English
Žurnalų archyvas

Ko nepadarys tabletė. Apie gamtos terapiją su Linu Daubaru

7 liepos, 2022, Kotryna Lingienė / „Kaunas pilnas kultūros“ | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Nerimavau, ar pavyks pokalbiui pagauti Liną Daubarą – juk turizmo sezonas įsibėgėjęs, o Lietuvos gidų sąjungos prezidentas ypač populiarus tarp tų, kurie nori ne tiesiog pasivaikščioti mūsų mieste, bet daugiau sužinoti apie įvairius istorijos, architektūros etapus. Pagavau, savo nuostabai, ne pasitinkantį turistų grupę, o besistažuojantį Vokietijoje. Čia kaunietis gilino gamtos terapijos žinias. Dar tai galima vadinti miško terapija ar net miško maudynėmis – taip verčiamas japoniškas terminas Shinrin-Yoku. „Palikite telefoną ir problemas namuose – pasinerkite į mišką.“ Kaip romantiškai kviečiama rūpintis savo fizine ir psichologine gerove. Galima nardyti vienumoje, bet efektyviau tai daryti su gidu. 

„Pexels“ / Rafaela Lima nuotr.

Pati pirmąkart apie šią terapiją išgirdau leidyklai „Dvi Tylos“ išleidus japonų imunologo dr. Qing Li knygą, kuri taip ir vadinasi – „Miško maudynės“. Ją į lietuvių kalbą išvertė pirmoji sertifikuota miško terapijos gidė Lietuvoje Mila Monk ir Rasa Monkevičienė. Vėliau šį tą papasakojo augalų „Gyvybės langelio“ Kaune įkūrėja Aistė Virketė. O šią žiemą perskaičiau, kad Linas Daubaras išrinktas naujai įsteigtos Lietuvos gamtos terapijos asociacijos prezidentu. Štai ir proga pabendrauti ne apie Kauno pastatų istorijas.

Linai, jūs – žinomas Kauno gidas, kaip nusprendėte tapti dar ir miško terapeutu?

Pagal išsilavinimą esu miškininkas. Taip, kalbu apie modernizmą, apie istoriją, bet šiaip esu baigęs miškininkystę. 1985-aisiais parašiau diplominį darbą „Kraštovaizdžio draustinio panaudojimas gamtiniam turizmui“. Prasidėjus pandemijai, kai nebuvo rimto turizmo, pradėjau galvoti, kas mane dar domina. Ir prisiminiau. 

Miško terapija visame pasaulyje, išskyrus Japoniją, yra gana naujas dalykas. Japonijoje tai prasidėjo prieš keliasdešimt metų, bet visur kitur būtent dabar kyla didžiulė banga. Todėl, kad didžioji dalis pasaulio susikraustė į dangoraižius ir nebeturi gamtos. Visi pamatė, kad be jos negerai. Lietuvoje mes tos gamtos dar turime, bet patys matote, kas vyksta – ir Vilniuje, ir Kaune dygsta daugiabučiai. 

Skaičiuojama, kad prisiurbus į balioną miesto oro ir jį atvežus į kadagyną, fitoncidai per penkias minutes nužudo visus mikrobus.

Susiradau vieną rimčiausių pasaulinių organizacijų – Tarptautinį gamtos ir miško terapijos aljansą (International Nature and Forest Therapy Alliance), registruotą Vokietijoje ir Australijoje. Susipažinau ir susimąsčiau, ko man trūksta. Galima sakyti, kad gamtos terapija susideda iš trijų didelių dalių: miškininkystės, medicinos ir turizmo. Aš jaučiuosi gana stiprus miškininkystės ir turizmo srityse, bet nesijaučiau toks medicinoje. Kadangi pažįstu medikų iš akademinių sluoksnių, pasiūliau šitą idėją Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prorektoriui ir per penkias minutes buvo nuspręsta, kad tai labai įdomu ir kol kas Lietuvoje negirdėta. Prieš keturis mėnesius įkūrėme Lietuvos gamtos terapijos asociaciją. Nuo rugsėjo 11 d. LSMU prasideda podiplominių gamtos terapijos studijų programa, kurios apimtis 480 valandų. Šituo labai džiaugiuosi, nors mano nuopelnas čia nedidelis, didžiausia pagyra tenka LSMU. Didžioji dalis programos dalyvių – gydytojai, medicinos specialistai, bet bus ir kitų žmonių. Ir tikimės, kad tai padės medikams, o per medikus – visiems. 

