„Va čia mano namas, bet mama dabar gyvena Kačerginėje. Seneliai šalia gyveno, jų butą nuomojasi mano vaikystės draugė, sugrįžusi iš Prancūzijos“, – mums sukant ratą aplink mokyklos stadioną savo buvusį kiemą pristato Saulė Bliuvaitė. Dėl interviu su kino režisiere filmo „Akiplėša“ („Toxic“) spaudos atstovei parašiau dar iki pasaulinės jo premjeros Lokarno kino festivalyje, Šveicarijoje, 2024 m. rugpjūtį.
Į Saulės glėbį ėmus plūsti auksiniams leopardams, pasidžiaugiau nuojauta, o kaunietės laimėjimas paskatino ir visą šio žurnalo numerį dedikuoti vaikystei Kaune. Pamaniau, kad susitikti Vilijampolėje, tarp Varnių ir Demokratų gatvių, kur Saulė žaidė futbolą, ėjo į mokyklą, po darbo valandų patekdavo į baseiną, labai simboliška. Juk pirmasis ilgametražis jos filmas taip pat yra apie paauglystės gyvastį. Apie norą pritapti, aplenkti, ištrūkti – bet kokia kaina.
„Akiplėša“ Lietuvos kino teatrus pasieks 2025 m. kovą, o kol kas keliauja po pasaulio festivalius ir juose nepalieka abejingų. Lietuvos kultūros atašė JAV Gražina Michnevičiūtė po seanso Niujorko Baltijos šalių kino festivalyje rašė: „Žiūrovų emocijų amplitudė nuo į obuolio kauliuką susitraukusios širdies skausmo iki pykčio ir vidinio susitapatinimo. Kai iš salės išeinanti azijietė mergina prasitarė: „Čia – mano gyvenimas“, dar kartą supratau, kad „Akiplėša“ atveria visų širdis, nepaisant šalių ir kontinentų.“
Žinai, dabar pagalvojau, kad senieji miegamieji rajonai man rodosi patrauklesnė vieta gyventi, nei naujieji priemiesčiai.
Aš manau panašiai. Pažiūrėk, čia tiesiog žiauriai cool. Stadionas kieme. Tėvai, seneliai gali pro balkoną išlįsti, pasižiūrėti, ar vaikai dar čia. Aš į darželį nėjau, jau penkerių metų čia žaisdavau – su kitais penkiamečiais. Šešerių jau buvom praktiškai suaugę. Dabar net keista, kaip tai įmanoma. Bet tokia buvo kultūra. Man čia viskas pažįstama, kiekvienas krūmas. Senelis dar papasakodavo plačiau apie medžius. Mes su draugais juos tiesiog sunaikinom laipiodami (juokiasi). Ir dar žaisdavom futbolą – su bernais, buvau gal 12-os. Pamenu, iš pradžių buvau tokia mergaitė, bet pradėjau geriau žaisti, vieną dieną įmušiau golą, ir mane tiesiog išvarė.
O kaip jūsų šeima atsidūrė Vilijampolėje?
Abu seneliai iš provincijos, mokėsi žemės ūkio akademijoje. Norėjo susituokti, kurti šeimą, bet laukė buto paskyrimo. Apie 1960 metus pastatyti šie daugiabučiai, ir jiems nusišypsojo sėkmė. Mama pasakojo, kad močiutė atėjo į vonią, atsisėdo ir sako: negaliu patikėti, kad turiu savo vonią. Dabar tas butas rodosi toks mažytis, bet jiems buvo didelis įvykis.
Esame prie Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos, ar joje ir mokeisi?
Taip, kai ji dar vadinosi P. Vileišio vidurine, iki aštuntos klasės, o tada stojau į KTU gimnaziją, neįstojau, tad perėjau į „Saulės“ gimnaziją. O šiaip į tą pačią mokyklą ėjo ir mano mama, ir tėtis, kuris gyveno Panerių gatvėje. Jie čia susipažino, tame senelių butuke gyveno šešiese su prosenele ir mano vyresne sese! Galiausiai įsigijo namus tame pačiame pastate.
Priėjome Demokratų aikštę. Čia 1941 metų spalį prasidėjo „Didžioji akcija“, kurios epilogu tapo žudynės Kauno IX forte. Sutapimas ar ne, bet esi Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“, kurio siužeto katalizatorius yra „Lietūkio“ žudynės Kauno centre, scenarijaus bendraautorė. Ar augdama žinojai apie visa tai?
Apie tai, kas vyko Demokratų aikštėje, visiškai neseniai sužinojau, tik tada, kai pastatė atminimo lentą. Iki tol daugiau žinojau apie senąją Vilijampolę, kur buvo pagrindinė Kauno geto teritorija. Kai eidavome link Sąjungos aikštės, senelis pasakodavo šį tą, bet, aišku, būdama maža nelabai suvokiau, kas tas getas.
Kiną visada mėgai?
