Žurnalų archyvas

Kotryna Čalkaitė apie šviesos instaliacijas: tai yra labiau emociniai nei pragmatiški kūriniai

30 birželio, 2022, Aistė Veverskytė / „Kaunas 2022“ | Interviu, Naujienos

Šviesos instaliacijų kūrimas teikia neribotą laisvę kūrybai – taip mano menininkė Kotryna Čalkaitė. Jos sukurtus konceptualius objektus šiuo metu galima išvysti netikėtose Kauno rajono erdvėse. Per daugiau nei dešimtmetį įvairūs vaizduojamojo meno kūrėjos K. Čalkaitės kūriniai eksponuoti Lietuvos, Estijos, Lenkijos, Suomijos, Makedonijos parodų ir festivalių lankytojams. 

„Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalyvaujanti menininkė kuria instaliacijas, jungiančias spalvą, formą ir šviesą. Pastarosios teikiamą laisvės pojūtį ji kadaise atrado Niujorke, tad šviesa K. Čalkaitės kūryboje tapo jungiamąja ašimi. Malonus atradimas buvo ir panašiais dalykais besidomintys bendraminčiai, kuriuos ji sutiko kadaise iš JAV grįžusi į Lietuvą. 

„Vis dėlto instaliacijos yra labiau emociniai, negu pragmatiški kūriniai“, – pabrėžia  iš Kauno kilusi ir čia studijavusi menininkė. Šviesos instaliacijų kūrimas K. Čalkaitei tampa atokvėpiu siekiant išvengti funkcionalumo diktato, tačiau kartu priverčia įdėti fizinių ir intelektualinių pastangų. 

Naujausius jos kūrinius, siekiančius iki  15 metrų aukščio, kartu su kitų menininkų kūryba galima išvysti keliaujant viešo meno objektų maršrutu „Smaragdo kelias“, kuris vingiuoja per Užliedžius, Mastaičius, Neveronis, Čekiškę ir kitus Kauno rajonus. Interviu K. Čalkaitė dalijasi mintimis ne tik apie kūrybą, tačiau ir apie atspirties tašką – Kauną. 

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie raktiniai žodžiai apibūdintų Jūsų kūrybos kryptį? Ar teisinga būtų Jus įvardinti „šviesos dizainere“? O gal „instaliacijų dizainere“? Užveskite ant kelio. 

Nežinau, nei tas, nei tas neskamba gerai, nesinori sprausti savęs į rėmą. Tiesiog esu šviesos instaliacijų kūrėja. Žinoma, dizaino mano kūryboje labai daug. Nuo pirminės idėjos pereinu prie dizaino ir vizualumo kūrimo. Iš esmės, pagrindinis mano darbas yra grafinis dizainas. Daug metų dirbau ekspozicijų dizaino, jų apipavidalinimo srityse. Čia susiduria erdvė, forma, spalva, grafika, pasakojimas, interakcija. Ekspozicijos man patinka – netgi pasitelkus dvimates priemones įmanoma sukurti trimatį vaizdą. Pridėjus šviesų – o gal ir garsų – jau galima sukurti emociją, jausmą. Tai man labai svarbu ir kuriant šviesos instaliacijas. Natūraliai kylantis jausmas ir emocija. Naudojant šviesą, formą, spalvą galima suformuoti žiūrovui erdvę, nukelti jį kitur. Galima jo įprastą aplinkos suvokimą pakeisti kažkokiu netikėtumu, išlaisvinti jo vidinį vaiką ar sužadinti tikras emocijas. 

– Regis, šviesos instaliacijos – lyg ir jūsų vizitinė kortelė. Kodėl dažnai renkatės šviesos formą savo kūrybai? Gal jūsų gyvenime nutiko koks įvykis, atsirado žmonės, įkvėpę Jus pasukti šiuo keliu? 

Dar kai mokiausi Niujorke, turėjau tokį pažįstamą teisininką. Bičiulis laisvalaikiu kūrė didžiules šviečiančias gėles vakarėliams ir renginiams. Man atrodė neįtikėtina, kaip žmogus geba suderinti tokius skirtingus dalykus. Supratau, kad jis randa nuostabų būdą, kaip išreikšti savo kūrybinį potencialą visiškai be taisyklių, be rėmų, kurių apstu jo profesiniame gyvenime. Grįžusi iš Niujorko susipažinau Lietuvoje su grupele žmonių, jie laisvalaikiu kūrė šviesos objektus, prisijungiau prie jų ir aš. Taip viskas ir prasidėjo. Neribota kūrybinė laisvė labai įkvėpė ir skatino to imtis radus laisvesnę minutę. Taigi kurti šviesos instaliacijas pradėjau dirbdama su draugais, tai buvo kaip hobis. Dabar masteliai padidėjo, sprendimai tapo sudėtingesni, komponentų kiekis išaugo. Neapsimetu, kad viską padarau pati viena, nes tai net nebūtų įmanoma. Taigi kūrybinė kooperacija kartais būna labai smagi ir papildanti vienas kitą. Ji leidžia sukurti didesnius ir įdomesnius objektus. Daug instaliacijų esame padarę kartu su Jurga Marcinauskaite, esam kūrę su Vėju Aliuku. Dabar dirbu viena. 

Daugėliškių vandens bokštas, K. Šalkaitės ir V. Aliuko instaliacija

– Sunku paneigti, kad dizainas – itin taikomojo pobūdžio sritis. Tarsi savo galvoje tiesmukai tapatiname dizainą ir jo funkciją. Tuo tarpu lyg ir pamirštame antrąją jo pusę – estetiką. Kaip jūsų kūryboje susitaria funkcija ir estetika?  

