Atrodo, kad naujų hobių paieška rudenį suaktyvėja – gal dėl noro greičiau paleisti vasarą, gal dėl pasiilgtos rutinos, o gal tiesiog dėl naujų potyrių ir pradžių troškimo. Tie, kurie sugrįžta, nejučia vėl tampa itin populiarūs: nuo jogos ar pilateso iki keramikos ar mezgimo, prikausčiusio ne vieną – tiek ramybės, tiek ir nekuklaus iššūkio beieškantį.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. lapkričio numeryje „Šiluma“)
Viena aktyviausių šio nuostabaus, lėto amato – mezgimo – populiarintojų šiandien yra Gintarė Murauskienė, socialinėse platformose geriau žinoma kaip „Knitomanija“. Nors Vilniuje gyvenanti moteris pagal profesiją – vertėja, ji yra ir atsidavusi šilumos ieškotoja, save mezgime atradusi prieš trejus metus. Šis užsiėmimas jai tapo ne tik kasdienybės dalimi, bet ir platforma, padedančia kalbėti apie svarbius dalykus, – tai drauge ir aptarėme.
„Gana pilku pandemijos laikotarpiu, kai metus teko ir dirbti iš namų, ir prižiūrėti savo tris mokyklinio amžiaus vaikus, perdegiau. Ilgainiui supratau, kad pati turiu susikurti džiaugsmą, spalvas, šilumą – taip ėmiau megzti“, – apie pradžią pasakojo Gintarė. O kiek vėliau, prasidėjus karui Ukrainoje ir sustiprėjus patriotiniams jausmams, tekstilės menininkė sumanė numegzti megztinių seriją su ją įkvepiančių Lietuvos kultūros veikėjų portretais: nuo Vinco Kudirkos, Žemaitės, Barboros Radvilaitės iki Jono Meko ir M. K. Čiurlionio.
Bendraminčių beveik neturėjo, o dalytis patirtimi, procesais ir pačiais kūriniais visgi norėjosi – taip atsirado „Knitomanijos“ socialinių tinklų paskyra, į Gintarės gyvenimą atvedusi daug naujų veidų: verpėjų, audėjų, mezgėjų, kurie, užsiimdami šiais lėtais hobiais, stoja į akistatą su greituoju vartojimu ir renkasi tvarų bei atsakingą kelią.
Visos paliekame savo socialinius ar profesinius vaidmenis, pamirštame kasdienius rūpesčius ir panyrame į siūlus.
Kalbėdama apie pradžias, mezgėja patikslino, kad, nors virbalų iš rankų nepaleidžia pastaruosius trejus metus, megzti išmoko dar vaikystėje – iš močiutės: „Vasaras dažnai leisdavau Dzūkijos kaime, kur vakarais penkios kaimo moterys susirinkdavo žiūrėti serialų, kartu megzti ir aptarti kaimo gandų. Joms mezgimas visuomet reiškė bendrystę – jei ne per mezgimą kartu, tai per megztų rankdarbių dovanojimą artimiesiems, rūpestį, švelnumą. Man – taip pat. Tai nėra tik drabužių gamybos būdas – veikiau priemonė skleisti žinią apie Lietuvos kultūros veikėjus, lėtą gyvenimo būdą kaip priešpriešą greitajai madai, tvarius pasirinkimus.“ Be to, Gintarė aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos verpėjomis, kurių likę vos keletas. Ji dažnai įsigyja jų rankomis verptų ir dažytų siūlų. Be paties mezgimo kaip tvaraus amato, pokalbio metu Gintarė ne kartą pabrėžė ir bendruomenės svarbą – tos, kuri susibūrė būtent dėl mezgimo, nes megzti nebėra būtina vieniems, namuose.
„Prieš porą metų į pirmą mezgėjų susitikimą Vilniaus kavinėje suplūdo daugiau nei šimtas žmonių – tai parodė, kad žmonės nori burtis į bendruomenes pagal širdžiai mielus užsiėmimus. Kaip dviratininkai ar bėgikai steigia sporto klubus ir kartu treniruojasi, taip ir rankdarbių entuziastai susitinka, kartu kuria, dalijasi džiaugsmais ir siūlais. Kavinės ir meno įstaigos – pavyzdžiui, MO muziejus – netgi rengia specialias mezgėjų popietes“, – sako pašnekovė.
Gintarė tikina, kad šiuo metu mezgėjų susitikimai kartą per mėnesį vyksta daugelyje Lietuvos miestų – aišku, ir Kaune. Šį spalį kauniečių mezgimo entuziasčių Ingos ir Agnetos kvietimu Kauno kavinėje „Coco“ susirinko apie trisdešimt mezgėjų – tarp jų ir šio straipsnio herojė, ir mūsų fotografė Svetlana. „Buvo smagu matyti, kad daugelis jų dėvėjo pačių megztus M. K. Čiurlionio megztinius. Ten susirinko įvairiausia publika: nuo pervargusios daugiavaikės mamos iki ambicingos „Rotary“ klubo prezidentės. Visos paliekame savo socialinius ar profesinius vaidmenis, pamirštame kasdienius rūpesčius ir panyrame į siūlus – konsultuojamės, dalijamės pastebėjimais. Taip mezgasi ne tik megztiniai, bet ir draugystės“, – pasakoja Gintarė.
