Būna, kad sutinki žmogų ir jo entuziazmas, užsidegimas, aistra, idėjinis polėkis nori nenori paliečia ir įkvepia. Taip atsitiko man, kasdieniams profesiniams reikalams spaudžiant ir per bendrą pažįstamą sutikus Kęstutį Cikaną – medžio meistrą, amatininką, mokytoją ir restauratorių, kurio rankose atgimsta senosios miesto durys ir langai. Todėl pasitaikius galimybei pasirinkti 100-ojo numerio pašnekovą, teko vykti į Ežerėlį, Kauno rajoną, kur veikia jo dirbtuvės.
Pradėjo nuo būrelių
Apie meistro asmeninį gyvenimą daug nesužinosime, išskyrus vieno sakinio apibendrinimą, kad mama iš Aukštaitijos, Anykščių krašto, o tėvas iš Dzūkijos. Išsyk jis primena: „Juk čia apie mano profesiją, o ne mane. Ir ta profesinė veikla prasidėjo gan anksti: dar būdamas 5 metų padariau pirmąjį gaminį, medinę lesyklėlę, nudažiau žaliai. Prisimenu tą modelį ir šiandien, jau tada pagalvojau, kad mėgstu medieną“, – pasakoja kaunietis.
Tėvai buvo tolerantiški įvairioms jaunuolio veikloms, todėl jau greitai namuose metalo šlifavimo dildės tapo medžio apdirbimo dildėmis. Vėliau buvo pasinerta į analoginę fotografiją – dabar jau belikusią hobiu, nors rūsyje dar daug technikos.
„Prie namų, kur dabar VI forto valgykla, buvo fotografijos būrelis. Jį lankiau 6 metus, tuomet perėjau pas medinukus prie T. Masiulio mokyklos – ten buvo didelis užklasinės, neformalios veiklos centras. Ilgai ten tekinau, net įstojęs į profesinę mokyklą“, – tęsia dabar jau pats mokytoju dirbantis Kęstutis.
Sužibėjo atradęs mylimą veiklą
K. Cikanas neslepia, kad mokykloje jo pažymiai buvo prasti, trūko motyvacijos, susikaupimo. Kai jau atėjo laikas galvoti apie profesinį kelią, po 9 klasių nutarė rinktis profesinio ugdymo įstaigą, kurioje galima baigti ir vidurinio ugdymo programą. „Tai buvo renesansas, atgimimas, pasakysiu taip. Man buvo žiauriai įdomu, jaučiau begalinę motyvaciją, kuri nesiatslūgo ir dabar. Įstojau ten 1996 metais, nieko nepažinojau, visiškai nauja aplinka. Ta mokykla tebėra, renovuota, veikia“, – tęsia stalius.
Kaip tik tais metais įstaigą pasiekė vieni pirmųjų paramos paketų – neseniai nepriklausomybę paskelbusioje šalyje, posovietinėje mokykloje, atsirado visiškai naujos vokiškos staklės, nauji įrankiai, įskaitant ir elektrinius „Festo“. Kaip sako pašnekovas, tai buvo „kosmosas“.
meistras gan tiksliai gali pasakyti pagamintų durų laikmetį net ir palaižęs medienos gabaliuką.
Iš dvejetukininko Kęstutis greitai tapo pirmūnu. Neslepia, kad lengva nebuvo: reikėjo ir pakovoti, nes tuo metu visi profesinių mokyklų stereotipai dar buvo gajūs. Nuo kitų neklaužadų spaudimo padėjo tik brolio „stogas“. Nepaisant to, mokytojus gerbė visi. „Mes dar buvom posovietiniai vaikai, žiauriai pareigingi, visko bijojome. Neateiti į praktinį mokymą – neįmanoma. Tas žmogus, kurį gerbėm, dar dabar ten dirba, jau 42 metus. Dabar aš dalyvauju jo mokinių egzaminuose. Mokytojai mums buvo autoritetai, nors ir buvome padaužos“, – tęsia stalius.
