27-ąjį kartą grįžtantis tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“ taip pasiilgo tikrų ekranų ir tikrų susitikimų, kad nebeišsitenka tradicinėse kino teatrų erdvėse. Viena šiųmečių naujienų – režisieriaus Lauryno Bareišos filmui „Piligrimai“ pastatytas pop-up kino teatras Kauno rajone, Karmėlavoje. Kodėl? Nes Laurynas iš ten kilęs, filmas ten sukurtas, o štai kino teatro, kuriame „Piligrimus“ galėtų pamatyti vietos bendruomenė, nebuvo.
Tokius kasmet netikėtus ir dėl to vis alkanesnėmis akimis laukiamus sprendimus – kino meistrų kūrinių stebėjimą panirus į operos ir baleto teatro prabangą, karantino metu žiūrovus akumuliavusius drive-in seansus tyliame oro uoste ar kino salėmis virtusius viešbučių kambarius – diktuoja ne tik išorinės sąlygos, bet ir patys filmai. Filmai, kurių programa renkama ne tik A klasės festivaliuose, bet ir atidžiai, kantriai ieškant naujų talentų ten, kur tamsu.
Kai skaitysite šias eilutes, galbūt jau būsite aplankę kino teatrą Karmėlavoje, kovo 23-ąją čia vyks paskutinis seansas (filmas „tradiciniuose“ kino ekranuose bus rodomas nuo balandžio 8-osios). Tik jo metu suprasite, kurioje „Piligrimų“ lokacijoje iškilo laikinas statinys. Tai dar viena šio netikėto konstruktoriaus detalė, verčianti linksėti galvą: aha, kitaip ir nebūtų buvę galima sugalvoti. Pasaulio festivalius apkeliavęs, iš Venecijos juodą liūtą parsivežęs filmas iš tiesų grįžo namo. Į Kauno rajoną, kartu su miestu tapusį viena didele Europos scena, kurioje kino ekranų niekada nebus per daug. Lokalumas tampa globalia tema, o kultūra decentralizuojasi.
Į sales Kaune, „Forum Cinemas“, „Kino pavasaris“ pakvies nuo kovo 24-osios. Festivalio programos sudarytoja Aistė Račaitytė sutiko „Kauno pilno kultūros“ skaitytojams rekomenduoti dar keletą filmų, kuriuose itin svarbios erdvės ir santykis su jomis, tiek architektūrinėmis, tiek geografinėmis.
Festivalio programoje „Kritikų pasirinkimas“ randame ką tik „Berlinalėje“ pasaulinę premjerą patyrusį režisieriaus Idano Haguelio (Izraelis) darbą „Susirūpinęs pilietis“ (Concerned Citizen / אזרח מודאג). Jis nukelia į, rodos, kiekviena saulėta diena gyvenantį Tel Avivą. Bet… iš tiesų satyriška parabolė pasakoja apie tai, kaip privilegijos nejučia išlaisvina užslėptus išankstinius nusistatymus. Benas, gyvenantis tobulame bute su partneriu Razu, laiko save liberaliu ir sąmoningu piliečiu. Norėdamas pagerinti savo aplinką atšiauriame pietiniame Tel Avive, jis prie gatvės pasodina medelį. Įvykių grandinė priveda prie žiauraus policijos smurto prieš imigrantą iš Eritrėjos. Sukilęs kaltės jausmas iš esmės pakeičia Beno požiūrį į save ir visuomenę.
Tolyn į save. Taip būtų galima pavadinti režisieriaus Karimo Aïnouzo filmą – kinematografišką poetišką kelionę „Kalnų jūreivis“ (Mariner of the Mountains / O Marinheiro das Montanhas), įtrauktą į programą „Meistrai“. 2019-ųjų sausį kino kūrėjas nusprendė laivu persikelti per Viduržemio jūrą ir pirmą kartą nukeliauti į tėvo gimtąjį Alžyrą. Pasiėmęs į kelią videokamerą ir prisiminimus apie savo brazilę mamą, jis šio apsilankymo protėvių šalyje detales sudėjo į filmą. Pavyzdžiui, suvokimą, kad, stabtelėjus muitinėje, pirmąkart gyvenime nereikėjo „pakartoti pavardės“.
O ar įsivaizduojate, kokio pagavumo turėtų būti daugiau nei pusketvirtos valandos trukmės dokumentinis filmas? Na, jei matėte „Sugriauti blogio imperiją“, tuomet įsivaizduojate, o mes tikimės, kad matėte. Bet „Mokytojas Bachmanas ir jo klasė“ (Herr Bachmann und seine Klasse) – tai ne imperija, ne aikštės ir ne minios jose. Tai, na, mokytojas Bachmanas. Klasėje. Pradinukų. Vokietijos provincijoje. Šis režisierės Marios Speth filmas yra įrodymas, koks kinematografiškas gali būti pedagogo darbas, jei tam išties turi gyslelę. Patikėtume šiam mokytojui savo vaikus. Arba tiesiog tyliai patys pasėdėtume klasės kampe.
Kasmet „Kino pavasaris“ padovanoja vertos pasikartoti ar atrasti istorijos. Šiemet tarp tokių filmų yra trečiasis, dar 1989 m. sukurtas amerikiečio Spike’o Lee filmas „Elkis teisingai“ (Do the Right Thing). Tai tragikomiškas farsas, kuriame nagrinėjamas rasizmas. Filmo veiksmas vyksta saulės kepinamame, gilių afroamerikietiškos kultūros tradicijų Bruklino Bedford-Stuyvesant rajone, kuriame kūrybinė komanda praleido du mėnesius. 2015-aisiais, pagerbiant šį kūrinį ir jo ryšį su vieta, rajoną kertančios Stuyvesant aveniu atkarpa pavadinta taip kaip filmas – „Do the Right Thing Way“.
„Kur dingo Ana Frank?“ (Where Is Anne Frank) – animacinis filmas, rodos, netyčia dedikuotas kaip tik „Kaunas 2022“ programai „Atminties biuras“. Ja siekiama, pasitelkus meną, žvelgti į skausmingą, ne visuomet patogią ar malonią mūsų miesto, šalies, pasaulio praeitį ir bent pasistengti su ja susitaikyti. O gal ne netyčia? Gal dabar tiesiog geriausias metas tai padaryti? Apie tragiško likimo Aną Frank yra girdėję net tie, kurie neskaitė jos dienoraščio. Naują, kiek fantastinį požiūrį į jos istoriją atveria Izraelio režisierius Ari Folmanas. Pagrindinė naujojo filmo herojė yra ne pati Ana, o Kitė, įsivaizduojama bičiulė, kuriai Ana rašė laiškus. Jauki animacija, nukelianti į Amsterdamą – įtraukiantis fonas ne tik svarbioms istorijos pamokoms, bet ir šiandienos įvykiams. Kol pamokos neišmoktos, praeitis ir dabartis baugiai panašios, tiesa?
Aklina tamsa, kokybiškas garsas ir bent kiek patogesnė kėdė. Staiga nurimstantis šurmulys. Valandos, dviejų, trijų akistata su ekranu. Ir, bėgant titrams, atsidusimas, kuriame gali tilpti daugiau nei penkiuose emocinguose sakiniuose. Tai viskas, ko reikia, kad kino magija perkeltų į Alžyrą, Brukliną, Tel Avivą. Vietas, kurių pats niekuomet nepatirsi taip, kaip jas sukūrę ar išgyvenę.. Bet kine – gali. Pasimatysime salėje.
