Kartais mūsų paklausia: o kaip sugalvojate vis naują temą kiekvieną mėnesį? Mes negalvojame – pačios ateina, iš pradžių vos krebžda kažkur paausy, tada pradeda įkyriau zirzti, šiuo jausmu pasidaliname tarpusavyje, o galiausiai galvose suskamba ištisa klausimų, į kuriuos jau reikia mėginti atsakinėti, simfonija, ir žmonių, kurie gali padėti tai padaryti, choras.
Taip ir šįkart. Metų pabaigoje dalyvavome naujoje patyriminėje ekskursijoje Sugiharos namuose, kurią vedė dr. Linas Venclauskas – jo mintys, pasvarstymai apie japonų diplomato ir kitų asmenų etinius pasirinkimus ir jų kainą liko užantyje. Knygyne išvydus naują jo knygą beliko ją čiupti, skaityti ir skambinti Linui, tartis dėl dar vieno susitikimo.
Kalbant apie pasirinkimus, niekada negali žinoti, kada pats atsistosi į kito vietą. Kito, kurio likimą šiandien sprendi. Įdomu, ar daug kas tarpukariu nujautė, kad daugiausia politiniams kaliniams skirtas kalėjimas IX forte netrukus virs įkalinimo vieta jau smetoniškai inteligentijai, o vėliau – ir nesuvokiamo masto žudynių lauku. Kaip sekasi dorotis su tokio svorio palikimu, pasakoja čia veikiančio muziejaus vadovas Marius Pečiulis.
Sausį pagaliau pamatėme vieną iš „Kaunas 2022“ premjerų Nacionaliniame Kauno dramos teatre – Emmanuelio Levino filosofija grįstą spektaklį „Veidas / Visage“. Budinantys tekstai ir režisūriniai sprendimai sužadino norą mąstyti toliau. Pora žinučių „Messengeriu“, ir štai, spektaklio konsultantas Viktoras Bachmetjevas atsakinėja į klausimus apie kito sampratą šios Kaune gimusios asmenybės darbuose. Tuomet vartėme „Kino pavasario“ programą – ir ką, vienas, antras, trečias, ketvirtas filmas telpa į tuos pačius kovo turinio apmatus. Festivalio programos vadovė Aistė Račaitytė sutiko, kad tema taikli. Jei norėsite pratęsti žurnale pradėtą diskusiją, susitikime bare „Godo“ – jis kovo 16–26 dienomis bus oficialus festivalio taškas Kaune.
„Godo“ pavakarojome ir su jau aštuonerius metus kauniečiu Abdalla Chahine. Esame pagal jo hipnotiškus ritmus šokę bent viename vakarėlyje, bet nuostabu buvo jį vasarą išvysti Kauno menininkų namų sodelyje. Ta popietė, beje, buvo tik viena skambi ilgo proceso stotelė – apie kultūra varomą (su)artėjimą, o gal eskapizmą, šnekamės ir su Asta Volunge. Apskritai galėjome šį numerį simboliškai pervadinti „Kaunas pilnas kultūrų“. Eglė Rušinskaitė, dar viena šio numerio herojė, teigianti, kad daugiakultūriškumas jai – norma, o ne išimtis, tikrai nusijuoktų išvydusi tokį siurprizą!
Ir kas gi tarp šių visų istorijų bendra?
Nemokamo žurnalo ieškokite visur Kaune, kai kur Vilniuje arba skaitykite ISSUU platformoje.
