Šį penktadienį, vasario 20 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vyks Kauno miesto simfoninio orkestro rengiamas koncertas „Balsai iš dangaus“, dedikuotas nekaltai už Ukrainos laisvę žuvusiems žmonėms. Apie koncerto koncepciją su idėjos autore ir vykdytoja, mūsų publikai jau gerai pažįstama ukrainiečių dirigente Oksana Madarash kalbasi dainininkas Giedrius Prunskus.
Nuo pirmosios karinės invazijos į Ukrainą jau praėjo 12 metų, o šiemet sukanka ketveri metrai nuo plataus masto karo veiksmų pradžios. Per šį laiką Lietuvoje susiformavo ganėtinai gausi ukrainiečių muzikantų diaspora. Kaip gyvena šie žmonės?
Žmonės prisitaiko prie įvairių aplinkybių. Daugelis jų čia jau įleido šaknis, dirba profesionaliuose kolektyvuose. Malonu stebėti savo kolegas, matyti jų pastangas išsaugant ukrainietišką identitetą, pristatant Ukrainos kultūrą. Jie neištirpsta, ir tai turi didelę reikšmę. Esminė sąlyga – kad tauta neprarastų savasties. Kaip tie du vandenynai, kurie susisiekia, papildo vienas kitą, bet nesusimaišo. Tai liudija apie vidinę tautos galią, kuomet susiduria dvi kultūros, bet kiekviena išlieka savita. Taip ir muzikos pasaulyje – mes dalinamės, rengiame bendrus projektus, bet neprarandame savo kodo bei šaknų.
Ketveri metai – pakankamai ilgas laiko tarpas. Per tokį laiką galima netgi priprasti prie esamos situacijos. Kaip jums atrodo, ar pakito lietuvių požiūris į vykstantį karą, į čia gyvenančius ukrainiečius?
Sunku pasakyti, manau, geriau į šį klausimą atsakytų patys lietuviai. Kiekvienoje ilgą laiką egzistuojančioje situacijoje atsiranda pripratimo jausmas. Visi praėjome tuos etapus – iš pradžių atrodė, kad viskas tuoj baigsis, vėliau atsirado dvasinio užsigrūdinimo jausmas. Tai – mūsų pačių patikrinimas. Juk bėgikas, pasiryžęs įveikti maratoną, turi paskirstyti savo jėgas visai ilgai distancijai. Mūsų situacija tokia, kad esame labai ilgoje distancijoje ir privalome paskirstyti savo jėgas bei atsparumą. Štai kad ir mano mama – ji išsikėlusi tikslą išgyventi iki karo pabaigos. Stebiu, kaip ji siekia šio tikslo, nepaisydama užklupusių ligų ar sunkumų. Toks aiškus tikslas suteikia energijos ir išgyvenimo jėgos. Visgi, kokiame psichologiniame etape bebūtume, privalome regėti vilties šviesą.
Suprantama, užsitęsusi situacija daugelį vargina, bet kita vertus, ji suteikia galimybę gimti naujoms tradicijoms. Po keleto dienų nuskambės jau trečias jūsų inicijuotas koncertas, dedikuotas už Ukrainos laisvę žuvusiems žmonėms.
Taip, šie koncertai turi ypatingą galią – praėję du tapo tikrais muzikiniais įvykiais. Tikiu, kad penktadienio renginys „Balsai iš dangaus“ taip pat bus itin stiprus – pasitelktos tikrų profesionalų pajėgos: Kauno miesto simfoninis orkestras bei du solistai iš Ukrainos – Lietuvos publikai jau gerai pažįstamas sopranas Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk ir baritonas Pavlo Hryshchenko. Šiemet tai bus ypatingas atminimo koncertas, skirtas nekaltoms karo Ukrainoje aukoms: vaikams, menininkams, moterims ir civiliams, kurių balsų mūsų pasaulis nebegirdi. Lankydamasi Kijeve susitikau su naujos formuotės – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Kultūros pajėgų – atstovais. Jie – tie patys kariai, tarnaujantys karinėse mūsų šalies pajėgose, bet ginantys kultūros frontą. Juk puikiai žinome, koks stiprus ginklas yra kultūra. Labai džiaugiuosi, kad tokia organizacija Ukrainoje pagaliau atsirado, o dar džiugiau, kad jos atstovas, solistas P. Hryshchenko dalyvaus šiame koncerte. Dar vienas koncerto organizavimo partneris – Vytauto Didžiojo universitete veikiantis Mariupolio valstybinio universiteto centras.
Ką išgirs klausytojai, susirinkę į šį koncertą?
Koncertas dedikuotas nekaltai žuvusiems kare ir tai – ne tik moterys ar vaikai. Juk kariauti neturėtų jokios taikios profesijos žmogus. Bet žmonės į rankas paėmė ginklą vedini širdies šauksmo ir žuvę jie niekur nedingo – jie tapo šviesa. Pagrindinė koncerto „Balsai iš dangaus“ misija – padėti mums juos išgirsti, suprasti, kad jie nėra pradingę, o visada yra su mumis.