Aš tiesiog žiūrėdavau teliką. Su sese gyvenom vienam kambary. Jei rodydavo N-14 pažymėtą filmą, ji man liepdavo eiti miegoti. Daug esu filmų taip slapčia, atsiklaupusi, pro lovos rėmą, pažiūrėjusi. Net kojos nutirpdavo.
Gal dvylikos su draugėm eidavom išsinuomoti filmų, parsisiųsti. Bet niekada negalvojau pati tapti kino kūrėja. Dabar, aišku, jau galiu išskirti, kad mėgau filmuoti visokias nesąmones. Montuodavau su „Windows Movie Maker“, primityviausia programa, kuri siūlė visokių juokingų perėjimų tarp kadrų – maždaug, lapas persiverčia (juokiasi). Dirbau ne dėl rezultato, bet labai norėjau suprasti, kaip veikia dalykai. Su draugėm esam prikūrusios visokių parodijų, be jokios pretenzijos į meną, tiesiog tyčiojomės iš to, ką rodė televizija. Maždaug, žvaigždė atvaro į butą pas nusikaltėlius, o ten maiše guli lavonas.
Ar turėjai Vilijampolėje mėgstamų kavinių, panašių vietų?
Visada patiko kepykla „Alkava“ Varnių gatvėje, ir dar įsiminęs baro „Juodvarniai“ pavadinimas. Tai buvo susitikimų ir nutikimų vieta. Visi ten eidavo kažko pirkti, kažką veikti. Dar eidavom ant laiptukų, vedančių Milikonių kalnu į Šilainius, ant panoramos. Senelis sakydavo: „Einam prie arkliukų.“ Paauglystėje ant tų laiptukų jau sidrą gerdavom, tai buvo gana atoki vieta.
Ar tai, kad stojai į gimnaziją mieste, buvo noro ištrūkti iš Vilijampolės išraiška?
Taip, nes mane gąsdino, kad čia žmonės juda labai siaurom trajektorijom. Žmogus 18 metų gyvena vienoje gatvės pusėje, tada persikrausto į kitą. Arba eina į mokyklą, o ją baigęs įsidarbina parduotuvėje už 10 metrų. Kai kas nors pasakodavo, kaip varė į kokią Ameriką, Angliją, man tai skambėdavo lyg pasaka, nepasiekiama svajonė, nes mano aplinkoje to nebuvo.
Gal penkiolikos su drauge nuvažiavom į Šventąją, į festivalį „Satta Outside“. Aš tokia fyfutė iš rajono, o ten žmonės praskustom galvom, su auskarais, tatuiruotėm, nereali muzika… Pamačiau, kad yra kitokių galimybių gyvenime. Grįžau, susiradau draugų Kauno centre, pradėjau bendrauti su meno pasaulio atstovais, varinėti į „Terra X“ tūsus. Beje, jie gi vyko visai prie „Saulės“ gimnazijos.
Dar buvau pamėgusi laiptus – vėl laiptai – nuo „saulinės“ į centrą. Nusileidus – karo muziejaus kiemelis. Viena draugė gyveno Laisvės alėjoje. Mums buvo gal 16 metų, kai padarėm teminį vakarėlį „Marozai“. Visi atėjo su „Adidas“ treningais ir žaisliniais šautuvais, prisipaišėm fanarų, ir iš vakarėlio nuėjom į barą Šv. Gertrūdos gatvėje.
…ir tada išvažiavai į Vilnių?
Dar gyvendama Kaune pradėjau fotografuoti, ir važinėdavau į Vilnių padirbėti. Tada įstojau į žurnalistiką Vilniaus universitete, bet paskui visgi atsidūriau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur baigiau kino režisūrą.
Kuo norėjai būti užaugusi?
Neturėjau konkrečios svajonės. Bet Kūčių vakarą darydavom tokį burtą – ant lapelių prirašai profesijų, sulankstai, įdedi į maišiuką ir pasikiši po pagalve. Kalėdų rytą išsitrauki, kas būsi. Man dažniausiai tekdavo „dantistė“… Buvau nusiteikusi, kad taip ir bus.
Paauglystėje sugalvojau, kad noriu rašyti, bet žurnalistika buvo ne visai tikslus pasirinkimas. Norėjau ne tokio rašymo. Pradėjus studijuoti kiekvienas bandymas dėstyti savo nuomonę būna atmetamas, reikia įgyti kitokių kompetencijų. O aš ieškojau būdo suartėti su žmonėmis per bendrus patyrimus. Tai yra, megzti santykius man nebuvo lengva, bet pradėjus domėtis muzika, menais pasirodė, kad įmanomas toks žmogiškasis dialogas.
Jauti nostalgiją laikui, kai buvai maža?