Kaip sako pats, niekas nebuvo nuo nieko atleistas. Net sportininkai, patekę ten labiau dėl prastų pažymių nei dėl motyvacijos tapti staliais, būdavo priverčiami gaminti daiktus specialiai sportui. Tuo metu mokykloje tvarka buvo tikrai griežta, niekas nenorėjo būti išmestas.
Kodėl medis?
Į klausimą, kodėl pasirinko medį, o ne metalą, K. Cikanas sako atsakymo neturįs. Ar tai Dievas, ar likimas, galima tikėti kuo nori, bet kažkas žinomą kaunietį meistrą pastatė būtent ten, kur jam ir vieta. Ir tai akivaizdu tiek iš jo darbų, tiek iš dešimtmečius neatvėstančios aistros.
„Dažnai sutinku mokinių, įvairaus amžiaus, kurie sako nežinantys, ką norėtų veikti, eksperimentuoja, ieško. Kiekvienam pasiseka skirtingu laiku. Man tiesiog pasisekė anksčiau – aš jokių klausimų niekada neturėjau. Ir kasmet tik dar didesnis azartas, augantys projektai“, – tęsia restauratorius.
Kęstutis neslepia dėl to esąs labai laimingas. Galbūt ne visuomet lengva jo artimiesiems, tačiau jis stengiasi laviruoti. Juokauja, kad dėl to ir nesikrausto į Ežerėlį, kur pokariniame vaikų darželyje dabar įsirengė dirbtuves, – darbas tuomet išvis nesibaigtų, geriau grįžt į Kauną.
Moksluose nežibėjo, bet kaip mokytojas žiba
Pirmą kvietimą dirbti mokytoju Kęstutis gavo vos baigęs profesinę mokyklą ir įstojęs į ką tik suformuotą kolegiją. Visgi tuo metu nepatiko vadovybė, struktūra, todėl atsisakė. Baigdamas kolegiją pasiūlymo sulaukė antrąsyk, tik ne iš profesinės mokyklos, o iš savo kolegijos administracijos.
„Tiesiog pamatė, kad galiu ne tik gerai dirbti, bet ir neblogai plakti liežuviu. Tą dariau metus, buvau laborantas, o tuomet į mane kreipėsi vienas svarbiausių medžio įrankių gamintojų „Festool“. Kai pamačiau jų sandėlį – net nereikėjo įkalbinėti. Nors ir nebuvo mano sritis, pirmiau reikėjo žmogaus prie automobilių dažymo“, – prisimena K. Cikanas.
Nors sąlygos buvo idealios, bet ilgai techniniu konsultantu neišdirbo. Grįžo prie įvairių gamybinių bei edukacinių veiklų. Ir toliau tokias planuoja: galvoje mezgasi, kaip plėsti mokymų pasiūlą prieš trejus metus įgytose patalpose pušyno apsuptyje, įkuriant edukacijų kompleksą, priartėjant prie gamtos.
Užsidegimą nelengva paslėpti
Kęstučio rankose atgimė ir praėjusiame žurnalo numeryje kalbintų Petro Gaidamavičiaus bei Karolio Banio įkurto Amsterdamo mokyklos muziejaus durys bei langai. Anksčiau teko restauruoti ir pirmesniame jų projekte, daugelio jau pamėgtame Art Deco muziejuje.
„Aš tik atėjau pas juos pirmąsyk, pamačiau duris, nežinau, ar pastebėjo patys verslininkai, bet aš tai viduje užsidegiau. Iškart pamačiau, kaip jos atrodė anksčiau, kaip atrodys po restauracijos. Komercinei veiklai ši aistra nebūtinai naudinga, bet sunku save varžyti“, – atvirauja Kęstutis.
Į šiuos ir kitus paveldo darbus ilgainiui stalius įsiliejo žinomos architektės, architektūrologės Rasos Bertašiūtės dėka. Juos supažindino kitas bendras draugas Bangutis Prapuolenis, bene žymiausio Lietuvos baldininko Jono Prapuolenio sūnus, kai buvo nutarta įkurti Medžio meistrų draugiją.