Koncertą pradėsime Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ preliudu. Tai – tarsi šviesos spektras, nusileidžiantis iš dangaus ir nueinantis į tolius. Tai – muzika, kuri, regis, sklinda iš kito pasaulio bei pakylėja klausytoją link vilties ir dvasinio tyrumo.
Tragizmo atspalviais nuspalvintas sekantis vakaro kūrinys – Gustavo Mahlerio „Dainos apie mirusius vaikus“. Čia juntama trapi riba tarp intymumo ir filosofijos, paslėptų prasmių, o visa tai jautriai atliepia Ukrainoje vykstančią tragediją, kuomet tėvai regi žūstančius savo vaikus. Kompozitorius šį dainų ciklą parašė remdamasis Friedricho Rückerto poezija, sukurta po poeto vaikų netekties. Jautri jo meninė intuicija tarsi perteikia universalią žinią apie gyvenimo trapumą.
Antroje koncerto dalyje skambės trys ukrainiečių kompozitorių kūrinių premjeros Lietuvoje. Ją pradės Zoltano Almashi kūrinys „Marijos miestas“, dedikuotas Mariupoliui. Visi puikiai žinome, kad miestas praktiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus, o gyvų tos istorijos liudininkų prisiminimai ir išgyvenimai tampa skambančiais balsais. Kadaise tai buvo laimingų žmonių miestas, o dabar beliko tik betono krūva. Pats kompozitorius, kuris taip pat yra violončelininkas, apie šį kūrinį yra pasakęs: „Mielai daug ką atiduočiau, brangiai sumokėčiau, kad šių kūrinių apskritai nebūtų. Kad būtų kuriami kiti – šviesesni kūriniai. Arba apskritai – kad nebūtų jokių dedikacijų. Betgi žmonės linkę pamiršti, o atmintis – tai maža viltis, kad tokia nelaimė nepasikartos“. Kūrinio pabaigoje nuskambės devyni širdies dūžiai. Jų partitūroje nėra – šie dūžiai primins apie iki šiol nelaisvėje laikomus devynis Mariupolio muzikantus.
Koncerto ašimi tapsiantis Victorios Polevos kūrinys „Nė vienas žmogus nėra sala“ grįstas paskutinio XVII a. britų poeto ir dvasininko Johno Donneo pamokslo fragmentais. Jame slypi gili mintis: mes nesame atskiros salos – mes esame šio pasaulio dalis. Tie, kurie išėjo anapilin, visada lieka su mumis, tarsi tampa knygos puslapiais, kurių neišplėši – jie, kai tam ateina laikas, tiesiog išverčiami į kitą, geresnę kalbą.
Labai noriu kuo plačiau reprezentuoti ukrainietišką muziką, ypač – naują, dar neskambėjusią Lietuvoje. Muzikos pasaulyje įsišaknijusi tradicija, kad koncertų salėse dominuoja seniau parašyti ir laiko patikrinti kūriniai. Betgi naujoji kūryba taip pat turi didžiulį potencialą, gelmę. Kompozitorės Hannos Havrylets muzika kalba tam tikrais ženklais, simboliais, užšifruotomis prasmėmis, o melodika veda link šviesos. Tos šviesos, tie balsai sklindantys iš dangaus tampa regimais ir girdimais skambant šios kompozitorės kūriniui „Signa“.
Koncertą užbaigsime dvasiniu Ukrainos himnu – Myroslavo Skoryko „Melodija“. Šis kūrinys tapo nacionalinės atminties, gedulo ir atsparumo simboliu, sujungiančiu nepaprastą švelnumą su žmogaus dvasios stiprybe, o tai itin svarbu šiais išbandymų laikais.
Koncerto koncepcija išties intriguojanti, originali, nors ir liūdnoka, bet skleidžianti šviesą. Ko norėtumėte palinkėti koncerte apsilankysiančiam klausytojui?
Prisimenate akimirką, užfiksuotą talentingo fotografo, kai Mariupolio gynėjas, ilgą laiką buvęs po žeme, pirmą kartą pamatė saulės spindulį? Tas spindulys prasiskverbia pro bet kokią tamsą. Tačiau šis koncertas – ne apie tamsą. Jis – apie atmintį, gyvenimą ir vidinę stiprybę. Linkiu, kad kiekvienas, klausytojas pajustų tą ypatingą energiją, kurią dovanoja muzika: vienybės, bendrystės ir vilties energiją. Tegul šis vakaras tampa tylos ir vidinio dialogo erdve, padedančia išsaugoti atmintį, dovanojančia ramybę, įkvėpimą bei tikėjimą gyvenimo galia pačiais sudėtingiausiais laikais.