Kiek jau turite asociacijos narių?

Apie penkiolika. Didžioji dalis medikų, keletas miškininkų, yra profesorių iš kitų sričių, yra kraštovaizdžio architektų. 

Minėjote, kad jus į naują sritį pastūmėjo pandemija ir tikro gidavimo trūkumas. O kaip kitiems, pavyzdžiui, medikams? Juk jie turi visokių vaistų, aparatų, gali žmones gydyti be jokios gamtos. 

Aš ne medikas, bet visi žinome, kad geriau ligų išvengti, negu jas gydyti. Gamtos terapija yra profilaktinė. Poveikis nėra toks, kaip išgėrus labai stiprią tabletę, bet moksliškai pagrįstas, įrodytas. Kol kas Lietuvoje mes nevykdome tyrimų, bet tikiuosi to ateityje. Pavyzdžiui, vokiečiai ką tik pabaigė vienus tyrimus, kurie rodo, kad, atsižvelgiant į įvairius kraujo spaudimo, širdies ritmo, kraujo sudėties, įvairių hormonų pasikeitimus, tai labai gerai veikia. Kodėl tuo nesinaudoti? 

Ne vieną persirgusį Covidu tebekamuoja dusulys, uoslės suprastėjimas, nuovargis. Galbūt augantį gamtos terapijos populiarumą lemia ir tai? 

Gal šis klausimas būtų tikriems medikams. Bet vakar čia, Vokietijoje, vedžiau bandomąją trijų valandų terapijos sesiją. Ir iš tikrųjų buvo žmonių po Covido, kuriems labai patiko, jie gerai jautėsi. Tiesa, norint įvertinti tiksliai, reiktų atlikti labai detalius matavimus. 

O kaip psichologinė gerovė?

Buvimas miške prie jos prisideda. Skeptikai sako: kam man reikalingas terapijos gidas, aš pats galiu nueiti į mišką. Iš tiesų, taip. Jeigu tu nueisi į mišką medžioti, tas poveikis bus šiek tiek kitoks. Miško terapija yra tam tikra sistema: iš pradžių atsipalaidavimo, tada kvėpavimo pratimų, tada susikaupimo. Mane patį veikia fantastiškai. 

Tyrimai, kurių pasaulyje atlikta tikrai daug, rodo, kad dviejų valandų pabuvimas spygliuočių miške (ten poveikis didžiausias) štai ką padaro: jeigu jūsų spaudimas per aukštas, miško poveikis jį nužemina, o jeigu buvo per žemas – spaudimas pakyla. Jokia viena tabletė šito nepadarys. Jūs gersite tabletę arba nuo aukšto spaudimo, arba nuo žemo. O atėjus į mišką jis susireguliuoja. 

Paminėjote spygliuočius. Tai Ąžuolyne negalėčiau sudalyvauti miško terapijos seanse?

Galėtumėte. Ir čia jau einame prie kvapų. Didžioji dalis augalų išskiria vadinamuosius fitoncidus. Tai biologiškai aktyvios medžiagos, kurios naikina bakterijas, parazitus ir grybus arba stabdo jų augimą. Fitoncidai – daugiau biologinis pavadinimas, cheminiu požiūriu kalbėtume apie terpenus. Tai tokie junginiai, kurių priskaičiuojama iki 10-ties tūkstančių. Lietuviškomis sąlygomis pušyno hektaras per parą išskiria maždaug 5 kg fitoncidų. Tai ore sklandančios dujos – 5 kg molekulių yra nepaprastai daug. O kadagynas, kurių mes daug neturime, išskiria net 30 kg per parą. Jeigu nuvažiuojate į Kadagių slėnį, tai jūs ne tik gražų vaizdą pamatote, bet patys nežinodami gydotės. Ir česnakas, ir svogūnas, ir krienai turi fitoncidų, ir ąžuolas turi, bet mūsų sąlygomis daugiausiai jų išskiria pušynai, kadagynai. 