Šios istorijos kaltininkė M. K. Čiurlionio megztinius paminėjo neatsitiktinai – vasaros pradžioje, vieno mezgėjų susitikimo metu, tuometinė jų organizatorė ir aktyvi bendruomenės narė Daumantė Strelčiūnienė pasiūlė pradėti bendrą iniciatyvą: megzti M. K. Čiurlionio įkvėptus megztinius. Socialiniuose tinkluose ji pasklido su grotažyme #mezgamČiurlionį. „Sukūriau paprastą ir aiškią mezgimo instrukciją, o kiek vėliau, liepos mėnesį, pakvietėme bendruomenę iki Čiurlionio gimtadienio nusimegzti po prasmingą megztinį iš turimų siūlų likučių – neperkant nieko naujo. Tikėjomės, kad atsiras keliasdešimt entuziastų, bet jau pirmąją dieną prie uždaros „Facebook“ grupės prisijungė per šimtą žmonių, pasiryžusių megzti tokį megztinį. Dabar jų – daugiau nei 1500. Grupėje ir šiandien verda intensyvios diskusijos apie siūlus, virbalus, intarsijos mezgimo techniką“, – šypsosi tekstilės menininkė.
ebūtina turėti dešimt megztinių, užtenka vieno, bet paties geriausio.
Ilgainiui ši iniciatyva įgavo dar daugiau prasmės – rugsėjo pabaigoje daugiau nei 70 mezgėjų, pasidabinusios Čiurlionio megztiniais, apsilankė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Muziejus jas priėmė labai šiltai ir net padovanojo edukacinę programą. „Tikiu, kad po apsilankymo muziejuje mezgėjos savo megztiniuose įžvelgs naujų, gilesnių prasmių. Juk vietoj marškinėlių su užrašu „Whatever“, galima dėvėti megztinį su Čiurlionio portretu. Ir kiekvienam smalsiam praeiviui papasakoti apie šį kultūros genijų“, – priduria Gintarė.
Besistebėdama suburta bendruomene ir numegztais grožiais, pasiteiravau, kuo mezgimas taip traukia jaunus žmones. Pašnekovė pastebėjo, kad pastaruoju metu daugelis renkasi lėtąjį kūrybinį procesą kaip atsvarą vartotojiškoms tendencijoms ir skaitmeniniam triukšmui, o svarbiausia – patys sprendžia, kokį drabužį dėvėti, kokią žinutę nešti. „Vienam mezgimo džiaugsmas – galimybė atsitraukti nuo kasdienio tempo ir patirti viską čia ir dabar, o kitam – galimybė išreikšti savo vertybes. Be to, pasaulis vis aktyviau atsigręžia į tvarumą ir atsakingi žmonės supranta, kad nebūtina turėti dešimt megztinių, užtenka vieno, bet paties geriausio. Ypač jei pats išsirenki pluoštą, švelnumą, spalvą, apykaklės tipą, ilgį, rankovių formą ir dar daug savybių. Atrodo, įgyji kūrėjo supergalių“, – teigia Gintarė.
Ne paslaptis, kad, be galimybės skleisti vertybes ir tradicijas, stiprinti bendruomeniškumą ar skirti dėmesį paveldui, kuriantys žmonės ne mažiau meilės ir pastangų skiria tam, kad apsaugotų savo pačių išpuoselėtą turinį. Pastarąjį mėnesį tai puikiai demonstravo visa šalies kultūros bendruomenė, susibūrusi į asamblėjas. Mezgėjai, audėjai ar kiti lėtojo amato pasekėjai – tikrai ne išimtis. Gintarė pasakojo, kad mezgimas ne kartą yra tapęs protesto ar aktyvizmo įrankiu: „Prancūzijos revoliucijos laikais garsiosios tricoteuses moterys megzdavo prie giljotinos, tyliai stebėdamos įvykius ir taip išreikšdamos savo poziciją. 1970-aisiais Danijoje raudonos megztos kojinės tapo feministinio judėjimo simboliu, o 1980 m. „Greenham Common“ protestuose mezgimu buvo kovojama prieš branduolinį ginklą. Šie pavyzdžiai rodo, kad mezgimas nėra tik močiučių užsiėmimas – jis gali būti visuomeninės laikysenos išraiška.“
Sekdama šiais pavyzdžiais, prie kultūrinio protesto judėjimo ranką pridėjo ir Gintarė su bendramintėmis – jos dalyvavo performanse Elektrėnuose, kur taikiai dainavo lietuviškas sutartines. „Kasdien išdidžiai dėviu megztinį su Čiurlionio portretu. Be to, esu sukūrusi skaros mezgimo instrukciją su ženklu „Kultūra pavojuje“ ir kviečiu visus mezgančius žmones išreikšti savo poziciją per mezgimą“, – pridūrė Gintarė.
Kalbėdama apie ateitį, istorijos herojė pasakojo ir toliau planuojanti per mezgimą kalbėti platesnėmis temomis, tačiau svarbiausia jai – skatinti bendruomeniškumą ir nepamiršti nei savęs, nei senųjų lietuviško mezgimo tradicijų. Pavyzdžiui, šiuo metu Gintarė stengiasi atkurti senuosius tradicinių pirštinių raštus pagal Balio Buračo fotografijas, renka medžiagą apie lietuviškų mezginių savitumą ir išskirtinumą, svarsto apie mezgimui skirtas parodas. Žinoma, tokias, kurios taptų dialogo forma – jose dalyvautų ir kitų disciplinų menininkai, ir mezgėjos iš atokiausių Lietuvos kampelių. Nes, kaip juokaujama, lietuviais esame… mezgime.
