mano didžiausias noras tuo tarpu yra tas, kad Jūsų darbais iliustruotas numeris išeitų geras. Spaustuvė stengiasi savo dalį gražiai atlikti“ (iš laiško V. Vizgirdai, 1954 11 02).
Lietuviškai spaudai buvo sunku išsilaikyti svetur, tačiau L. Andriekus visomis išgalėmis bandė gauti pinigų bent minimaliems honorarams. Laiške A. Vaičiulaičiui rašė: „Kiti honorarai sutriko ne iš šykštumo. Tos ydos niekad nemėgau. Bet dalykas yra toks, kad stumiamės sunkiai. Žurnalas juk laikosi Jūsų ir mūsų pašventimu“ (1959 05 02).
Nusipelnęs rašytojas buvo apdovanotas organizaciniais gebėjimais, ypač atidžiai vertino kiekvieną bendraautorį, buvo itin taktiškas, dėmesingas. Jis pritraukė į žurnalą jaunųjų kūrėjų pajėgas. Laiškuose, rašytuose dramaturgui, rašytojui K. Ostrauskui, pagarbiai dėkoja už rengiamą medžiagą apie Maironį: „Mielas Kostai, malonu, kad taip rūpestingai ruošiate straipsnį apie Maironį. „Aidai“ bus Jums didžiai dėkingi. Tą straipsnį norėtume būtinai dėti į sausio numerį“ (1963). Gerokai vėliau, kitame laiške rašo: „Mielas Kostai, remdamasis senu posakiu – prašysi – mušti negausi – noriu klausti, ar neturite ką iš savo grožinės kūrybos „Aidams“? Labai seniai pas mus buvote. O mums reikia tokių. Sušelpkite, jei galite, ilgiausia gyvuojantį liet. žurnalą. Su laimingų kelių linkėjimais – Jūsų L. A.“ (1979 01 22). Iš cituotų laiškų galima susidaryti vaizdą, kaip L. Andriekus rūpinosi lietuvybės puoselėjimu ir jos sauga svetur.
Dalyvaudamas gražiame tautiečių būryje, L. Andriekus pasakė reikšmingus žodžius: „Dėkodamas Jums, brangūs tautiečiai – redaktoriai, knygų mylėtojai, jų skaitytojai ir visi brangios Tėvynės gyventojai, už manęs vienokį ar kitokį prisiminimą jubiliejinio amžiaus sulaukus, nuoširdžiausiai linkiu, kad vis labiau mylėtume nepriklausomą Lietuvą. Juk ta nepriklausomybė yra aiškus Apvaizdos stebuklas. Po daugybės kančių, vargų ir nelaimių pagaliau Visagalis taip leido susiklostyti aplinkybėms, kad buvo įmanoma paskelbti pasauliui nepriklausomą Lietuvą. Mes visi nešame didžią atsakomybę už jos gerovę bei ateitį. Žinokime, kad stebuklai retai tepasitaiko“. Paskutiniuose žodžiuose slypi L. Andriekaus gyvenimo esmė: meilė tėvynei, kūrybos žodžiui, artimui – visa tai glaudžiasi po Dievo sparnu, nes tik Jam padedant galėjo atlikti tuos milžiniškus darbus, kuriuos atliko… Mirė 2003 m. gegužės 19 d. JAV.