„Viskas prasidėjo nuo mokymų. O kaip mokyti, jeigu pats nemoki? Tada įsivažiavo: pradžioje kaip individuali veikla, tuomet įkūriau UAB, nes be jos negalėjau gauti neformalaus ugdymo licencijos. Taip kartu įsisuko ir restauravimas, ir darbas su Užimtumo tarnyba“, – prisimena mokytojas.
Geriausias mokytojas – praktika
Konkrečiai medžio restauracijos aukštojo mokslo programos Lietuvoje neturime, todėl ir mokytis pašnekovui nelabai buvo iš ko. Pašnekovas neslepia, kad geriausias jo mokytojas, liečiantis prie istorinių miesto reliktų, buvo ir tebėra praktika bei savamokslis skaitymas. Ir, be abejo, techniniai staliaus įgūdžiai.
„Turime baldininkų, Bangutis Prapuolenis dabar dirba Telšiuose. Be to, Vilniuje veikia stiprus Prano Gudyno restauravimo centras. Bet restauruoti stalių darbus, t. y. langus bei duris, plačios praktikos anksčiau nebuvo. Anksčiau į tai nežiūrėjome kaip į didelę vertybę“, – pasakoja K. Cikanas.
Prieš įsitraukiant pačiam Kęstučiui, bene pirmoji į specializuotus stalių restauracijos mokymus pradėjo kviesti jau minėta R. Bertašiūtė, mokydavo švedų meistrai. Vėliau mokymus pradėjo organizuoti ir patys: vaizdo medžiagą internete gali pasižiūrėti kiekvienas norintis, jeigu sugalvotų restauruoti pats.
„Visi žino Aleksandros Iljienės namą Kaune, Donelaičio gatvėje, jame irgi teko dirbti. Vieną dieną gaunu skambutį, sako, radom žalią spalvą, dažysim. Pašokau, atvykau, nes praktika rodo, kad tokių spalvų tuo periodu buvo mažai. Pažiūrėję atidžiau radome autentiškus sprendimus“, – prisimena stalius.
Dirbo žymiausiuose Kauno pastatuose
Kaip pats mačiau, meistras gan tiksliai gali pasakyti pagamintų durų laikmetį net ir palaižęs skalpeliu atlaužtą senos medienos gabaliuką – tam tikru metu pasitelktos tik tam tikros medžio apdirbimo priemonės, pvz., tarpukariu naudoti specialūs aliejai, turintys specifinį ilgalaikį aromatą.
Be minėtų Art Deco bei Amsterdamo mokyklos muziejų, Aleksandros Iljienės namo, Kęstučiui Cikanui teko prikišti rankas ir prie kitų žymių modernistinės Kauno architektūros paminklų. Dažnai tokiuose objektuose tenka ir įtikinti kitus savo žiniomis, nors planai iš pradžių būna kitokie.
„Buvome gavę užduotį išrinkti duris, vėl perdažyti juodai. Nesigilintum, taip ir darytum, bet architektai irgi nebūtinai viską žino. Esam sulaukę kritikos ir dėl metalinių paviršių, sako, kad kažkokias sovietines skardas atkūrėm. Ne, gilinamės, skrodžiam istorinius sluoksnius ir atkuriam tik autentą.
Restauruodamas Kęstutis labiausiai kovoja, kaip pats sako, dėl dviejų dalykų: spalvinės gamos ir furnitūros. Jei tik randamas originalus spalvinis motyvas, siekiama jį atkurti ir neklastoti istorijos. Taip pat ir smulkias detales, kurios sukuria autentiškumo įspūdį.
Pats meistras pripažįsta, kad apdailoje naudojamos ir šiuolaikinės medžiagos. Pagrindinis tikslas – kad restauruotas objektas būtų užkonservuotas ir kuo ilgiau liktų sveikas. Todėl medžiagiškumo sprendimai gali būti pasirenkami laisviau, atsižvelgiant į modernias technologijas.
Jei norite pamatyti ar pačiupinėti kauniečio restauruotas duris bei langus, galite apsilankyti Sugiharos namuose, Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijoje (dab. KTU), Algirdo Sliesoraičio name Putvinskio gatvėje ir kitose tekste minėtose vietose.
