Birželio 11 d. Pažaislio muzikos festivalis kviečia klausytojus į išskirtinį koncertą „Tarp šviesos ir nakties“, kuriame, lydimi Šv. Kristoforo kamerinio orkestro susitiks du neeiliniai talentai – Lietuvos publikai jau pažįstamas iraniečių kilmės dirigentas Hosseinas Pishkaras ir mūsų šalyje dar negirdėtas neįtikėtino talento kontratenoras Aryeh‘as Nussbaumas Cohenas (JAV).
Šį koncertą birželio 10 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje išgirs ir Vilniaus festivalio klausytojai. Apie būsimus koncertus Lietuvoje ir reto balso ypatumus su Aryeh‘u Nussbaumu Cohenu kalbasi operos solistas Giedrius Prunskus.
– Dainuojate nuo mažų dienų ir dar prieš pasukdamas profesionalaus dainininko keliu dalyvavote chorų veikloje, buvote kantoriaus asistentu. Kas jus pastūmėjo žengti muziko keliu, galbūt augote muzikų šeimoje?
– Aš užaugau ne profesionalių muzikų šeimoje – nė vienas iš mano šeimos narių negrojo jokiais instrumentais ar nedainavo, bet mano tėvas tikrai mylėjo muziką. Mūsų namuose neskambėjo klasikinė muzika – tėvas buvo aistringas roko stiliaus gerbėjas, todėl mūsų namų garso takelyje grojo „Grateful Dead“, „Crosby, Stills, Nash & Young“, Bobas Dylanas ir kiti panašūs atlikėjai. Tėtis mane vesdavosi į tokių atlikėjų koncertus ir būtent ten pirmą kartą pajutau gyvo pasirodymo energiją. Galbūt būtent „Beacon Theater“ ir „Madison Square Garden“ salėse, sėdint tarp žiūrovų, buvo pasėtos pirmosios sėklos, kurios vėliau išaugo į mano svajonę tapti profesionaliu operos dainininku.
Mes nepažinojome jokių profesionalių muzikantų, todėl man net į galvą neatėjo mintis, kad muzikanto karjera yra įmanoma – tik tuomet, kai studijavau viešąją politiką Prinstono universitete, pirmą kartą pamačiau operą ir patyriau tam tikrą nušvitimo momentą – taip gimė mano nauja svajonė.
– Prinstono universitete pagrindine specialybe pasirinkote istoriją, o greta dainavimo dar studijavote judaistiką. Nebuvote tikras, kad pasiseks dainininko karjera?
– Kai įstojau į koledžą, neturėjau jokio ketinimo siekti dainininko karjeros – tai man net į galvą neatėjo. Vėliau atsidūriau Prinstono universitete, kur pasirinkau viešosios politikos specialybę. Ketinau stoti į teisės mokyklą ir dirbti politikos srityje, užkulisiuose užsiimdamas politine veikla. Tačiau viskas pasikeitė, kai pirmą kartą pamačiau operos spektaklį.
Prinstono muzikos katedroje laimėjau nemokamą bilietą į Metropolitan operą. Kažkas universitetui padovanojo abonementą ir kas savaitę ar dvi jie rengdavo loteriją nemokamiems bilietams laimėti. Pačioje pirmojo kurso pabaigoje, bandydamas aštuntą ar devintą kartą, galiausiai laimėjau bilietą į Giacomo Puccini „La Boheme“. Aš nieko neišmaniau apie šią operą, bet tai buvo puiki pirmoji pažintis, ypač dėl to, kad tai buvo legendinis Franco Zeffirelli pastatymas. Spektaklis mane sužavėjo, mane giliai paveikė scenoje vyravusios didingos emocijos ir tą dieną pirmą kartą pagalvojau apie dainininko karjerą. Galų gale, trečiame kurse pakeičiau specialybę į istoriją. Studijavau XVII ir XVIII amžių muzikos, kuri sudaro didžiąją dalį mano koncerto Lietuvoje repertuaro, istoriją.
– Kada ir kaip tai nutiko, kad atradote tokį retą balso tipą ir pastebėjote, kad galite ir turite dainuoti kontratenoru?
– Tai buvo laimingas atsitiktinumas. Paskatinti šeimos draugų, tėvai nuvedė mane į vaikų chorą, kuris veikė greta mažos žydų mokyklos, kurią lankiau. Mano didžiulei laimei, šis choras – „Brooklyn Youth Chorus“ (BYC) – buvo vienas iš dviejų geriausių vaikų chorų Niujorke. Mes nuolat koncertuodavome tokiose salėse kaip „Carnegie Hall“ ir „Lincoln Center“, muzikavome kartu su tokiais ansambliais kaip Niujorko filharmonija. Taip pat dalyvavome daugelyje įspūdingų popmuzikos koncertų – dainavome pritardami tokiems atlikėjams kaip Billy Joelas, Stingas, taip pat dainavome pritardami Eltonui Johnui „Madison Square Garden“ arenoje. Kai mano balsas mutavo, nežinojau, kas yra kontratenoras, bet žinojau, kad nenoriu palikti šio choro ir atsisakyti dainavimo jame teikiamų muzikinių galimybių. Taigi, aš stengiausi ir bandžiau toliau dainuoti alto diapazone, kuriame dainavau iki tol. Choro vadovai surengė man specialią perklausą, kad išgirstų, kaip man sekasi ir aš išlaikiau testą. Nežinau, ar iš prigimties esu kontratenoras, bet manau, kad mano balsas per tuos metus sustiprėjo ir įgavo tvirtumo daugiausia dėl to, kad nuo to laiko, kai jis mutavo, dainuoju kontratenoro diapazone beveik kiekvieną dieną.