Iš tiesų, mano instaliacijose daug dizaino, daug estetinio apgalvojimo, bet kartu palieku sau ir daug laisvės. Sakyčiau, labiau toks tarpdisciplininis menas. Nuo eskizo aš pereinu prie vaizdo kompiuteryje ir derinu pirmiausia proporcijas, spalvas, visai kaip grafiniame dizaine. Tada tai išauga į tūrį. Man atrodo mano grafikos, ekspozicijų  dizainerės patyrimas susipina su šviesų instaliacijų kūrimo patirtimi. Kurdama instaliaciją, aš visai neužmirštu funkcijos, tarkime, mąstau, kaip ji atrodys dieną, kokį vaizdą sudarys ne tamsoje. Norisi, kad tai nebūtų vien nakčiai skirtas objektas, bet patraukliai atrodytų ir dienos metu. Vis dėlto, instaliacijos yra labiau emociniai negu pragmatiški dalykai. Jų funkcija yra sužadinti emocijas.  

– Tokių instaliacijų, kokias kuriate Jūs, įgyvendinimas pareikalauja ir techninio pobūdžio žinių. Juk yra ir vamzdeliai, ir laidai, ir lempos. Ar teko susidurti su iššūkiais šioje srityje? Kaip juos sprendžiate? 

Su iššūkiais tenka susidurti kuriant kiekvieną instaliaciją. Taip, tai tikrai nėra vien romantika, kaip kažkas yra pastebėjęs. Ištobulinus idėją, prasideda tikras didysis juodas darbas – juk reikia viską apgalvoti techniškai, sujungti ir panašiai. Dar sudėtingiau, kai objektai nėra maži. Tačiau nuo pat pradžių išmokau labai daug dalykų pasidaryti savo rankomis, naudotis įvairiais įrankiais. Nuolat tenka mokytis ką nors naujo ir sudėtingesnio. Žinoma, ribos yra  – ne viską galiu pati išmąstyti, ne viską pasidaryti, netgi fiziškai pakelti. Tad bendradarbiauju su žmonėmis, kurie tai geba. Visada maksimaliai įsitraukiu į gamybos procesą, kuris pareikalauja nemažai fizinių jėgų, pastangų ir kantrybės. Na, bet jeigu tik sugalvočiau idėją ir atiduočiau viską gaminti kažkam kitam, tai jau būtų visai nebe mano kūrinys.  

K. Čalkaitės instaliacija „Sodas“ Užliedžiuose, asmeninio archyvo nuotr.

– Kotryna, o kas Jus įkvepia? Kokios temos, motyvai svarbūs jūsų kūryboje? Ir į kurią pusę norėtumėt pastūmėti, paskatinti  žiūrovų apmąstymus, interpretacijas?   

Savo kūrybos nederinu su aplinkos veiksniais ar socialiniais įvykiais. Man ji veikiau sietina su asmeniniais įvykiais, jausmais, išgyvenimais ar patirtimi, to laikmečio būsenomis. Darau kaip man norisi pačiai, o ne kaip „reikia“. Niekam nieko nebandau įrodyti ar teigti. Tuo man šviesos instaliacijų kūrimas ir patinka. Tai yra visiška vidinės laisvės išraiška.  

– Beje, ką Jums reiškia Kaunas? Koks santykis su šiuo miestu? Ir ar matote Kauno kultūrinę kaitą? 

Kaunas yra mano gimtasis miestas – čia gimiau, augau, baigiau mokyklą, bakalauro studijas. Ir dabar nemažai praleidžiu laiko Kaune, nes čia šeima, daug draugų, netgi mano senelių, prosenelių žemė. Man labai artimas šis miestas, visada labai gera sugrįžti. Čia praleista didžioji gyvenimo dalis. Prisipažinsiu, iškart po studijų buvo laikas, kai labai norėjau išvažiuoti iš Kauno, jis atrodė nykus, kėlė nuobodulį. Tada išvykau porai metų į Niujorką, vėliau pasukau į Vilnių. Dabar matydama, kaip Kaunas atsigavo per paskutinį dešimtmetį, vėl noriu į jį sugrįžti ir praleisti kuo daugiau laiko. Man šiandien jis – labai gražus ir jaukus miestas. Deja, nepavyksta pamatyti visko, kas jame vyksta kultūros atžvilgiu. O vyksta labai daug…  

K. Čalkaitės kūrinys „Tyliai kalbančios spalvos“, Vilnius, asmeninio archyvo nuotr.

– Ar miesto tema yra svarbi ir Jūsų kūrybai, netgi eksponavimui? Ar esate iš tų menininkų, kuriems sunku įsivaizduoti kūrybos procesą be urbanistinės erdvės? O gal atvirkščiai – savo kūriniams atskleisti renkatės mažiau urbanizuotą aplinką? Kas labiau įkvepia – miestas ar gamta? 

Labai nesureikšminu urbanistinio identiteto  –  aš esu po lygiai ir gamtos, ir miesto žmogus, taigi šviesos objektai gali būti ir ten, ir ten. Man netgi patinka iššūkiai, kai reikia sukurti kūrinį konkrečiai vietai. Pavyzdžiui, buvo labai įdomu kurti objektą, būsiantį ant vandens paviršiaus. Daugiausia įkvėpimo turiu ramybės būsenoje. Ne fizinės, bet vidinės. Kūrinių motyvai gimsta įvairiai. Kartais inspiruoja gamta, jos formos ir spalvos, kartais pati vieta padiktuoja kūrinio sprendimą. Pavyzdžiui, instaliacija ant vandens bokšto Daugėliškių kaime buvo sukurta pasinaudojant lokacijos ir paties bokšto geometrijos ypatumais. 

Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje. 

Aistė Veverskytė