Žinoma. Ypač kuriant „Akiplėšą“ tie jausmai sustiprėjo. Gana nuosekliai ir giliai permąsčiau tam tikras situacijas. Analizuojant praeitį pavyko atkapstyti ir giliai paslėptų prisiminimų, kurie man iš tiesų labai brangūs. Tuo pačiu supratau, kad taip, kaip buvo, jau niekuomet nebebus. Tie dalykai, kurie anuomet buvo svarbūs, sujudinę, dabar neatrodo įdomūs. Pavyzdžiui, tas jausmas pirmąkart rūkyti cigaretę, kai žinai, kad negalima ir bus labai blogai, jei tėvai sužinos. Tas jausmas daryti tai, ko neturėtum daryti, paduoda adrenalino į smegenis. „Akiplėšos“ procese pradėjau jausti nostalgiją pirmiems kartams, kurie nebepasikartos.
Kiek tavęs ir tavo paauglystės Vilijampolėje yra „Akiplėšoje“? Filmo pradžioje pagrindinei herojei pavagia džinsus, tuomet ji keistu būdu susibičiuliauja su savo skriaudike, ir jos per paauglėms negailestingą distopinį pasaulį eina jau drauge.
Taip, man irgi pavogė džinsus, va čia (rodo ranka, – aut. past), „Vilijos“ baseine. Man buvo 12 metų. Pamenu, ateinu į rūbinę, spintelės nebuvau užrakinusi, ir… joje nebebuvo mano džinsų. Buvo labai baisu ir gėda kam nors pasakyti. Mobilaus neturėjau. Sėdėjau rūbinėje, kol atėjo trenerė ir leido iš jos kabineto paskambinti močiutei. Tada močiutė atnešė kelnes… Vėliau pamačiau vieną merginą vaikščiojančią su tais mano džinsais, labai užsiparinau, mano mama prie jos priėjo ir liepė kelnes grąžinti. Galiausiai džinsai, išskalbti ir sulankstyti, buvo padėti prie mūsų buto durų.
„Akiplėšoje“ labai įdomios lokacijos, jų spalvos, rūdys, aptrupėjimai. Viskas atrodo apleista, bet ir žavinga. Kažko panašaus čia, Vilijampolėje, tikrai galima įžvelgti. Ar išduosi, kur filmavote?
Naujojoje Vilnioje ir Petrašiūnuose. Visai netyčia važinėdama radau tinkamą kiemą. Dar viena lokacija – netoli autostrados, prie kogeneracinės elektrinės. Kai iš Vilniaus važiuodavome filmuoti, komanda juokaudavo: kur kaminas, ten reikės sukti.
Pasitiki savo atsiminimų autentiškumu?
Paauglystę atsimenu gana neblogai. Vaikystę… na, taip, tai daugiau vaizdiniai. Prisimenu paskiras detales, kurias kartais įdomu panaudoti, prikuriant tai, ko trūksta. Bet nespaudžiu savęs tiksliai prisiminti, paklaida yra faina.
Vienai scenai panaudojau tikrą istoriją, kaip su drauge važiavom susitikti su bernais prie Lampėdžių karjero, ta vieta tada vadinosi „galekas“. Primelavom tėvams, kad viena pas kitą nakvosim. O tie bernai, kaip dabar atrodo, buvo visiškai baisūs. Po kažkiek laiko juos mačiau per „Farus“, surakintus antrankiais. Žiauriai skamba? Bet man atrodo, kad tai buvo nuotykis, tuo metu neatrodė nesaugu. Nerimo tokiame amžiuje daug mažiau, o ir išlaviruoti pavykdavo sėkmingai.
Man atrodo, „Akiplėša“ yra toliausiai nuo moralizavimo esantis filmas apie paauglystę, kokį esu mačiusi. Tai, kas realiame gyvenime nėra skatinama, filme estetizuojama. Kiek tai universalu? Kaip šią estetiką nuskaitė, pavyzdžiui, Lokarno žiūrovai?
Buvo žmonių, kurie filmą priėmė kaip poverty porn (skurdo pornografiją), bet aš su tuo nesutinku. Pamokslauti tikrai nenorėjau, bet, kaip ir sakiau, tos visos baisios istorijos turi šviesos ir vilties. Labai įdomu, kaip filmą sutiks lietuviai. Galbūt kai kurios mamos pažiūrės jautriau, nors ir pačios panašiai elgėsi kadaise. Vaikystės nuotykiai suaugusiesiems atrodo nebepriimtini. Bet prisiminkit, kaip tuomet jautėtės. Juk buvo linksma.
Žmonės linkę prisiminimus adaptuoti naujam „aš“.
Turbūt taip. Būtent todėl man įdomu kurti kiną – čia nesu atsakinga už objektyvią tiesą. Man nesvarbu, ar taip buvo iš tiesų, ir jau šiek tiek pavargau nuo klausimų, ar „Akiplėšos“ istorija – tikra. Būna, žmonės reiškia užuojautą, kad aš visa tai išgyvenau. Bet filmas juk ne apie užuojautos paieškas, o apie stiprybę išgyvenant sunkias situacijas, būdo išsikapanoti atradimą.