„Pexels“ / Albina White nuotr.

Norėjau klausti apie konkrečias vietas Kaune. Kur čia galima pasiterapinti?

Kol kas neišduosiu, nes pats rengiu trasą, esu ją apžiūrėjęs, daug kartų perėjęs, nemažai darbo. Trasa bus prie Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos, Girionyse, ten labai palanku dėl reljefo ir dėl oro, nesunku atvažiuoti ir automobiliu, ir visuomeniniu transportu, dviračiu. Vasarą rengsiu mokomuosius pasivaikščiojimus, kuriuos turėsiu filmuoti ir siųsti į Australiją. O rudeniop – jau ir viešus. Matote, per savo rimtą požiūrį į darbą pataikiau į rimčiausią organizaciją. Yra pasaulyje organizacijų, kur paklausai dešimt valandų, atsiunčia tau pažymėjimą, ir sėkmės darbe. Čia taip nėra, aš su jais jau nuo praėjusio rugsėjo draugauju. Reikia padaryti daug bandomųjų, užsiėmimų nusiųsti, tada jie komentuoja, tada bandai dar su didesne žmonių grupe. Tada pereini visas pirmąsias pagalbas, maisto saugumą ir t. t. – nes paskutinis etapas miško terapijoje yra arbatos gėrimas. Gali pakeliui prisirinkti, jeigu pažįsti augalus, arba gali atsivežti savo, kad apsidraustum, nepaimtum ne tokio lapo ir niekas neapsinuodytų. Reikia ir tai išmokti, veiklos yra. 

Ar arbata gali būti bet kokia, ar yra konkretus receptas?

Nėra konkretaus recepto. Tai turėtų būti arbata būtent iš gamtos. Geriausia, kad nebūtų iš Ceilono ar dar iš kaži kur. Lietuviškų augalų. Tai gali būti ir liepžiedžiai, ir juodųjų serbentų lapai, mėtos…

Ar galima užsiimti gamtos terapija ir žiemą?

Galima, bet, kadangi žiemą augalų vegetacija nevyksta, pagausite tik vieną kitą fitoncidą, tikrai nebus tokio poveikio. Jie yra gyvybinės veiklos produktas, jais patys augalai ginasi nuo kenkėjų. Skaičiuojama, kad prisiurbus į balioną miesto oro ir jį atvežus į kadagyną, fitoncidai per penkias minutes nužudo visus mikrobus. O žiemą, kadangi kenkėjų nėra, tai ir augalai miega. 

Suprantu, kad atėjus į miško terapiją, visų pirma reikia išmokti kvėpuoti, kad gautum kuo daugiau naudos.

Ne vien kvėpuoti, visus penkis pojūčius reikia įjungti. Neakcentuojame vieno teisingo kvėpavimo būdo. Svarbu nusiraminti, išjungti telefonus, užmiršti savo rūpesčius ir pradėti jausti. Pirmiausia – matyti, tada užsimerkęs pradedi geriau girdėti, geriau užuosti, tada lytėjimas. Skonio stengiamės labai neakcentuoti, kad kas nors nesuvalgytų ko nereikia. Taigi nieko specifiško, tik reikia pajusti, kad tavo kūnas pradeda atsipalaiduoti. Vienas pratimų toje sekoje – „tuning of the senses“, savo pojūčių užaštrinimas. 

O jums, pasinėrus į mišką, dar liks laiko vesti ir ekskursijas apie Kauno modernizmą?

Su laiku yra taip. Šiuo metu jau leidžiasi dviratininkai Vilniuje, su kuriais aš turėjau pradėti ekskursiją. Rytoj pradės mano kolegė, o paskui pats prisijungsiu. Na, bet man patinka, kas man patinka.