– Būti kontratenoru: tai pašaukimas, iššūkis ar privilegija?
– Tai ir pašaukimas, ir privilegija. Man tai atrodo visiškai natūralu – kai išgirstu melodiją ir dainuoju ją mintyse, ji skamba būtent kontratenoro registre. Tai neatsiejama mano asmenybės dalis, o priklausyti šiai nedidelei aukštų vyriškų balsų grupei, kuri dovanoja gyvybę ypatingam repertuarui, yra tikra privilegija.
– Operos dainininko karjerą pradėjote labai anksti –būdamas vos dvidešimties. Nenuostabu, kad per tą laiką sutikote gausybę puikių muzikantų. Ar su dirigentu Hossein Pishkar jau esate bendradarbiavęs kokiame nors projekte?
– Iš tiesų, dar studijuojant Prinstono universitete, mane išgirdo legendinis baroko muzikos dirigentas Alanas Curtisas ir pakvietė į koncertą Vienoje – tai buvo įspūdingas mano profesinis debiutas, o nuo tada man teko dainuoti su daugybe nuostabių dirigentų koncertų salėse ir operos teatruose visame pasaulyje. Šį sezoną dainavau Jungtinėse Amerikos valstijose, Austrijoje, Makao, Kinijoje, Korėjoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Ispanijoje, Maltoje, o dabar – čia, Lietuvoje. Tai gyvenimas, kurio niekaip nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kai augau ar kai, būdamas dvidešimties metų, dainavau savo pirmąjį koncertą Vienoje. Esu labai dėkingas už šias menines keliones bei galimybes. Tai pirmas kartas, kai bendradarbiausiu su Maestro Hosseinu Pishkaru, bet esu girdėjęs apie jį daug nuostabių dalykų ir džiaugiuosi, kad pirmą kartą galėsiu su juo dirbti būtent šiuose koncertuose, vyksiančiuose Lietuvoje.
– Kuo ypatinga programa, kurią paruošėte Pažaislio muzikos festivalio ir Vilniaus Festivalio klausytojams? Joje skambės ne tik barokinės muzikos perlai, bet ir Samuelio Barberio bei Maurice Ravelio vokalinės miniatiūros. Ar šie autoriai rašė dainas kontratenorui?
– Man labai patinka tokios koncertinės programos, nes jose yra galimybė atlikti labai įvairų repertuarą – kompozitoriai rašė dainas konkretiems dainininkams, tačiau buvo lankstūs ir pritaikė šiuos kūrinius skirtingiems balsų tipams bei instrumentuotei. Tokie koncertai suteikia man galimybę atlikti kai kuriuos muzikos stilius, kuriuos labai mėgstu klausytis ir atlieku pats. Nors dievinu baroko ir šiuolaikinį repertuarą, bet lygiai taip dievinu muziką, sukurtą tarp šių dviejų laikotarpių, net jei tuo metu nebuvo kontratenorų, kuriems kompozitoriai galėjo rašyti. Man patinka atlikti ir tyrinėti įvairią muziką, kuri gali ir turėtų būti kontratenoro repertuaro dalimi – nemanau, kad bet kuris balso tipas turėtų būti įspraustas į rėmus!
– Į repertuarą įtraukėte vieną nuostabiausių Johanno Sebstiano Bacho kūrinių – kantatą Nr. 82 „Man visko gana“. Bet šis kūrinys originalioje versijoje skirtas bosui. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
– J. S. Bachas šį nuostabų kūrinį parašė bosui, tačiau dar savo gyvenimo metu sukūrė ir kitas versijas aukštesniems balsams. Man labai patinka dainuoti šį šedevrą ir nekantrauju jį pristatyti Lietuvos klausytojams. Be to, jis puikiai dera prie šios programos temos – šviesos ir tamsos – bei ramybės ieškojimo tarp mūsų pasaulio keliamų iššūkių.
– Ko palinkėtumėte publikai, susirinksiančiai į jūsų koncertus Lietuvoje?
– Tai koncertai apie šviesą, glūdinčią kiekviename iš mūsų, net ir tvyrant didžiausiai tamsai. Gyvename laikais, kai technologijos verčia mus nuolatos susidurti su visais pasaulio blogiais ir gėriais. Tai sukelia visuotinį jausmą, kad gyvename ganėtinai tamsiais laikais. Betgi muzika gali tapti raminamuoju balzamu ir suteikti galimybę pabėgti nuo rūpesčių – tai, ko šiandien mums reikia labiau nei bet kada. Keliaudamas per šią programą ir matydamas šviesą, kuri vis dar turi galimybę išryškėti tamsoje, tikiuosi, kad kiekvienas išeis iš koncerto išsinešdamas širdyje šiek tiek daugiau ramybės ir taikos.
*
Didžiausią klasikinės muzikos šventę Lietuvoje – Pažaislio muzikos festivalį – finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė, mecenatas – „YIT Lietuva“.
Bilietai ir informacija www.pazaislis.lt
